Yasunari Kawabata

Jasunaris Kavabata jap. 川端 康成
Gimė	1899 m. birželio 14 d. Osakoje
Mirė	† 1972 m. balandžio 16 d.
Veikla	Japonijos trumpų istorijų rašytojas ir novelistas.
Žymūs apdovanojimai
1968 m. Nobelio literatūros premija
Vikiteka	Yasunari KawabataVikiteka

Jasunaris Kavabata (jap. 川端 康成, Kawabata Yasunari, 1899 m. birželio 14 d. Osakoje – 1972 m. balandžio 16 d.) – Japonijos trumpų istorijų rašytojas ir novelistas, kurio kukli, lyriška ir subtili proza laimėjo Nobelio literatūros premiją 1968 m., tapdamas pirmuoju šią premija gavusiu japonu.

Jo kūriniai vis dar plačiai skaitomi visame pasaulyje.

Biografija

Kavabata gimė Osakoje ir tapo našlaičiu sulaukęs dvejų metų ir gyveno su seneliais. Jis turėjo vyresnę seserį, kurią priglaudė teta. Jo senelė mirė, kai jam buvo septyneri (1906 rugsėjo mėn.), jo sesuo, kurią jis tik vienąkart sutiko po tėvų mirties – kai jam buvo dešimt metų (1909 m. liepos mėn.), o senelis mirė kai jam buvo penkiolika (1914 m. gegužės mėn.).

Netekęs visų artimų giminaičių jis persikėlė pas motinos gimines (Kuroda šeima). Bet 1916 m. sausio mėn. jis persikėlė į pensioną prie jaunimo aukštosios mokyklos (atitinka šiuolaikinę aukštąją mokyklą), į kurią anksčiau važiuodavo traukiniu. Pabaigęs tą mokyklą 1917 m. kovo mėn. prieš savo 18-tą gimtadienį jis išvyko į Tokiją, tikėdamasis išlaikyti Dai-ichi Koto-gakko' (Pirmosios Aukštesniosios mokyklos), kuriai vadovavo Tokijo Imperatoriškasis Universitetas, egzaminus. Jis išlaikė egzaminus tais pačiais metais ir įstojo į humanitarinių mokslų fakultetą, pasirinkęs anglų kalbą pagrindiniu dalyku. 1920 m. liepos mėn. Kavabata baigė mokyklą ir tą patį mėnėsį įstojo į Tokijo Imperatoriškąjį Universitetą.

1924 m. Kavabata baigė universitetą ir tuo metu buvo jau pagavęs Kikuchi Kan ir kitų žymių to meto rašytojų ir redaktorių dėmesį per darbus pateiktus į Kikuchi literatūrinį žurnalą Bungei Šundžu.

Be grožinės literatūros rašymo, Kavabata dirbo reporteriu, ypač pasižymėjo Mainichi Šimbun. Nors jis nedalyvavo Antrojo pasaulinio karo militaristiniam užsidegime, rodė mažai dėmesio ir pokario reformoms. Kavabata teigia, kad be visos šeimos mirties, jam jaunam esant, karas buvo viena iš didžiausių įtakų jo kūriniams, tad pokario Japonijoje jis sugebėjo rašyti tik elegijas. Bet tyrinėtojai pastebi mažytį temos pasikeitimą tarp Kavabatos prieškario ir pokario kūrinių.

Kavabata nusižudė 1972 m. apsinuodydamas dujomis, nors daug kolegų ir jo našlė mano, kad jo mirtis galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Buvo iškelta daug teorijų aiškinant jo savižudybės priežastis: prasta sveikata (manoma, kad jis sirgo Parkinsono liga), galimas neteisėtas meilės romanas ar šokas, kurio priežastis yra draugo Jukio Mišimos savižudybė 1970 m. Bet priešingai nei Mišima, Kavabata nepaliko raštelio ir nediskutavo apie daug nerašė savo darbuose, taip palikdamas savo motyvus neatskleistus.

Meninė karjera

Dar universitete būdamas studentu Kavabata atkūrė Tokijo Universiteto literatūrinį žurnalą Šin-šichō („Naujas minčių potvynis“), kuris nebuvo leistas ilgiau nei ketverius metus. Jame jis išspausdino savo pirmąją trumpą istoriją Šokonsai Ikkei („Scena iš seanso“). Universitete jis perstojo į japonų literatūros fakultetą ir parašė diplominį darbą „Japonų novelių trumpa istorija“. 1924 m. kovo mėn jis pabaigė universitetą.

1924 m. spalio mėn. Kavabata, Kataoka Teppei, Jokomicu Riichi ir kiti jauni rašytojai įkūrė naują literatūrinį žurnalą Bungei Džidai („Meno amžius“). Žurnalas stojo prieš įsitvirtinusią japonų literatūros mokyklą, tiksliau japonų judėjimą atsiradusį iš naturalizmo, bet ir prieš „darbininkus“ ar socialistų/komunistų mokyklų proletarialinį literatūros judėjimą. Tai buvo „menas dėl meno“ judėjimas įtakotas Europoskubizmo, ekspresionizmo, dada ir kitų modernizmo stilių. Terminas Šinkankakuha, kurį Kavabata ir Jokomicu naudojo apibudinti jų filosofiją, dažnai klaidingai išverčiamas kaip „neo-impresionizmas“. Tačiau Šinkankakuha nebuvo skirtas būti patobulinta ar atnaujinta impresionizmo versija. Jis stengėsi suteikti „naujus įspūdžius“, o tiksliau „naujus pojūčius“ ar „naują supratimą“ literatūros rašyme.

Kavabata pradėjo būti pripažintu dėl daugybės trumpų istorijų po universiteto baigimo ir tapo labai žinomu po „Šokėjos iš Izu“ pasirodymo 1926 m. Tai istorija apie liūdną studentą, kuris pėsčiomis keliavo po Izu pusiasalį, sutiko jauną šokėją ir grįžo į Tokiją su pasitaisiusia nuotaika. Istorija, tyrinėjusi naunuokių meilės bundantį erotizmą, buvo sėkminga dėl melancholijos ir netgi kartumo priemaišų, be kurių istorija būtų per daug saldi. Dauguma vėlivesnių darbų tyrinėjo panašias temas.

1920 m. Kavabata gyveno skurdžiame Asakusos rajone Tokijo centre. Tuo metu jis eksperimentavo su įvairiais rašymo stiliais. Asakusa Kurenaidan („Asakusos raudonoji gauja“), išleistam 1929-1930 m., jis tyrinėjo demimondžių (panašios į kurtizanes) ir kitų, esančių visuomenės pakrašty, gyvenimus su stilium panašiu į vėlyvąją Edo laikotarpio literatūrą. Bet Suišo Genso („Kristalinė fantazija“) yra grynas sąmonės srauto rašymas.

Kavabata 1934 m. persikėlė į Kamakurą, Kanagava prefektūroje, ir nors jis iš pradžių jo vaidmuo buvo labaisvarbus socialiniame gyvenime tarp kitų literatų gyvenančių tam mieste karo metais ir iš kart po jo, vėliau jis tapo labai atsiskyrusiu.

Po Antojo pasaulinio karo jo sėkmė tęsėsi su tokiom novelėm kaip Tūkstantis gervių (nelaimingos meilės istorija), Kalno aimana, Miegančių gražuolių namai, Grožis ir liūdesys ir Senoji sostinė.

Daugelis Kavabatos istorijų neužbaigtos ir tai erzina skaitytojus ir redaktorius. Taip padaryta tyčia, nes jis manė, kad įvykių vinjetė pakeliui yra svarbiau už pabaigą. Jis lygino savo rašymo formą su tradicine japonų poezija, tiksliau haiku.

Kaip Japonijos P. E.N. (rašytojų asocijacijos) prezidentas daug metų po karo (1948–1965 m.), Kavabata skatino japonų literatūros vertimą į užsienio kalbas.

1968 m. Kavabata tapo pirmuoju japonu gavusiu Nobelio literatūros premiją. Apdovanojant Nobelio komitetas citavo tris jo noveles: Sniegynų šalis, Tūkstantis gervių, Senoji sostinė.