Česlovas Kavaliauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Česlovas Kavaliauskas
Česlovas Kavaliauskas 2R.jpg

Gimė 1923 m. liepos 20 d.
Lavėnuose
Mirė 1997 m. vasario 20 d. (73 m.)
Vievyje

Veikla
kunigas, teologas, poetas, Biblijos vertėjas

Turinys

Česlovas Kavaliauskas (1923 m. liepos 20 d. Lavėnuose, Pasvalio raj. – 1997 m. vasario 20 d. Vievyje) – kunigas, teologas, poetas, Biblijos vertėjas.

Kilmė

Tėvai — Mykolas (Mikalojus) Kavaliauskas (1884-1941, palaidotas Panemunės kapinėse Kaune), vadybininkas ir finansininkas (Putilovo gamykloje, po to Lietuvos finansų ministerijoje; vėliau išėjo į baldų gamyklą); — Ona Kavaliauskienė (Klemčickaitė, 1884-1966, palaidota Panemunės kapinėse Kaune), aktyvi pažangos skleidėja Pumpėnuose, šnekėjo bent 4 kalbomis.
Sesuo – Kotryna Kavaliauskaitė (1914 m. lapkričio 25 d. Sankt Peterburge - 2008 m. birželio 14 d. Kaune).

Moksleivio ir studijų metai

Gimęs Lavėnuose Česlovas visą gyvenimą, iki pat savo mirties su meile prisimindavo šį jaukų miestelį, jo jaunystės draugų ir kitų gyventojų bendravimo šilumą. Čia jis 1930 m. pradėjo lankyti ... mokyklą.

Gyvenimo kelias

1946 m. Česlovas Kavaliauskas baigęs Kauno kunigų seminariją įšventintas kunigu.

Kunigavo Kelmėje, Žasliuose ir kitur.

1950 m. Č. Kavaliauskas buvo suimtas už vadovavimą seminarijoje veikusiam Tomo Akviniečio studijų būreliui, antitarybinius pasisakymus ir religinius patarnavimus partizanams.

Kalintas Norilsko ir Magadano lageriuose. Dalyvavo 1953 m. Norilsko sukilime, sukūrė jo himną „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“.

1956 m. amnestuotas, grįžo į Lietuvą. Kunigavo Viduklėje, Raseiniuose, Dubingiuose, Vievyje, Kazokiškėse, Molėtuose, Joniškyje (Molėtų raj.), Jiezne, Žasliuose, Kaišiadoryse.

19661967 m. Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris. Nuo 1994 m. dėstė Aukštesniosios katechetų mokyklos Kaišiadorių vyskupijos skyriuje, jo vadovas.

Polemizavo su marksistine religijos ir Bažnyčios kritika, egzistencializmo, teosofijos ir reinkarnacijos teorijomis, skelbė straipsnius pogrindinėje, po atšilimo – ir kitoje spaudoje. Domėjosi moderniąja teologija, fizikos ir astronomijos mokslų naujovėmis, juose įžvelgė Kūrėjo išminties, galios ir grožio liudijimus.

Susirašinėjo su Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Izraelio mokslininkais fizikais ir teologais.

senovės graikų kalbos išvertė Naująjį Testamentą (1972 m. išleistas Bostone ir Meksike, pataisytas leidimas 1988 m. Vilniuje, iki 2011 m. Lietuvoje ir užsienyje išleisti 42 leidimai), patristikos kūrinių (Eusebijo Cezarėjiečio „Bažnyčios istorija“ 1-7 skyrius 1993 m.).

lotynų k. išvertė kai kurias Senojo Testamento dalis („Giesmių giesmė“ ir kitas) ir Romos mišiolo poetinius tekstus (1982 m. 2 leid. 1987 m.), iš anglų ir kitų kalbų – pasaulietinės poezijos kūrinių ar jų fragmentų. Vertimai ir originalūs kūriniai pasižymi minties tikslumu, kalbos taisyklingumu, stiliaus gyvumu ir skambumu.

Redagavo II Vatikano Susirinkimo nutarimų, (su M. Petkevičiumi, išl. 1968 m. 2 leid. 1994 m.), Antano Liesio „Psalmyno“, su V. Aliuliu, 1973 Lietuvoje, 1994 m. – JAV) vertimus.

Bendradarbiavo spaudoje („Nepriklausoma Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Katalikų pasaulis“, „Šaltinis“, „Nauka i religija“), radijo laidose („Mažoji studija“). Paliko teologinių, biblinių, filosofinių, šiuolaikinės pasaulėvokos straipsnių, eilėraščių rankraščių.

Asmenybė

Kunigas Č. Kavaliauskas buvo didi asmenybė, išsaugojusi, o ir kitiems padėjusi išsaugoti viltį ir didžius siekius net sunkiausių bolševikinių Norilsko ir Kolymos katorgų sąlygomis. Tai buvo Lietuvos Nepriklausomybei, jos žmonių dvasinei brandai nusipelnęs žmogus, mūsų kraštui nešęs mokslo, tikėjimo ir gerumo šviesą. Gimęs 1923 m. liepos 20 d. Pumpėnuose, Kunigas jaunystės džiaugsmą ne savo noru iškeitė į sunkias Norilsko kasyklose dirbusių politinių kalinių 1953 m. sukilimo kapeliono pareigas, o po to kalėjo Kolymoje, Magadane. Norilsko Vyčių politinių kalinių draugijos pastangomis kun. Česlovas, išskirtinio kuklumo žmogus, po jo mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis simbolinis apdovanojimas už narsumą ginant Nepriklausomybę buvo reikšmingiausio, A. Solženycino žodžiais, antisovietinio sukilimo, pradėjusio nesulaikomą Gulago griūtį, svarbos pripažinimas ir jo dalyvių – baltijiečių, ukrainiečių ir kitų – pagerbimas už jame prasmingai pralietą kraują.

Kunigas grįžo į Lietuvą po 1956 m. amnestijos ir, kol leido sveikata, kunigavo įvairiose Lietuvos vietose - Viduklėje, Raseiniuose, Dubingiuose, Vievyje, Stirniuose, Joniškyje, Molėtuose, Kazokiškėse, Žąsliuose, Širvintose, Dauguose, Jiezne. 1966-67 m. buvo Kaišiadorių vyskupijos kancleris, tapęs altarista vedė katechetų kursus. Kancleriaudamas išvertė II Vatikano susirinkimo dokumentų ir Šv. Raštą. Jo Naujojo Testamento vertimas buvo pirmąsyk išleistas 1972 m. Dirbdamas Dubingiuose, parašė Trumpą teologijos žodyną (išleista 1992 m.), vertė Senąjį Testamentą (apie tai liudija ir V. Petkus, rankraščiai dingę). Taip pat išvertė patristikos darbų, Euzebijaus Cezariečio "Bažnyčios istorijos" knygas (išleista 1993 m.). Jo bičiuliai prisimena, kad viena iš Kavaliausko neįgyvendintų svajonių buvo parašyti išsamų traktatą, skirtą egzistencialistinės filosofijos kritinei istorijai. Dalis Kunigo kūrinių išleista jo palikimui skirtose knygose: Teologas[1] ir Eschatologija bei eilių knygoje Pažadėtoji žemė.

Savo jaunystę praleidęs sovietiniuose Sibiro lageriuose ir speiguose, ne sykį pats atsidūręs tarp gyvybės ir mirties, jis, kaip reta, suvokė mūsų egzistencijos esmę ir svarbiausias jos pažinimo problemas. Grįžęs iš įkalinimo, jis savo fragmentiniuose eskizuose, neretai rašytuose gūdžiuose bažnytkaimiuose tik artimiems bičiuliams, siekė atskleisti ne tik gyvenimo prasmę, kurią aiškina eschatologija, bet ir jos nekintantį aktualumą tikėjimui bei gyvensenos turiniui.

Mus visus tebedomina tie amžini būties klausimai, iškilę jau Aristoteliui ir Tomui Akviniečiui: kas patvirtina žmogaus sielos išlikimą po mirties? kokia yra gilioji jos egzistencijos paskirtis ir kokie jos pasireiškimai? Iš čia ir katalikybės apologetika siekia pagrįsti atsakymą, kaip per žmonijos istoriją buvusių ir mirusių kartų sielos daro įtaką vėlesnėms civilizacijoms iki biblinio Paskutiniojo teismo. Katalikų teologijoje ilgokai vyravo eschatologijos supratimas ne kaip didingos Dievo kūrybos ateities vizija, bet siauras pomirtinių įvykių ir būsenų aprašymas, pabrėžta vienos Kavaliausko knygų pratarmėje.

Tai – klausimai, nuolatos aktualūs Bažnyčiai ir jos bendruomenei, nuo jų formulavimo bei interpretacijų priklauso paties tikėjimo atsinaujinimas, jo atgimimas, kuris taip rūpėjo Kunigui ir visų mūsų artimajam. Atsakymų kunigas Č. Kavaliauskas ieškojo tiek Biblijos tekstuose, kurių vertimus jis rengė Lietuvos žmonėms, tiek gausiuose žymiųjų teologų rašytuose šių tekstų komentaruose, tiek moderniojoje fizikoje ir genetikoje, daugiamačių pasaulių teorinėse vizijose. Nemažai kunigo Č. Kavaliausko straipsnių, kuriuos daugiausia jis rengė ne spaudai, o bičiuliams kunigams, pagilintą teologinę sampratą siekta taikyti moderniajai kristologijai, liturgijos tradicijų turiniui aiškinti ir apskritai Bažnyčios gyvenimui atnaujinti, kai kurių teologinių publikacijų labirintams ir klystkeliams nušviesti.

II Susirinkimo nuostatos dėl Bažnyčios atsinaujinimo nebuvo palankiai

sutiktos Lietuvoje jos hierarchų, tai ne kartą pažymėjo ir nemažai kunigo Česlovo bendraamžių. Dabar, praėjus sovietinės okupacijos dešimtmečiams, galime

didžiuotis, kad ir sunkiu laikotarpiu mūsų krašte buvo tokių europinės mąstysenos

intelektualų. Č. Kavaliauskas sugebėjo numatyti Bažnyčios laisvėjimą ir jos doktrinų suartėjimą su naujais mokslo laimėjimais, aiškinant Šventojo Rašto doktrinas, nuostatas ir tikybos dogmų esmę.

Šiuo požiūriu jo mintys bei nuostatos buvo labai artimos tiek žymiam fizikos teoretikui, vienam vokiečių atominės bombos kūrėjų K. Weizackeriui, tiek būsimam popiežiui J. Ratzingeriui. Jie, kaip ir kunigas Česlovas, labai domėjosi šiuolaikinio mokslo ir teologinių doktrinų galimomis sąsajomis ir abipusiu gilinimu, todėl neatsitiktinai šie visi dvasios gigantai brandžiais savo gyvenimo metais susirašinėjo tarpusavyje, įveikdami šaltojo karo barjerus.

Kunigas Č. Kavaliauskas kvietė ieškoti Dievo esybės kiekviename gyvame tvarinyje, tuo lyg nutiesdamas tiltus tarp naiviojo tikėjimo ir Šventuoju Raštu grįstų apeigų. Bet kartu jis susilaukė tuometinių Lietuvos Bažnyčios hierarchų nemalonės dėl to, kad principingai pasisakė prieš godumą žemiškiesiems turtams, už giliausią pagarbą gyvasčiai, užuot keliaklupsčiavus pačių žmonių sukurtiems stabams. Po Kunigo mirties per neilgą laiko tarpą jau pasirodė bent penkios jo tik bičiulių atmintyje beišlikusių kūrinių ir minčių nuotrupų knygos, išleista per 50 Naujojo Testamento jo vertimo leidimų, keletas jo atminimui skirtų leidinių. Jo pamokslai ir pašnekėsiai per Mažosios studijos laidas iki šiol transliuojami per Katalikų radiją. Tikimės, kad gyvas poleminis Kunigo žodis aktualiausiais gyvenimo prasmės ir tikėjimo klausimais, rašytas gudžiais sovietinės okupacijos metais, ne tik patrauks jo gausius gerbėjus ar pasekėjus, bet jo vertybių samprata ras ir naujų skaitytojų bei mąstytojų net dabarties technologijų epochoje

Bibliografija

  • Trumpas teologijos žodynas, 1992 m.
  • Teologija šiandien, straipsnių rinkinys, 1995 m.
  • Tarp fizikos ir teologijos, 1998 m.
  • Pažadėtoji žemė, poezijos rinkinys, 2000 m.
  • Teologas: jo siekiai ir ieškojimai 2008 m.
  • Iš kun. Česlovo Kavaliausko rankraščių 2011 m.
  • Eschatologija žmogui ir pasauliui 2012 m.

Įvertinimas

Nuorodos, šaltiniai

  • A. Buračas, A. Mozeris. Priespaudos metais skleidęs tiesą, Vilnius, 2002 m.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: