Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Žemaitija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos etnokultūrinis regionas:
Žemaitėjė
Grand Coat of Arms of Samogitia.png
Šalis Vakarų Lietuva
Vėliava Flag of Samogitia.png
Tautos: Lietuviai (žemaičiai)
Kalba Žemaičių tarmė
Istorinės valstybės žemaičių žemės, Žemaičių seniūnija
Miestai Kražiai, Raseiniai, Telšiai
Etnoregionai.png
Žemėlapyje pažymėta šviesiai žalia spalva


Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai) yra vienas iš Lietuvos etnokultūrinių regionų, taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. liet. Žemaičiai, lot. Samogitia). Žemaitija kaip etnokultūrinė sritis apima maždaug pusę istorinės Žemaičių kunigaikštystės teritorijos, kurios, kaip administracinio LDK vieneto rytinė riba XV a. vid. - XVI a. vid. siekė net Šventosios upę, tačiau vėliau, po 1566 m. LDK vykusios administracinės reformos, Upytės valsčius ir kitos žemės į rytus buvo prijungtos prie Trakų vaivadijos, taigi paskutiniais Lietuvos didžiosios kunigaikštystės egzistavimo metais Žemaičių seniūnijos riba vėl ėjo Nevėžiu, kaip ir XIV a. pab.
Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors anksčiau Žemaičių seniūnijos sostinėmis buvę ir Raseiniai ir Kražiai, kadangi ten rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimelis.

Turinys

Gyventojų kalba

Pagrindinis straipsnis – Žemaičių tarmė.

Dauguma Žemaitijos gyventojų kalba lietuvių kalbos žemaičių tarme, kurią dalis žemaičių linkę laikyti atskira žemaičių kalba.

Istorinis Žemaitijos herbas.
Istorinė Žemaitijos vėliava.

XX a. Lietuvoje susiformuoja ir įsigali dialektologinė Žemaitijos regiono samprata. LDK ir carinės okupacijos laikais „žemaičių kalba“ buvo vadinamos Žemaičių kunigaikštystėje vartotos tarmės t.y. etninių žemaičių ir vakarų aukštaičių. Pastarųjų potarme ir buvo parašyta pirmoji lietuviška/žemaitiška knyga: „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, M.Mažvydas. XVIII a. pradžioje vakarų aukštaičių potarmės pagrindu susiformavusi pirmoji bendrinė lietuvių raštų kalba taip pat vadinta „žemaičių kalba“ (ja parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos Didžiosios Lietuvos lietuviams skirtos lietuviškos knygos). Šios lietuvių rašto kalbos varianto raidą nuolat (ypač XVIII a.) veikė ir dabartinė žemaičių tarmė, kuri pati rašytinės formos neturėjo iki pat XX a. 2-3 dešimtmečio.

Svarbiausios gyvenvietės

  • Kražiai – Žemaičių seniūnijos ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras XV-XVI a.,
  • Raseiniai – 12 305 gyv., Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras nuo XVI a. 7 dešimtmečio iki kunigaikštystės panaikinimo (1795 m.), taip pat Pietų Žemaitijos etnokultūrinio paregionio centras,
  • Telšiai – 31 460 gyv., Žemaitijos etnokultūrinio regiono centras, apskrities centras,
  • Šiauliai – 133 883 gyv., apskrities centras,
  • Mažeikiai – 42 675 gyv., svarbus naftos perdirbimo pramonės centras,
  • Tauragė – 29 124 gyv., apskrities centras,
  • Plungė – 23 436 gyv.,
  • Kretinga – 21 423 gyv.
  • Skuodas - 7 314 gyv., rajono savivaldybės centras. Aktyvus Žemaitijos kultūros centras: žemaičių teatro veikla, žemaitiškų knygų leidyba. Savivaldybės posėdžių metu kalbama žemaitiškai.
  • Rietavas – 3 838 gyv., savivaldybės centras

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Žemaitijos istorija.

Žemaičių vardas pirmąkart minimas 1219 m. Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Senovėje šiuo vardu buvo vadinama vakarinė Lietuvos dalis maždaug iki Nevėžio.

Žemaičių žemės

Lokys Žemaitijos herbe
Žemaitija ir Lietuva Orteliaus žemėlapyje
Pagrindinis straipsnis – Žemaičių žemių konfederacija.

Nuo XI a. žemaitijos teritorijoje gyvenę žemaičių gentys formavo nemažą skaičių žemių - teritorinių vienetų, susijungusių gynybiniais tikslais ir vadovaujamų kunigaikščių. Tarp tokių žemių svarbios buvo Karšuva (vakariausia dalis), Knituva, Gaižuva, Šiauliai, Medininkai ir kt.

Kiti šaltiniai mini, kad XIII a. svarbiausių Žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vad. laukų junginių) centrai buvo Ariogala, Betygala, Jūkainiai, Kaltinėnai, Karšuva, Kaunas, Knituva, Kolainiai, Kražiai, Kulėnai, Labūnava, Laukuva, Pagraudė (tikėtinas to paties vardo žemės centro pavadinimas; vokiškuose šaltiniuose ši vietovė įvardyta kaip „Gedimino pilis“, – pastaroji archeologų siejama su Vilkų Lauko kaime netoli Kvėdarnos esančiu Kuplės piliakalniu, Medvėgalis, Panemunė (dab. Žemoji Panemunė), Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Upytė, Vangiai, Varniai (Medininkai), Veižiai, Veliuona, Viduklė, Žeimiai.

Žemaičių žemių konfederacija jau nuo XIII a. pr. buvo viena iš kelių pagrindinių Lietuvių žemių konfederacijos dalių. Ji (kaip Žemaitija) pirmą kartą netiesiogiai paminėta Volynės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo-Volynės taikos sutarties sudarymą, – pasak metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas (Erdvilas) ir Vykintas.

XIII a. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas siekdamas pašalinti visus konkurententus į sostą, stojo prieš savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą, kuriuos tuomet užstojo žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas apgulęs Vykinto pilį Tvirement (Tverai), kurioje galudėsi Tautvilas ir Gedivydas, nužudė žemaičių kunigaikšį Vykintą, ir užrašė jo žemes Kalvaijuočių ordinui ir Rygos vyskupui. Mindaugo donacijose minimos žemės praktiškai įeina į dabartinę etnokultūrinės Žemaitijos teritoriją.

Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota (mažiausiai 8 kartus) Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius - Vykinto valdytas žemes kryžiuočiams užrašė 1253 m., o "visus Žemaičius" – 1259 m., Jogaila atidavė Žemaičius iki Dubysos – 1382 m. Dubysos sutartimi, Vytautas "visus žemaičius" iki Nevėžio1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila Vakarų Žemaičius kryžiuočiams „padovanojo“ iš viso 6 kartus. Vakarų Žemaitiją Vokiečių ordinas ilgiausiai valdė 1253-1260 ir 1382–1409 m., t. y. nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi iki Durbės mūšio ir nuo Dubysos sutarties sudarymo iki 1409 m. žemaičių antivokiško sukilimo, kurį iniciavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasiųsti bajorai.

XIII-XIV a. Žemaičių vakarinis, pietinis ir šiaurinis pakraščiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų buvo virtę dykromis.

Tuo metu, kai Žemaitija priklausydavo LDK (pradedant XIV a. 4 ar 5 dešimtmečiu iki 1398 m.), ji buvo administruojama iš Trakų kunigaikštystės.

Žemaičių kunigaikštystė ir seniūnija

Žemaičių kunigaikštystės didysis herbas.
Žemaičių kunigaikštystės herbas (XVI-XVIII a.)
Pagrindinis straipsnis – Žemaičių kunigaikštystė.

Kryžiuočiams pralaimėjus 1409–1411 m. karą su LDK ir Lenkija, šį karą užbaigusia Torūnės taikos sutartimi Vokiečių ordinas LDK naudai atsisakė Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, o 1422 m. Melno taika kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę etnokultūrinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį[1], kurią įvairios vokiškos valstybės nuo tada be didesnių pertraukų valdė iki pat 1920 m. sausio mėn.

XV-XVI a. LDK suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas seniūnijos statusas; XV-XVIII a. nuo likusios etninės Lietuvos dalies šiek tiek skyrėsi ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis suskirstymas, – iki 1764 m. (t. y. iki vad. Telšių reparticijos sudarymo) ji skirstyta į ~28 nedidelius valsčius, arba vad. tijūnijas.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas.

1413 m. seniūnijos gyventojus imta versti į katalikybę; 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupija (1427-1926 m. buvo subordinuota Gniezno arkivyskupijai).

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).

1790 m. Žemaitijoje buvo 46.751 dūmas (14 proc. miestuose ir miesteliuose), apie 327.000 gyventojų.[2]

Žemaitija carinės Rusijos sudėtyje. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Rusijai, nuo 1843 m. įėjo į Kauno guberniją.

XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.

Žemaitija I Lietuvos Respublikos ir LTSR sudėtyje

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos istorija (1918-1940).
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos TSR istorija.

Žemaitija po 1990 metų

1994 m. liepos 21 d. Lietuvos heraldikos komisija aprobavo dabartinius mažojo ir didžiojo Žemaitijos herbų etalonus, remiantis istorine ir ikonografine medžiaga. Dailininkas Algis Kliševičius.

Šaltiniai

  1. Lietuvių etnogenezė, V., 1987, p. 216; Dundulis B., Lietuva laisvės kovų sūkuriuose, V., 1990, p. 17, 18 (žr. taip pat šios pozicijos p. 18 pateiktą išnašą, kurioje paneigtas dab. Klaipėdos apylinkių etninis kuršiškumas Klaipėdos miesto steigimo momentu); Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, V., 1985, p. 51, 76.
  2. Žemaitija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

Nuorodos

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Žemaitija


Liet-etno-regionai.png Lietuvos etnografiniai regionai Liet-etno-regionai.png

Aukštaitija | Dzūkija | Mažoji Lietuva | Suvalkija | Žemaitija

Symbol star2.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Vikiteka



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: