Zigmantas Denhofas
| Zigmantas Denhofas | |
|---|---|
| Denhofai | |
| |
| Herbas „Vepris“ | |
|
| |
| Mirė | † 1655 m. |
|
| |
| Tėvas | Kasparas Denhofas |
| Motina | Ana Aleksandra Konecpolska |
Zigmantas Denhofas (? – 1655) – ATR valstybinis ir karinis veikėjas, husarų rotmistras, Karūnos didysis raikytojas (1650–1654), Bygoščiaus (1650–1655), Veliuno, Sokalo, Boleslaveco, Boguslavo, Klonovo ir Zvenigorsko seniūnas.
Biografija
Lenkijos magnatų Denhofų giminės atstovas, herbo „Vepr“ savininkas. Dorpato ir Seradzo vaivados Kasparo Denhofo (1588–1645) ir Anos Aleksandros Konecpolskos (m. 1651) trečias (jaunesnysis) sūnus. Vyresnieji broliai – Endžejuvo abatas Aleksandras ir Veliuno seniūnas Stanislavas.
Mokėsi Krokuvos universitete, kurį baigė 1637 metais. Tais pačiais metais su savo vyresniuoju broliu Stanislavu išvyko mokytis į Prancūziją ir Vokietiją. Grįžęs į tėvynę kurį tai laiką buvo karaliaus Vladislovo IV Vazos rūmuose, po to globojamas Karūnos didžiojo etmono Stanislavo Konecpolskio studijavo karo meną. Galų gale pašventė savo gyvenimą karo reikalams ir politikai. Buvo puikus oratorius. 1641 metais buvo išrinktas pasiuntiniu (deputatu) nuo Seradzo vaivadijos į seimą. 1644 metais tėvas perdavė jam valdyti Sokalo seniūniją, o 1645 metais – Boleslovo, Laisko ir Klonovo seniūnijas.
1648 metais, po Lenkijos karaliaus Vladislovo IV mirties, Zigmantas Denhofas tapo pačiu ištikimiausiu naujo karaliaus Jono II Kazimiero šalininku. Aktyviai dalyvavo Bogdano Cmelnickio sukilimo (1648–1654) Ukrainoje numalšinime. Dalyvavo nesėkminguose Starokonstantinovo ir Piliavų mūšiuose su sukilusiais kazokais, o 1649 metais – Zbaražo mūšyje. Po Zborovo sutarties sudarymo Zigmantas Denhofas savanoriškai išvyko įkaitu pas Krymo chaną Isliamą Gerajų. Jo pagalba iš Krymo nelaisvės buvo išlaisvinta daug lenkų belaisvių.
Po jo išleidimo iš nelaisvės ir grįžimo į tėvynę 1650 metais Zigmantas Denhofas kaip apdovanojimą gavo Bidgoščiaus seniūniją, kuri anksčiau priklausė jo uošviui, Karūnos didžiajam kancleriui Jurgiui Osolinskiui. 1650–1654 metais buvo karalienės Marijos Luizos, Jono II Kazimiero žmonos, raikytojas. 1651 metais Zigmantas Denhofas dalyvavo Berestečko mūšyje, Voluinėje, tais pačiais metais gavo valdyti Boguslavo seniūniją. Vėlesnėse karinėse kampanijose Ukrainoje nedalyvavo dėl blogos sveikatos. 1654 metais, po savo brolio Stanislavo mirties, paveldėjo Veliuno seniūniją.
Šeima
1645 metais vedė Aną Terezę Osolinską (m. 1651), Karūnos didžiojo kanclerio Jurgio Osolinskio (1595–1650) ir Izabelės Danilovič dukterį, nuo santuokos su kuria turėjo keturis sūnus:
- Karlolis Kasperas (m. po 1689), Seradzo medžioklis (1677), Konarsko-Seradzo kaštelionas (1689)
- Jurgis Albertas (m. 1702), Poznanės kustošas (1671), Vitovo abatas (1678), Krokuvos kanauninkas (1679), Korčino abatas, Kameneco vyskupas (1685–1687), karalienės kancleris (1687), Peremyšlio vyskupas (1687–1700), Karūnos didysis kancleris (1688–1702), Krokuvos vyskupas (1701–1702)
- Stanislovas Kazimieras (g. 1651 ir mirė jaunystėje)
- Pranciškus Boguslavas (1651 – apie 1707), Lenčicos ginklininkas (1688), Plocko (1695) ir Seradzo kaštelionas (1699)
Literatūra
- Błażejewski Stanisław, Kutta Janusz, Romaniuk Marek: Bydgoski Słownik Biograficzny. Tom II. Bydgoszcz 1995. ISBN 83-85327-27-4, str. 52