Adolfas Jucys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Adolfas Jucys
Adolfas Jucys (1904).jpg
Adolfas Jucys 1967 m.

Gimė 1904 m. rugsėjo 12 d.
Klausgalvų Medsėdžių kaimas, Salantų valsčius
Mirė 1974 m. vasario 4 d. (69 m.)
Vilnius

Sutuoktinis(-ė)
Vaikai

Veikla
teorinė fizika, mokslo organizavimas
Pareigos
  • 19311933 Lietuvos kariuomenės kareivis

  • 19331935 VDU Fizikos katedros jaunesnysis laborantas

  • 19351936 VDU Fizikos katedros vyresnysis laborantas

  • 19371938 VDU Fizikos katedros jaunesnysis asistentas

  • 19381940 VDU Fizikos katedros vyresnysis asistentas

  • 19401941 VU Fizikos katedros docentas

  • 19411971 VU Teorinės fizikos katedros vedėjas

  • 19451946 Aukštųjų mokyklų valdybos viršininkas

  • 19471948 Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto direktorius

  • 19521953 Fizikos-technikos instituto Fizikos, matematikos ir astronomijos sektoriaus vadovas

  • 19531956 MA Geologijos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademikas sekretorius

  • 19561963 MA Fizikos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademikas sekretorius

  • 19561963 MA Fizikos ir matematikos instituto direktorius

  • 19671974 MA Fizikos ir matematikos instituto Kvantmechaninių skaičiavimų sektoriaus vadovas

Išsilavinimas
  • 19231927 Plungės „Saulės“ realinė gimnazija

Mokslo vardai ir laipsniai
  • 1941 Gamtos mokslų filosofijos daktaras

  • 1951 fizikos-matematikos mokslų daktaras (atitinka habilituotą daktarą)

Žinomas už fizikos mokslinę veiklą
Nuopelnai Lietuvos teorinės fizikos mokyklos įkūrėjas

Adolfas Jucys (1904 m. rugsėjo 12 d., Klausgalvų Medsėdžių kaimas, Salantų valsčius – 1974 m. vasario 4 d., Vilnius; palaidotas Antakalnio kapinėse) – šiuolaikinės teorinės fizikos Lietuvoje pradininkas, mokslo organizatorius, Lietuvos mokslų akademijos akademikas, vienas žymiausių XX a. Lietuvos mokslininkų.[1]

Vaikystė, pradžios mokykla

Adolfas Jucys Klausgalvų Medsėdžių kaime (1919 m.).

Adolfas Jucys gimė ir augo nuošaliame Žemaitijos kaime – Klausgalvų Medsėdžiuose, gausioje valstiečių šeimoje. Vaikai pagal amžių ir išgales dirbo įvairius ūkio darbus. O vieną darbą pabaigę turėdavo patys susirasti kitą ar eiti klausti tėvų. Tėvas buvo laikomas vienu mokyčiausių žmonių kaime ir žiemą pamokydavo savo vaikus skaityti bei rašyti. Panaikinus spaudos draudimą, jis prenumeravo „Lietuvos ūkininką“.[2]

Dideliame, tarp miškų ir pelkių įsikūrusiame kaime tebebuvo gyvi senoviniai papročiai ir tradicijos: talkos ir patalkiai, Užgavėnių karnavalai. Kaimo jaunimas rengdavo vakarėlius, pasidainavimus, šokius, buvo pastatę net Šatrijos Raganos komediją.[3]

Savo kilmę, vaikystės metus, gimtojo kaimo papročius Adolfas Jucys yra išsamiai aprašęs savo atsiminimuose „Keletas žodžių apie tėviškėlę brangią“.[3]

Kadangi darbo rankų ūkyje užteko, 1912 m. vėlų rudenį tėvas tris jauniausius vaikus išvežė į rusišką pradžios mokyklą Salantuose. Tačiau ją bebaigiant 1915 m., užėjo karas, netrukus mirė tėvas. Šeima vertėsi sunkiai, tad Adolfui teko užsiimti ūkio darbais.[2][3]

„Saulės“ gimnazijoje

Tik 1921 m. Adolfas Jucys, kaimyno paragintas, ryžosi tęsti mokslus. 19211922 m. pasimokęs privačiai pas Salantų mokytoją S. Majorą, jis 1922 m. įstojo į Kretingos progimnazijos trečiąją klasę. 1923 m. pavasarį, dar nesibaigus mokslo metams, perėjo į Plungės „Saulės“ realinės gimnazijos trečią klasę.[2]

Adolfas gerai mokėsi visus dalykus, buvo pirmasis mokinys klasėje. Pasimokęs vasaros metu, jis peršoko per klasę – iš penktosios į septintąją. Labiausiai Juciui patiko fizika, kurią dėstė Antanas Turskis. Jis naudojosi ne tik mokykliniu K. Šakenio fizikos vadovėliu, bet ir pradėtomis leisti V. Čepinskio „Fizikos paskaitų“ knygomis. Jos buvo skirtos universiteto studentams, bet parašytos gana populiariai, be sudėtingų formulių buvo prieinamos ir gabesniems mokiniams. Matyt, mokytojo paragintas jomis naudojosi ir A. Jucys. Matematikos mokė inžinierius Bogumilas Jucevičius, jis įtraukdavo į savo kursą ir aukštosios matematikos elementus. Jucys mėgo ir lietuvių kalbą bei literatūrą, nes ją dėstė to dalyko entuziastas, kalbininko K. Būgos talkininkas kunigas Feliksas Sragys. Su savimi Jucys nuolat nešiojosi kokią nors knygelę iš istorijos, geografijos, gamtos mokslų, kurią skaitydavo per pertraukas mokykloje ar turėdamas laisvo laiko.[2]

Vasaros atostogų metu Jucys kartu su bendraklasiu Juozu Mickevičiumi dviračiais keliaudavo po Žemaitiją, domėjosi jos istorija, gėrėjosi gamta. Ne kartą vasarojo gražioje Mickevičių sodyboje Pamedžių vienkiemyje, netoli Platelių ežero. Jucys buvo užrašęs nemažai gimtojo krašto padavimų, bet tie užrašai dingo Antrojo pasaulinio karo metais.[2]

A. Jucys laboratorijoje atlieka diplominį darbą „Triodinė lemputė“ (1931 m.).

A. Jucys baigė gimnaziją 1927 m. su trečiąja jos laida, visus egzaminus išlaikė pačiais aukščiausiais įvertinimais – penketais.[2] Vėliau viename interviu jis rašė: „Plungėje teko gyventi penkerius metus. Tai buvo patys gražiausi mano gyvenimo metai.“

Studijų metai

Baigęs gimnaziją Jucys dvejojo, ką rinktis toliau – lietuvių kalbą, fiziką ar chemiją. Galop pasirinko fiziką ir 1927 m. rudenį. buvo priimtas į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Matematikos-fizikos skyrių.[1]

Jucys rimtai atsidėjo studijoms: uoliai lankė paskaitas, jas konspektavo, o vakare kasdien peržiūrėdavo ir sutvarkydavo savo užrašus. Kambaryje ant sienos buvo pasikabinęs studijų planą. Mėgstamiausias Jucio dėstytojas buvo profesorius Vincas Čepinskis, puikus oratorius ir pedagogas. Deja, Čepinskis jau nebeskaitė bendro eksperimentinės fizikos kurso, tačiau Jucys lankė laisvai pasirenkamas jo paskaitas. Kaip chemikas ir fizikas, Čepinskis domėjosi naujausiais atomo fizikos atradimais, apie juos buvo parašęs dvi knygeles. Jucys jį laikė savo mokytoju ir vėliau ne kartą minėjo, kad būtent Čepinskis jį sudomino atomo fizika. Teorinės fizikos kursą studentams skaitė prof. Kęstutis Šliūpas, tačiau jis apsiribodavo tik kai kuriais termodinamikos ir taikomosios fizikos klausimais, neretai praleisdavo paskaitas.[2]

Studentų korporacijų veikloje Jucys nedalyvavo, tik įstojo į etnografinę studentų žemaičių Simono Daukanto draugiją, buvo išrinktas jos pirmininku. Vasaros atostogų metu su kurso draugu Antanu Šimkumi platino Žemaitijoje S. Daukanto ir M. Valančiaus biustus. Draugijos valdybai priklausė ir Sofija Nezabitauskaitė, kuri po ilgos draugystės su Adolfu Juciu tapo jo žmona.[1][2]

A. Jucio daktaro disertacijos, gintos 1941 m., diplomas.

Fizikai teoretikai Vytauto Didžiojo universitete nebuvo rengiami. Jucys, vadovaujamas Fizikos katedros vedėjo prof. Igno Končiaus, atliko eksperimentinį diplominį darbą „Triodinė lemputė“; tyrė šio, tuo metu plačiai naudoto prietaiso, charakteristikas. Darbą Jucys apgynė aukščiausiu įvertinimu ir 1931 m. spalio 20 d. gavo diplomą. Jis buvo 22-asis fakulteto absolventas fizikas. Iš viso jų kurso diplomus po ketverių metų studijų gavo tik du fizikai (A. Jucys ir V. Kaveckis) ir du matematikai.[2]

Mokslinio darbo pradžia

Baigęs universitetą, Jucys nuo 1931 m. lapkričio 1 d. iki 1933 m. kovo mėn. tarnavo kariuomenėje Kaune, ryšių batalione. Po to jis 1933 m. kovo 20 d. buvo priimtas į VDU Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos katedrą jaunesniuoju laborantu.[1] Jucys savo iniciatyva iš karto ėmėsi mokslinio darbo. Vyresnio kolegos Antano Puodžiukyno paskatintas, Jucys pasiryžo tapti teoretiku. Jis savarankiškai studijavo kvantinę mechaniką ir ėmėsi spręsti neseniai pasiūlytas Hartrio ir Foko lygtis kalio atomui.[2] Pirmasis Lietuvoje atomo teorijos darbas „Metališkas kalis“ buvo išspausdintas 1938 m. „VDU MGF darbuose“.[1]

Siekdamas pagilinti savo žinias, Jucys nuvyko konsultuotis į Mančesterį pas jo taikyto metodo pradininką Douglas Hartree. Šis pasiūlė Juciui tyrinėti svarbaus elemento – anglies – atomą. Tas straipsnis buvo išspausdintas Londono karališkosios draugijos žurnale „Proceedings of the Royal Society of London“ ir sudarė A. Jucio daktaro disertacijos pagrindą. Ją Jucys rengė Kaune ir Kembridžo universitete, kur buvo išvykęs stažuotei. Deja, prasidėjęs karas privertė nutraukti stažuotę. Jucys labai vargingai grįžo į Lietuvą. Matematikos-gamtos fakultetas kėlėsi iš Kauno į atgautą Vilnių. Laikydamas tai labai svarbiu įvykiu, Jucys iš Kauno į Vilnių atėjo pėsčias. Fakultete jam buvo pavesta tvarkyti Teorinės fizikos katedrą.[2]

1941 m. sausio 25 d. MGF tarybos posėdyje Adolfas Jucys apgynė (aukščiausiu įvertinimu – magna cum laude) daktaro disertaciją[4], skirtą teoriniam anglies ir jos jonų tyrimui.[1]

Visa Jucių šeima (apie 1952 m.)

Pedagoginis darbas ir antroji disertacija

Vokiečių okupacijos metais Jucys rengė ir skaitė Vilniaus universitete įvairius fizikos kursus. Uždarius universitetą, jis kartu su kitais dėstytojais vykdė nelegalias studijas.[2]

Po karo A. Jucys, skaitė daugelį fizikos kursų Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute. Rašė kelių tomų teorinės fizikos vadovėlį, tačiau dėl laiko stokos jo nebaigė rengti. Nors Jucys buvo labai užimtas pedagoginiu ir organizaciniu darbu, bet naktimis tęsė anglies atomo skaičiavimus.[2]

SSSR aukščiausioji atestacijos komisija A. Juciui, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos mokslininkų, pripažino tik mokslų kandidato laipsnį. Jis nutarė pasinaudoti galimybe stoti į doktorantūrą Leningrade pas akademiką Vladimirą Foką. Šis tuo metu daugiau domėjosi radiofizika, tad su A. Juciu aptardavo tik bendrus jo darbo klausimus. Jucys dalyvaudavo teoretikų seminaruose, diskutuodavo su V. Foko mokiniais M. Petrašen ir M. Veselovu, bibliotekose studijavo literatūrą, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir Vilniuje. Apie doktoranto savarankiškumą liudija tai, kad nei V. Fokas, nei jo mokiniai nebuvo Jucio tuo metu parengtų straipsnių bendraautoriai.[2]

Per dvejus doktorantūros metus A. Jucys gavo esminių rezultatų, kurie sudarė pagrindą tolesnei sėkmingai jo ir mokinių veiklai. Jis užrašė daugiakonfigūracines lygtis, apibendrinančias Hartrio ir Foko lygtis. Jomis remiasi vienas iš efektyviausių šiuolaikinių atomo teorijos metodų. Taip pat Jucys numatė būdą, kaip sudėtingesniems atomams apibendrinti kitą patikslintą metodą – dalinį kintamųjų atskyrimą. 1951 m. gruodžio 27 d. Leningrado valstybinio A. Ždanovo universiteto Fizikos fakultete jis apgynė mokslų daktaro (dabar Lietuvoje atitinkančią habilituoto daktaro) disertaciją.[1]


Teorinės fizikos mokykla

Adolfas Jucys pasižymėjo ne tik mokslininko, bet ir mokslinės mokyklos kūrėjo talentu, gebėjimu ugdyti mokslininkus ir sutelkti juos bendram darbui. Numatydamas plačias atomo fizikos plėtros perspektyvas, jis, dar būdamas doktorantūroje, ėmė Vilniaus universitete, jo vadovaujamoje Teorinės fizikos katedroje, burti savo mokinių grupę: laborantu buvo priimtas universitetą baigęs Adolfas Bolotinas, kitais metais – studentas Kostas Ušpalis, diplominius darbus rengė keli studentai, atominiais skaičiavimais užsiėmė Jucio bendrakursis Vaclovas Kaveckis.[2]

Prof. A. Jucys pradėdavo rengti mokinius vadovaudamas jų diplominiams darbams, paskui dauguma jų stodavo į aspirantūrą. Netrukus A. Jucio disertantų skaičius išaugo iki septynių ir mažai keitėsi. Mokslininkai buvo rengiami Vilniaus universitete ir vėliau įkurtame Fizikos ir matematikos institute.[5]

Pirmieji A. Jucio mokiniai V. Kaveckis ir V. Šugurovas apgynė mokslų kandidato disertacijas 1953 m. Po to beveik kasmet jo mokiniai gindavo iki keturių disertacijų. Taigi prof. A. Jucys įnešė esminį indėlį ugdydamas Lietuvoje fizikus mokslininkus, ypač pradiniu mūsų fizikos plėtros laikotarpiu. 19531959 m. jis parengė 14 mokslų kandidatų – daugiau negu visi kiti Lietuvos fizikai. O iš viso A. Jucys buvo 49 fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertacijų mokslinis vadovas. Trylika jo mokinių tapo habilituotais daktarais.[5]

Kai kuriuos savo mokinius, apgynusius mokslų kandidato disertaciją, Jucys nukreipdavo ir į kitas teorinės fizikos sritis: Adolfą Bolotiną –į molekulių, Jošua Levinsoną ir Joną Batarūną – į kietojo kūno, Vladislovą Vanagą – į atomo branduolio teoriją, Sigitą Ališauską – į matematinę fiziką. Taigi prof. A. Jucys sukūrė pirmąją ir pačią gausiausią mokslinę fizikos mokyklą Lietuvoje, vadinamą Jucio, arba Vilniaus teorinės fizikos, mokykla; ji apėmė ne tik atomo, bet ir daugelį dabar Lietuvoje plėtojamų teorinės fizikos šakų.[2]

Jos narių sąrašas pateiktas atskiru straipsniu - Adolfo Jucio teorinės fizikos mokykla

Atomo teorijos kūrėjas

Mokslinė diskusija (1962 m.) Iš kairės: J. Koutecki, A. Jucys, N. Sokolovas.

Po A. Jucio daktaro disertacijos gynimo jis ir jo mokiniai toliau realizavo tos disertacijos idėjas, plėtojo patikslintus atomo teorijos metodus. Buvo įrodyta elektronų porinių sužadinimų svarba, interpretuoti dvielektroniai sužadinimai atomuose. Naudojantis paprastais aritmometrais, buvo atlikti gana tikslūs lengvųjų atomų spektrų skaičiavimai, kurie pranoko panašius tyrimus Vakarų Europoje ir JAV. Gaila, kad dėl SSSR mokslo izoliacijos tuos rezultatus Vakarų mokslininkai atrado pavėluotai.[2]

Atomo teorijoje labai svarbų vaidmenį vaidina judėjimo kiekio momentas ir su juo susiję dydžiai. 1962 m. Adolfas Jucys kartu su mokiniais Jošua Levinsonu ir Vladislovu Vanagu paskelbė rusų kalba monografiją „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“, kurioje buvo pateiktas originalus ir efektyvus tos teorijos apibendrinimas, naudojantis grafinę techniką judėjimo kiekio momento dydžiams vaizduoti ir veiksmams su jais atlikti. Netrukus monografija susilaukė net trijų leidimų anglų kalba Izraelyje, Anglijoje ir JAV.[2] Tai atnešė Juciui ir jo grupei tarptautinį pripažinimą.[5] Ši teorija toliau buvo plėtojama antrojoje A. Jucio monografijoje, parašytoje kartu su jo mokiniu Antanu Bandzaičiu.

Septintajame dešimtmetyje prasidėjo labai vaisingas A. Jucio ir jo grupės veiklos laikotarpis. Tam prielaidas sudarė judėjimo kiekio momento bei G. Racah pasiūlyto neredukuotinių tenzorinių operatorių matematinio aparato taikymas, taip pat A. Jucio rūpesčiu Fizikos ir matematikos institute pradėjęs veikti kompiuteris. Tai leido sėkmingai vystyti sudėtingų atomų su atvirais sluoksniais teoriją ir ją taikyti atomų spektrams tirti.[2] Šie rezultatai buvo apibendrinti trečiojoje, kartu su Algimantu Savukynu parašytoje monografijoje „Atomo teorijos matematiniai pagrindai“.

A. Jucys su bendraautoriais yra paskelbęs 253 mokslinius straipsnius, kurie buvo spausdinti tarptautiniuose, SSSR ir Lietuvos žurnaluose.[1]

Nuo 1959 m. A. Jucys tapo SSSR MA Spektroskopijos komisijos nariu ir koordinacinės grupės atomų charakteristikoms skaičiuoti (vėliau – atomų ir atominių spektrų teorijos koordinacinė grupė) pirmininku. Grupė rengdavo reguliarius pasitarimus, kurie palaipsniui virto dviejų dienų sąjunginėmis konferencijomis. 1962 m. A. Jucys su savo mokiniais organizavo Trakuose vasaros mokyklą, o Vilniuje – Sąjunginį pasitarimą atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos klausimais. 1969 m. Vilniuje įvyko Tarptautinis simpoziumas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių teorijos klausimais. Jame dalyvavo žymūs atomo teorijos specialistai U. Fano, B. Judd, O. Sinanoglu, M. Veselov ir kiti.[5]

A. Jucys su svečiu iš Prancūzijos C. Moser Fizikos ir matematikos instituto skaičiavimo centre prie kompiuterio BESM-2M (1968 m.).

Mokslo organizacinė veikla

Nors po karo sovietų valdžia nepasitikėjo Nepriklausomos Lietuvos inteligentais, tačiau, beveik neturėdama tinkamų partinių kadrų, ir nepartinius mokslininkus skyrė mokslo organizatoriais ir vadovais. Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekanu tapo Antanas Žvironas, deja, jis buvo represuotas, o jį pakeitė irgi ne partijos narys Henrikas Horodničius. Vilniaus pedagoginio universiteto direktoriumi tapo Povilas Brazdžiūnas, po jo tas pareigas perėmė Adolfas Jucys. Prieš tai jam buvo patikėta vadovauti Aukštųjų mokyklų valdybai. 1953 m. A. Jucys buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu ir kartu vieno iš jos skyrių akademiku sekretoriumi. Tuo metu Mokslų akademijai priklausė visi mokslo institutai. Dešimtį metų vadovaudamas skyriui, kuris kuravo ne tik fizikos, bet ir kitus tiksliuosius bei gamtos mokslus, A. Jucys daug prisidėjo prie institutų plėtros, naujų mokslo centrų kūrimo, jų krypčių formavimo.[1][2]

1956 m. A. Jucys organizavo pirmąjį MA Fizikos ir matematikos institutą ir jam vadovavo iki 1963 m.[1][2] Jucio rūpesčiu, šiame institute buvo įkurtas Skaičiavimo centras, kuriame 1962 m. pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje universalus kompiuteris BESM-2M (tada vadintas elektronine skaičiavimo mašina). Nesant jam prižiūrėti reikalingų specialistų, A. Jucys šiam darbui nukreipė savo mokinius, susitaręs dėl jų apmokymo SSSR MA Skaičiavimo centre. Taigi A. Jucys buvo kompiuterių naudojimo Lietuvoje pradininku, inicijavo jų panaudojimą moksle ir kitose srityse.[1][6][7]

1961 m. A. Jucio iniciatyva buvo pradėtas leisti pagrindinis Lietuvos fizikų žurnalas „Lietuvos fizikos rinkinys“. Siekdamas kelti jo prestižą, Jucys ragino savo mokinius skelbti jame savo naujus rezultatus, o kitur – tik jų taikymus ar apžvalginius straipsnius; aišku, taip elgėsi ir jis pats. A. Jucio pasiūlymu buvo įkurta „Lietuvos fizikų draugija“ – vienintelė tokia atskiros respublikos draugija SSSR. Žurnalui ir draugijai ilgus metus vadovavo P. Brazdžiūnas.[2]

Fizikos ir matematikos instituto teoretikai su svečiu iš Naujosios Zelandijos B.G. Wybourne (1973 m.). Iš kairės: I. Glembockis, S. Ališauskas, B.G. Wybourne, A. Jucys, V. Vanagas, Z. Rudzikas ir A. Savukynas.

Kultūrinė veikla, ryšiai su gimtuoju kraštu

Dar būdamas studentu Jucys surinko kelis tūkstančius žemaitiškų žodžių ir išsireiškimų. Pokario metais jis savo laisvalaikį skirdavo kraštotyrai ir kalbotyrai. Vienas ir su savo draugu Kretingos muziejaus direktoriumi Juozu Mickevičiumi Jucys paskelbė kraštotyrinių straipsnių apie Žemaitijos senuosius valsčius ir kaimus. Jis daug prisidėjo prie Motiejaus Valančiaus giminės išaiškinimo bei jo muziejaus steigimo Nasrėnuose. A. Jucys rašė ir straipsnių apie fizikos terminus vietovardžius, žodžių vartoseną. Jaunystėje ir vėlesniais metais jis yra sukūręs eilėraščių, daugiausia skirtų gimtajam kraštui; jie nebuvo skelbti.[2]

Jucys karštai pritarė plungiškių idėjai rengti žmonių, kilusių iš Plungės krašto, susitikimus ir pirmajame tokiame susitikime 1971 m. buvo išrinktas Plungiškių draugijos prezidentu. Matyt, atsižvelgus į Jucio autoritetą, šiai, vienintelei tokio pobūdžio, draugijai buvo leista veikti sovietinėje Lietuvoje. Jucys labai nuoširdžiai vykdė tas pareigas, padėjo Plungės kraštui sprendžiant įvairias problemas.[8]

Po A. Jucio mirties jo rinkta bei iš Salantų klebono A. Simaičio ir kraštotyrininko A. Nezabitausko paveldėta vertinga XVII–XX a. Žemaitijos dokumentų kolekcija buvo padovanota MA Centrinei bibliotekai (dabar – MA Vrublevskių biblioteka).[9]

A. Jucys pradeda Tarptautinį simpoziumą atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių teorijos klausimais (Vilnius, 1969 06 16). Kairėje –M. Veselovas, dešinėje – MA prezidentas J. Matulis.

Adolfo Jucio asmenybė

Adolfui Juciui teko gyventi sudėtingu karų ir okupacijų laikotarpiu. Vis dėlto, nepaisant labai nepalankių sąlygų, jis daug pasiekė savo talentu, darbštumu ir atkaklumu. Tiek gyvenime, tiek moksle Jucys iš anksto numatydavo savo tikslus ir labai atkakliai jų siekė. Pasižymėjo strateginiu mąstymu, gebėjimu išskirti svarbiausius dalykus, tai leido jam susidaryti plačią mokslinės veiklos programą. Dirbo Jucys nepaprastai daug, ne tik dienomis, bet ir naktimis, be to, labai mokėjo taupyti savo ir kitų laiką. Jis buvo nesavanaudiškai pasišventęs mokslui, labai principingas, tuo žavėjo savo mokinius. Dar nuo studijų laikų Jucys vadino save laisvamaniu, bet ne ateistu.[2]

Labai intensyvus darbas, matyt, prisidėjo prie to, kad A. Juciui einant septyniasdešimtuosius metus, staiga sustojo širdis, tad daug idėjų ir sumanymų liko neįgyvendinta.

Pagerbiamas išrinktas Plungiškių draugijos prezidentas (1971 m.).


Įvertinimai

Vienas iš svarbiausių mokslininko veiklos įvertinimų yra jo darbų cituojamumas, nes tik kituose darbuose naudojami rezultatai turi įtakos mokslo raidai. Mokslotyrininkė O. Voverienė, naudodamasi žurnalu „Science Citation Index“, nustatė, kad 19451990 m. A. Jucys buvo labiausiai cituojamas pagrindiniuose pasaulio mokslo žurnaluose Lietuvos mokslininkas.[10]

Apie tarptautinį A. Jucio darbų įvertinimą liudija jo išrinkimas žurnalo „International Journal of Quantum Chemistry“ ir leidinių serijos „Quantum Theory of Matter“ patarėjų kolegijos nariu bei žurnalo „Molecular Physics“redakcinės kolegijos nariu.[1] Londono karališkosios draugijos kvietimu Jucys 1968 m. skaitė paskaitas Oksfordo, Kembridžo ir kituose žymiausiuose Britanijos universitetuose. Kitais metais jis panašų paskaitų turą atliko Prancūzijos mokslo centruose.[1] O po A. Jucio mirties žymus atomo fizikos specialistas O. Sinanoglu savo apžvalginiame straipsnyje įrašė tokią dedikaciją: „Šis darbas skiriamas šviesiam atminimui dviejų didžiųjų atomo fizikos mokslininkų ir asmenybių – profesoriui Edvardui U. Kondonui iš JAV ir profesoriui Adolfui Juciui iš SSSR“.[2]

Apie akad. Adolfo Jucio darbų pripažinimą Lietuvoje liudija jam už darbus atomo teorijos srityje 1968 m. paskirta LSSR valstybinė premija.[1] Lietuvos mokslų akademija yra įsteigusi A. Jucio vardinę premiją už geriausius teorinės fizikos darbus, kasmet yra rengiami jo vardo akademiniai skaitymai.

A. Jucio vardu yra pavadinta mokykla Plungėje, gatvės Vilniuje, Plungėje, Kretingoje, Salantuose ir Klausgalvuose.[11]


Kilmė ir šeima

TėvasPranas Jucys, Kazimiero (1863 m., Klausgalvų Medsėdžiai, Salantų valsčius – 1917 m. rugsėjo 16 d., Klausgalvų Medsėdžiai), ūkininkas. 1894 m. vedė našlę Barborą Kontrimienę (Jonkaitė) iš Smeltės kaimo. Po vestuvių Pranas atsikėlė į jos ūkį, tačiau 1899 m. mirus jo tėvui, grįžo į Klausgalvų Medsėdžius. Valdė apie 40 hektarų, tiesa, prastokos žemės.[2].
MotinaBarbora Jucienė, Prano (Jonkaitė, Kontrimienė) (1863 m., Kumpikų kaimas – 1933 m., Klausgalvų Medsėdžiai). Su pirmuoju vyru buvo susilaukusi aštuonių vaikų, o jam mirus ištekėjo už Prano Jucio ir pagimdė dar septynis. Adolfas Jucys buvo keturioliktas motinos ir šeštas tėvo vaikas, o po metų šeimoje gimė dar vienas sūnus.[2]

Žmona (nuo 1934 m. rugsėjo 6 d.) – Sofija Jucienė (Nezabitauskaitė), Kazimiero. (1906 m. liepos 5 d., Baidotų kaimas, Skuodo valsčius – 1979 m. rugsėjo 28 d., Vilnius). Studijavo teisę (į universitetą įstojo tais pačiais metais, kaip ir Adolfas), ištekėjusi pasišventė šeimai...[1]

VaikaiAlgimantas Adolfas Jucys (1936 m. lapkričio 14 d., Kaunas – 1998 m. liepos 29 d., Vilnius), fizikas teoretikas, matematikas, fizikos ir matematikos mokslų kandidatas (1971), FMI mokslo darbuotojas; – Gediminas Jucys (1945 m. gegužės 30 d., Vilnius – 2018 m. gegužės 28 d., Vilnius), fizikas eksperimentatorius, paveldosaugininkas.[2]

Bibliografija

  • Adolfas Jucys, Jošua Levinsonas, Vladislovas Vanagas. Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas (rus. Математический аппарат теории момента количества движения). Vilnius: Lietuvos TSR valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – 243 p. (rusų k., 1962, 1964 – anglų k.).
  • Antanas Bandzaitis, Adolfas Jucys. Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje (rus. Теория момента количества движения в квантовой механике). Vilnius: „Mintis“, 1965. – 463 p.:iliustr. (rusų k., 1977 m. papildytas ir pataisytas leidimas „Mokslas“).
  • Adolfas Jucys, Algimantas Savukynas. Atomo teorijos matematiniai pagrindai (rus. Математические основы теории атома). Vilnius: „Mintis“, 1973. – 479 p.
  • Adolfas Jucys. Rinktiniai darbai. Daugiaelektronių atomų teorija (rus. Избранные труды : Теория многоэлектронных атомов). Vilnius: „Mokslas“, 1978 m. – 240 p. (rusų k., po mirties).


Šaltiniai

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 Akademikas Adolfas Jucys. Vyriausiasis redaktorius ir sudarytojas dr. Algimantas Liekis. Redagavo: Alina Momkauskaitė ir dr. Juozas Misevičius. Knygos parengimo ir išleidimo redakcinė komisija: Zenonas Rokus Rudzikas (pirmininkas), Gediminas Jucys, Romualdas Karazija (sudarytojas) Serija: "Lietuvos mokslas" 47 knyga. Leidžia PĮ “Lietuvos mokslo” redakcija. Spausdino AB “Spauda”. Vilnius, 2004. – 400 p.:iliustr. ISSN 1392-4044 ISBN 9986-795-18-4 ISBN 9986-795-27-3
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 2,15 2,16 2,17 2,18 2,19 2,20 2,21 2,22 2,23 2,24 2,25 2,26 2,27 Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: Akad. Adolfas Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla. Vilnius: UAB „Inforastras“, 2003. – 176 p.:iliustr. ISBN 9955-9578-8-3. Pataisytas elektroninis variantas, 2014
  3. 3,0 3,1 3,2 Adolfas Jucys. Keletas žodžių apie tėviškėlę brangią. Kn. Akademikas Adolfas Jucys. Vilnius: UAB „Lietuvos mokslas“, 2004, p. 49.
  4. Adolfas Jucys. Teorinis jonų C4+ ir C2+ir neutralaus C tyrimas. Disertacija daktaro laipsniui gauti Vilniaus universiteto Matematikos-gamtos mokslų fakultete, 1941.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 Romualdas Karazija, Alina Momkauskaitė. Mokslinės ir visuomeninės veiklos dėsningumai. Kn. Akademikas Adolfas Jucys. Vilnius: UAB „Lietuvos mokslas“, 2004, p. 18.
  6. Kostas Žukauskas. „Kompiuterizacijos aušra Lietuvos mokslų akademijoje“
  7. Mokslas Lietuvoje. Technologiniai mokslai. Skaičiavimo technika ir programavimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, 691 psl. ISBN 978-5-420-01654-1
  8. Elena Adomavičienė. Akademiko ryšiai su Plunge. Kn. Akademikas Adolfas Jucys. Vilnius: UAB „Lietuvos mokslas“, 2004, p. 202.
  9. Eugenijus Saviščevas. Atomas - mano gyvenimas. Atomas - mano gyvenimas.
  10. Virtuali paroda „Atomas – mano gyvenimas“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2004.
  11. Internetinis Adolfo Jucio šeimos nuotraukų albumas


Autorius: Romualdas Karazija, 2015 m.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Adolfas Jucys“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 81% (+26054-7236=18818 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 40% (+12753-111=12642 wiki spaudos ženklai).
  • Romualdas Karazija – redaktorius – 2% (+626-98=528 wiki spaudos ženklai).