Voliuntarizmas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Voliuntarizmas (lot. voluntas – „valia“) – idealistinės filosofijos srovė, kuri laiko valią pasaulio ir būties pradu. Voliuntarizmas – racionalizmo ir intelektualizmo priešybė. Augustino, Dunso Škoto filosofijoje esama voliuntarizmo pradmenų.

I. Kantas, pripažindamas praktinio proto pirmumą teorinio proto atžvilgiu, pabrėžė valios laisvės reikšmę doroviniam žmogaus elgesiui. J. Fichtės manymu, valia esanti asmenybės pagrindas, o valinga valia – absoliutus būties principas. Klasikinė vokiečių filosofija laikė, jog valia yra protingos prigimties. Savarankišką valios koncepciją sukūrė A. Šopenhaueris. Jo filosofijoje valios pirmumas intelekto ir būties atžvilgiu yra absoliutus. Valia laikoma neprotingu, betiksliu, aklu, chaotišku, iš esmės piktu pasaulio pradu, žmogaus elgsenos ir egzistencijos branduoliu. Intelektas tesąs valios įrankis, skirtas jos tikslams vykdyti. Šopenhauerio voliuntarizmas glaudžiai susijęs su pesimizmu, nes pasaulis, valdomas iracionalios valios, esąs beprasmiškas, iš esmės blogas, sunkiai pažįstamas ir valdomas.

Voliuntarizmą vystė E. Hartmanas, F. Nyčė, jis būdingas kai kurioms egzistencializmo atmainoms.[1]

Šaltiniai[taisyti]

  1. Voliuntarizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė. - 380 psl.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius.