Černigovo kunigaikštystė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rusios kunigaikštystė:
Černigovas
Šalis Rytų Ukraina
Vėliava Alex Chernigiv.svg
Tautos severianai, polianai
Laikotarpis 1024–1401
LDK vietinkystė 1401-1503
Miestai Černigovas, Brianskas
Valdovai Černigovo kunigaikščiai
Atskilo nuo Kijevo Rusios
Prijungta prie Maskvos
Rus-1015-1113.png

Černigovo kunigaikštystė (ukrainiečių kalba: Чернігівське князівство) - Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XI-XIV amžiais dabartinės Ukrainos rytų teritorijoje.

Kunigaikštystė buvo įsikūrusi Desnos ir Seimo upių baseinuose, į rytus nuo Dnepro. Jos pradžioje valdytas regionas yra vadinama Černigovo žeme.

Černigovo žemė

Černigovo kunigaikštystė formavosi severianų gyvenamose žemėse, o vėliau plėtėsi į viatičių, radmičių, dregovičių, muromų gyvenamas žemes. Nuo X a. ši teritorija priklausė Kijevo Rusiai, ir ją valdė Kijevo vietininkas, kuris rinkdavo duoklę. Vietos gyventojai atliko svarbią funkciją ginant Rusią nuo nomadų iš Ponto stepės antpuolių.

Pirmasis Černigovo valdovas buvo Mstislavas Drąsusis, Kijevo kunigaikščio Vladimiro Krikštytojo sūnus. Jis, ilgai kovojęs su nomadais rytuose, pasinaudojęs proga po tėvo mirties pradėjo karą su savo broliu Kijevo kunigaikščiu Jaroslavu. Šis karas laikinai padalijo Rusią į dvi dalis, kurios rytinę dalį užvaldė Mstislavas (1024-1036), savo sostine paversdamas Černigovą. Tačiau po jo mirties Rusia buvo vėl suvienyta po Kijevo valdžia.

Černigovo kunigaikštystė vėl įsikūrė po Jaroslavo mirties Rusią padalinus tarp sūnų. Sviatoslavas Jaroslavičius oficialiai tapo pirmuoju Černigovo kunigaikščiu (1054-1073) ir Riurikaičių Černigovo linijos pradininku.

Susiskaldymas

1097 m., labai greitai po kunigaikštystės susikūrimo nuo Černigovo atsiskyrė Naugardas-Severskis. 1127 m.dėl dinastinių vaidų atskilo rytinės dalys, kur susiformavo Riazanės kunigaikštystė ir Muromo kunigaikštystė.

Antroji kunigaikštystės skilimo banga įvyko 1246 m., mirus Michailui Vsevolodovičiui. Tuo metu keturi vaikai paveldėjo keturias dalis, kurios tapo keturiomis kunigaikštystėmis. Tai buvo Briansko, Novosilsko, Karačevo, Taruskos kunigaikštystės. Tuo metu pagrindinė sostinė iš Černigovo perkelta į Brianską, o titulas Černigovo didysis kunigaikštis tapo tik nominalus.

LDK sudėtyje

1357 m. Brianską užėmė Algirdas, kuris prijungė ją prie LDK. Nepaisant to, dauguma stambesniųjų vietos kunigaikščių išlaikė autonomiją ir savo dinastijas per XIV a. Paskutinis Brinsko kunigaikštis ir Černigovo didysis kunigaikštis buvo Romanas Michailovičius, kartu ėjęs ir vietininko pareigas Smolenske. Jam mirus, Černigovas tapo LDK vietininkyste. Ši tendencija reiškėsi ir aplinkinėse kunigaikštystėse, kur vietinės dinastijos buvo naikinamos per visą XV a.

Tačiau XV a. viduryje egzistavo ir tendencija skirti Černigovo žemės kunigaikštysčių vietininkais iš Maskvos pabėgusias didikų gimines. 1503 m. Černigovo žemę užkariavo Maskvos Didžioji kunigaikštystė.

Rusios kunigaikštystės Rusios kun-orn.png
Novgorodo respublika | Pskovo respublika | Smolensko | Haličo-Voluinės | Galičo | Kijevo | Perejeslavlio
Turovo-Pinsko žemė: Turovo | Pinsko | Klecko | Slucko-Kopyliaus | Dubrovicios
Rostovo žemė: Vladimiro-Suzdalės | Dmitrovo | Kostromos | Maskvos | Perejeslavlio | Rostovo | Starodubo | Suzdalės | Tverės | Ugličiaus | Jurjevo | Jaroslavlio
Černigovo žemė: Černigovo (Briansko) | Kursko | Naugardo-Severskio (Rylsko, Lipecko) | Riazanės | Muromo | Novosilsko | Karačevo | Taruskos (Obolensko) | Beloozero
Polocko žemė: Polocko | Minsko | Iziaslavo (Lagožos, Streževo, Gorodeco) | Vitebsko | Drucko | Lukomos | Borisovo | Gardino


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: