Šilutė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie Klaipėdos miesto rajoną žr. Šilutė (Klaipėda).
Šilutė
   Coat of arms of Silute (Lithuania).png      Flag of Silute.svg   
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia 2010.jpg
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia

Šilutė
55°20′38″N 21°28′01″E / 55.344°N 21.467°E / 55.344; 21.467 (Šilutė)Koordinatės:55°20′38″N 21°28′01″E / 55.344°N 21.467°E / 55.344; 21.467 (Šilutė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija: Šilutės seniūnija
Gyventojų: 17 775 (2011 m.)
Plotas: 13 km²
Tankumas (2011): 1 367 žm./km²
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Šilùtė
Kilmininkas: Šilùtės
Naudininkas: Šilùtei
Galininkas: Šilùtę
Įnagininkas: Šilutè
Vietininkas: Šilùtėje
Istoriniai pavadinimai

vok. Heydekrug

Pašto kodas: LT-99001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: ŠilutėVikiteka

Šilutė – miestas vakarinėje Lietuvos dalyje, Klaipėdos apskrityje, 50 km į pietus nuo Klaipėdos. Miestas yra Pamario krašto, Šilutės rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, veikia Nemuno deltos regioninio parko direkcija. Urbanistikos paminklas. Mieste yra 2 seniūnaitijos – Šilutės ir Šilutės Naujakurių.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Miesto centre stovi Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia (iki bokšto viršūnės aukštis siekia 50 metrų, bokšte 3 varpai ir miesto laikrodis, mušantis laiką kas 15 minučių)
Legenda cmentarz.svg Miesto centre yra Karių kapinės
Tree map icon.svg Miesto parkas
Havezate 0gr.gif Prie Šyšos – išlikę H. Šojaus dvaro rūmai
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas
RWB Krankenhaus.svg Rajono centrinė ligoninė ir poliklinika; buvo tuberkuliozės ligoninė
Senelių globos namai
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Map symbol museum 02.png Vakarinėje miesto dalyje – Šilutės muziejus
Kultūros namai
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



Turinys

Geografija

Šilutės miestas yra įsikūręs pietvakarių Lietuvoje, Pajūrio žemumoje, netoli Kuršių marių ir 8 km iki Rusnės salos. Regionas yra mažai industrializuotas. Per miestą teka upė Šyša. Netoliese, pie Rusnės, teka Nemunas. Miesto pietryčiuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose yra kolektyviniai sodai. Didžiosios pramonės dalis ir dauguma įmonių yra sutelkta šiaurinėje miesto dalyje.

Šilutei yra būdingas jūrinis klimatas, gana daug kritulių. Čia yra užfiksuota keletas Lietuvos klimato rekordų:

  • 1978 m. rugpjūčio mėn. buvo didžiausias mėnesio kritulių kiekis (291,1 mm)
  • 1981 m. nustatytas didžiausias metinis kritulių kiekis (1109,2 mm)[2]
  • 1994 m. liepos mėn. kritulių išvis nebuvo (0,0 mm)

Rytinėje miesto dalyje yra Klaipėdos-Tilžės geležinkelis, kuriuo traukiniai važiuoja į Klaipėdą ir Pagėgius. Geležinkeliu Šilutė turi puikų susisiekimą su Kaliningrado sritimi.

Geležinkelio ruožas

Railway station template image.jpg

Šilutė




Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Šilutė OpenLayers žemėlapyje
Šilutė „WikiMapia“ žemėlapyje[3]
Šilutė TSRS topografiniame žemėlapyje[4][5].


Istorija

Pagrindinis straipsnis – Šilutės istorija.

Miestas, įsikūręs buvusioje skalvių genties teritorijoje. Žemės aplink Šilutę ir toliau į šiaurę ir rytus buvo vadinamos Lamata ar Lamotė. Per šias žemes Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. – 1525 m.) Šilutės seniūnijos teritorije ėjo kelias iš Tilžės į Klaipėdą.

Viduramžiai

1511 m. įkurta smuklė, apie kurią susidarė Šilokarčemos gyvenvietė. XVI a. pr. atsikūrė Verdainė, 1540 m. joje gyveno 27 šeimos. 1566 m. pastatyta Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčia. 1588 m. įsteigta Verdainės parapijinė mokykla su biblioteka. 1540 m. įkurta Žibų gyvenvietė, kurioje gyveno amatininkai. Nuo XVI a. antros pusės Šilokarčema (vok. Heydekrug) ėmė garsėti savaitiniu turgumi, į kurį suvažiuodavo žvejai, žemdirbiai, amatininkai, pirkliai ne tik iš gretimų apylinkių, bet ir iš Žemaitijos, Kuršių Nerijos, Rusnės ir kt.

Naujieji laikai

XVII a. įkuriami dvarai Barzdūnuose, Macikuose, Verdainėje ir kt. XVII a. Šilokarčemoje ir Verdainėje apsigyveno nuo religinio persekiojimų pabėgę škotai. Verdainėje įsteigta karčiama.

1684 m. Rusnės kunigas Mykolas Gaidys Verdainės pakraštyje įrengė sodybą, kuri tapo Gaidelių kaimo pradžia. 1525–1701 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Prūsijos kunigaikštystei. Karo metu, 1628–1635 m., ją valdė švedai, 1701–1871 m. - Prūsijos karalystė.

XVIII a. Šilutės seniūnijos teritorijoje pasikeitė gyventojų sudėtis – senieji gyventojai, kurių pagrindą sudarė lietuvininkai, žuvo ar išmirė per amžiaus pradžioje vykusį Šiaurės karą ir maro epidemiją, vėliau – Septynerių metų karą (1756–1763 m.), o jų vietas užpildė vokiečiai, austrai ir kt.

Šilutės traukinių stotis XX a. pradžioje

Nutiestas Tilžės–Klaipėdos plentas (1846-1850 m.), Klaipėdos-Tilžės geležinkelis (1872-1875 m.), keliai į Rusnę ir kitas didesnes gyvenvietes. Prie kelių įsteigtos karčiamos: Gnybaluose, Grabupiuose, Jonaičiuose ir kt. XIX a. gyventojus nuvargino – badas, epidemijos, potvyniai. 1871–1920 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Vokietijos imperijai.

1910 m. prie Šilokarčemos gyvenvietės prijungti Žibai, Cintjoniškiai, Verdainė, jai suteiktos miesto teisės. 1912 m. nutiestas 1435 mm pločio siaurukas Šilutė-Kulėšai, priklausęs Insterburgo siaurųjų geležinkelių bendrovei (nors geležinkelis buvo plačiosios vėžės). 1945 m. jis buvo išardytas.

19181921 m. Šilutės seniūnijos taryba išleido savo 25, 50, 75 pfeniių ir 1 markės vertės banknotus, kurie buvo naudojami Šilutės apskrityje iki 1922 m. vasario 21 d. 1918 m. Šilokarčemoje įsteigta vokiška gimnazija.

Šilutės atsiskyrimas nuo Vokietijos

1920-1923 m. Prancūzijos valdymo metu, Šilokarčemoje būrėsi lietuvininkai, siekę Klaipėdos kraštą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. 1922 m. pabaigoje Šilokarčemoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, vėliau į Šilokarčemą persikelia ir Gelbėjimo komiteto nariai, kurie 1923 m. sausio 9 d. paskelbė manifestą, kad Klaipėdos direktorija ir kiti administraciniai organai paleidžiami, o visą valdžią perima nauja direktorija. 1923 m. sausio 10 d. vakare sukilėliai užėmė Šilokarčiamą. 1923 m. sausio 19 d. joje įvyko Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių, Klaipėdos krašto lietuvių kult. ir ek. organizacijų suvažiavimas (120 žm.), kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis.

Verdainės evangelikų bažnyčia

1923 m. naujoji Klaipėdos krašto administracija pakeitė Šilokarčemos gyvenvietės pavadinimą į Šilutė. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai). 1927 m. įsteigta lietuvių gimnazija. Pastatyta elektrinė (1924 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1926 m., arch. K. Gutknecht), vokiečių (1930 m.), lietuvių (1938 m.) gimnazijų ir kt. pastatai. 1936 m. įsteigta spirito varykla. 1938 m. Šilutėje buvo 17 pramonės įmonių, kuriose dirbo 295 darbininkai.

Antrasis pasaulinis karas

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą aneksavus Trečiajam Reichui, buvo uždarytos lietuviškos mokyklos ir kitos lietuviškos įstaigos. Vydūno gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. 19391945 m. Šilutės seniūnijos teritorija priklausė Gumbinės apygardai. 1941 m. Šilutė gavo miesto teises. Macikuose veikė vokiečių karo belaisvių stovykla (1939-1944 m.). Tai buvo „Luft 6“ stovykla karinių oro pajėgų karo belaisviams, kur buvo kalinami Anglijos, JAV karo lakūnai.

Po II pasaulinio karo

Po Antrojo pasaulinio karo iš esmės pasikeitė Šilutės seniūnijos teritorijos gyventojų sudėtis. Prieš karą gyvenę vokiečiai ir dalis lietuvininkų, artėjant frontui, pasitraukė į Vakarus, o dalis likusių buvo ištremti. Tuščiuose namuose apsigyveno atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių ir Sovietų Sąjungos. Šilutės mieste iš 4500 (1939 m.) gyventojų liko tik 7 (1944 m. spalio vid.), o 1959 m. jau gyveno 8969 gyv. 1955 m. Vokietijos Federacinei Respublikai pasirašius su TSRS sutartį dėl buvusių Vokietijos piliečių išvykimo į VFR, ja pasinaudojo daugelis Šilutės seniūnijos teritorijoje gyvenusių gyventojų.

1944–1947 m. Šilutė vėl tampa apskrities centru, o nuo 1950 m. – rajono centru. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Mieste atstatoma ir kuriama pramonė. Steigiamos mokyklos, atidaromos ligoninės, kultūrinės ir administracinės įstaigos. Kaimiškoje seniūnijos dalyje įsteigta Jonaičių apylinkė, keletas kolūkių, kurių pagrindu vėliau įkurti Jonaičių tarybinis ūkis ir Šilutės tarybinis ūkis – technikumas. Macikuose įsteigta karo belaisvių stovykla (1944–1946 m.), vėliau vietoj jos – TSRS Vidaus reikalų ministerijos Pataisos darbų stovyklų skyriaus Šilutės stovykla (1946–1955 m.). Ūkių centrinėse gyvenvietėse (Laučiuose, Pagryniuose) įsteigtos pagrindinės mokyklos, felčerių-akušerių punktai, ryšių skyriai, kultūros namai, bibliotekos, maisto parduotuvės. 1968 m. pastatyta universalinė parduotuvė (archit. A. Patalauskas), 1987 m. – nauji kultūros namai (archit. I. Kraniauskas).

1995 m. patvirtintas dabartinis Šilutės herbas. 2011 m. Šilutė išrinkta Lietuvos kultūros sostine.

Miesto pavaldumas

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17221818 m. Šilutės valsčiaus centras Klaipėdos apskritis?
18181950 m. Šilutės apskrities centras
18181871 m. Gumbinės apygarda Rytų Prūsijos provincijos centras, Prūsijos karalystė
18711918 m. Vokietijos imperija
1918?–1923 m. Prancūzija
19231939 m. Klaipėdos kraštas Lietuva
19391944 m. Gumbinės apygarda Trečiasis Reichas
19441950 m. Lietuvos TSR
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Šilutės rajono centras Klaipėdos sritis
19531994 m.
19941997 m. Šilutės miesto seniūnija Šilutės rajono savivaldybės centras Klaipėdos apskritis
1997 Šilutės seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė

Kaimai, iš kurių buvo suformuotas dabartinis miestas, vadinosi Šilokarčema (minima nuo 1511 m.), Verdainė (nuo XIII a.) ir Žibai (minimi nuo 1540 m.). 1511 m. Jonui Talatui Klaipėdos komtūras patvirtino teisę įsteigti čia smuklę (karčemą) ir valdyti aplinkinius miškus bei pievas tarp Klaipėdos ir Tilžės, prie Šyšos. Smuklę žmonės pavadino Šilokarčema (vok. Heidekrug = Heide – „šilas“ + Krug – „karčema“), kadangi smuklė pastatyta atokioje vietoje, šile. Netrukus atsirado dar kelios smuklės, apie kurias ėmė burtis žvejai, prekybininkai ir amatininkai (vienos iš jų šeimininkas buvo garsaus filosofo Emanuelio Kanto prosenelis Ričardas Kantas). 1923 m. naujajai gyvenvietei, suformuotai iš trijų minėtų kaimų, suteiktas Šilutės pavadinimas, atsižvelgiant į pagrindinio iš tų kaimų vardo pradžią.[6]

Ekonomika

„Šilutės baldai“

XX a. pirmoje pusėje Armalėnuose buvo plytinė (molį atsiveždavo geležinkeliu iš karjero, esančio už 700 m). 1907 m. Verdainėje pastatytas dujų fabrikas, veikęs iki 1939 m., kuriame akmens anglis buvo perdirbama į degiąsias dujas, kurios buvo naudojamos Šilokarčemoje gatvių, butų apšvietimui ir kitiems buitiniams reikalams. Iki 1939 m. veikė daug svarbių įstaigų, nutiesta naujų gatvių, kelių, kūrėsi vietinė pramonė (saldainių, šepečių, limonado, muilo ir kt. fabrikėliai).

Seniausia įmonė yra „Šilutės Rambynas“, veikianti nuo 1842 m. ir gaminanti sūrį bei sviestą. „Šilutės baldai“ (įkurti 1890 m.) parduoda daugiau kaip 90 % savo produkcijos į užsienio šalis. „Šilutės durpės“ (veikia nuo 1882 m.) eksportuoja kasmet po 50 tūkstančių kubinių metrų durpių.

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2011 m.
1897 m.sur. 1910 m. 1925 m. 1931 m. 1938 m. 1959 m.sur.
2 100 1 142 4 836 4 582 5 168 8 900
1970 m.sur. 1976 m.[7][8] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
12 400 15 300 16 000 21 179 21 476 17 775

Žymūs žmonės

Švietimas

Seniausia mokykla Šilutėje - 1588 m. įkurta Verdainės parapijinė bažnytinė mokykla. Šilokarčemos kaimas tada priklausė Verdainės parapijai. Frydrichas Vilhelmas III XIX a. pradžioje pareiškė, kad dvikalbystė sunkina valdymą, todėl lietuvius būtina vokietinti. 1844 m. Šilutėje veikė privati mergaičių mokykla, 1864 m. berniukų aukštesnioji mokykla. Vokiškoje mokykloje mokinys lietuvis būdavo pratinamas kalbėti vokiškai. Jam skiepijama neapykanta viskam, kas lietuviška – kalbai, istorijai, kultūrai, tradicijoms, su kiekviena karta vis mažiau lietuvių kalbėjo gimtąja kalba ir save laikė lietuvninkais. Situacija pasikeitė po I-ojo pasaulinio karo, kai 1923 m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos.

Šilutėje pirmoji Herderio vardo gimnazija įkurta 1918 m. balandžio 16 d., kurioje mokyta vokiškai. Lietuviškos mokyklos atkūrimas pradėtas 1928 m., kai keletas lietuvių nutarė privačiai mokyti savo vaikus. Iš pradžių 4 pirmieji mokiniai rinkdavosi A. ir J. Jonušaičių bute. 1928 m. šią mokyklą savo globon paėmė Klaipėdos krašto mokyklų draugija. Šilutės pirmoji gimnazija įkurta 1928 m, o Šilutės Vydūno gimnazija 1930 m. Ši data laikoma lietuviškos mokyklos pradžia Šilutėje. Patalpos nuomojamos Herderio gimnazijoje, name dab. M. Jankaus gatvėje, vėliau Redveikio namuose dab. Atgimimo alėjoje, o 1938 m. įsikūrė naujuose gimnazijai pastatytuose rūmuose, dab. Šilutės Vydūno gimnazija. 1939 m. kovo 22 d. Vokietijai pareikalavus Klaipėdos krašto, gimnazija persikelia į Žemaičių Naumiestį.

Baigiantis karui, 1944 m. Herderio gimnazijos pastate darbą pradėjo lietuvių valstybinė Šilutės pirmoji gimnazija, vėliau pavadinta Šilutės 1-ąja vidurine mokykla.

Sovietiniais metais mieste buvo keturios vidurinės mokyklos (trys lietuviškos ir viena rusiška).

Dabar Šilutėje veikia šios švietimo įstaigos, bei biblioteka:

Kultūra ir menas

Paminklas H. Zudermanui

Šilutės muziejus paveldėjo Hugo Šojaus archeologijos, kartografijos rinkinius ir ypač vertingą etnografinį rinkinį. Muziejuje yra XVIII a. lietuvininkų baldai, audiniai, rūbai, įvairūs buities daiktai. Šilutė yra žymaus vokiečių rašytojo Hermano Zudermano gimtinė. Evangelikų liuteronų bažnyčios parkelyje atstatytas paminklas su rašytojo bareljefu.

Sovietiniais metais mieste buvo keturios vidurinės mokyklos (trys lietuviškos ir viena rusiška), kino teatras. Dabar mieste veikia muziejus, trys bažnyčios, du viešbučiai, daug kavinių, barų bei restoranų.

Miesto šventės

Oficiali miesto diena – paskutinis gegužės mėnesio šeštadienis (miesto gimtadienis), kasmet pavasario pabaigoje mieste vyksta Šilutės miesto šventė. Taip pažymima data, kai 1511 m. šile buvo įkurta pirmoji smuklė. Šventė vyksta prie Kultūros ir pramogų centro.

Šilutei yra itin svarbios pavasario šventės, kurios pritraukia nemažai svečių iš Lietuvos ir užsienio: daug svečių atvyksta iš Vokietijos.

Architektūra

Šilutės miesto senieji pastatai yra daugelis statyti prieškario metu. Dauguma pastatų yra statyti 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Šilutės senieji pastatai teikia būdingą Klaipėdos krašto dvelksmą. Šilutės mieste pagrindiniai senieji pastatai yra šie:

  • Šojaus dvaras, 1818 m.
  • Turizmo mokykla (buvęs kalėjimas), 1848 m.
  • Geležinkelio stotis, 1875 m.
  • Geležinkelio tiltas per Šyšą, 1875 m.
  • Paštas, 1905 m.
  • Gaisrinė, 1911 m.
  • Tiltas per Šyšą, 1914 m.
  • Šilutės 1-osios gimnazijos pastatas, 1924 m.

Be minėtų pastatų, Šilutėje yra daug senų gyvenamų ir negyvenamų statinių, kai kurie yra nugriauti – „Germanijos“ viešbutis. „Germanijos“ viešbutis buvo gana prabangus ir po gaisro 1929 m. atstatytas, tačiau 1945 m. vėl sudegė. Dabar šioje vietoje stovi Šilutės miesto ir rajono savivaldybė.

Prie centrinės ligoninės stovi skulptūra „Pūga“ (1998 m.; skulptorius Antanas Šnaras, architektas P. Lapė). Ji skirta Natkiškių medicinos felčerei Zosei Petraitienei, kuri 1982 m. sausio 6 d. siaučiant pūgai išėjo pas gimdyvę ir žuvo.

Miestų partnerystė

Sportas

Nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniauja miesto krepšinio komanda „Šilutė“. Šilutėje yra arba buvo įsikūrę šie futbolo klubai:

Futbolas

Šaltiniai

  1. Šilutė. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Krituliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 71 psl.
  3. Šilutė wikimapia.org
  4. Šilutė maps.vlasenko.net
  5. Šilutė loadmap.net
  6. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 212–213 psl.
  7. Šilutė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 594 psl.
  8. Šilutė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, 196 psl.
  9. Ausstellung der Sammlung Scheu im Ostpreußischen Landesmuseum Lüneburg
  10. Das Inferno des Krieges überlebt - Die Sammlung Scheu in Heydekrug: Zeugnisse bäuerlicher Kultur des Memellandes

Galerija

Symbol star2.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: