Adolfas Ramanauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas.jpg

Gimė 1918 m. kovo 6 d.
Niu Britenas, JAV
Mirė 1957 m. lapkričio 29 d. (39 m.)
Vilnius

Sutuoktinis(-ė) Birutė Mažeikaitė
Vaikai

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė


Veikla
pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, partizanų vadas

Alma mater Klaipėdos pedagoginis institutas

Žymūs apdovanojimai

1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918 m. kovo 6 d. New Britain |Niubriten, JAV – 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje) – pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – Liudvikas Ramanauskas; – Elena Jovaišytė-Ramanauskienė

Sesuo, brolis – Aldona Ramanauskaitė; – Albinas Ramanauskas

Šeima – žmona

Dukra -

1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir už santaupas nusipirko 6 ha žemės. Tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą.

Išsilavinimas

1926 m.? Adolfas pradėjo lankyti ... pradžios mokyklą 1930 m. ją baigė ir savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir įstojo iškart į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas.

1937 m. A. Ramanauskas sėkmingai baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokslas sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėtis Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais.

1939 m. Klaipėdos pedagoginis institutas buvo perkeltas į Panevėžį, todėl tais metais jis baigė jau Panevėžio pedagoginį institutą. 1939 m. kovo 20 d. nacistinės Vokietijos ultimatumas Lietuvai, kuriuo pareikalauta atiduoti Klaipėdą ir Mažosios Lietuvos kraštą, paskatino ką tik pedagogo kvalifikaciją įgijusį A. Ramanauską siekti karinių žinių Kauno karo mokykloje. Joje baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą ir gavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį.

Darbinė veikla

1940 m. Adolfas Ramanauskas pradėjo dirbti mokytoju netoli Druskininkų esančioje Krivonių mokykloje.

1941 m. prasidėjus II pasauliniam karui jis prisijungė prie sukilėlių, tačiau Druskininkų apylinkėse nesiplėtojo aktyvūs kovos veiksmai prieš Raudonąją armiją.

1941 m. Adolfas persikėlė dirbti į Alytaus mokytojų seminariją. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų, auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetenciją, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Mokytojų seminarijoje jis mokė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodikos, buvo fizinio lavinimo ir pedagoginės praktikos vadovas, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas.

Partizano keliu

1945 m. balandžio 25 d. Adolfas Ramanauskas tapo partizanu.

Skaitant jo atsiminimus, peršasi mintis, kad vieno susitikimo metu su partizanais buvo pasakyta, kad trūksta intelektinių jėgų, tai paskatino jį kovai. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima, žmona Birute ir dukrele Aukse. Šeima turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. Tuo metu parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“

Vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. 19451952 m. Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidėjas ir redaktorius. 19461947 m. redagavo ir Merkio rinktinės partizanų štabo laikraštį „Mylėk Tėvynę“. [1]

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

1956 m. spalio 12 d. su žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduotas žmogaus, kuris turėjo iškeisti J. Lukšos atvežtus dolerius, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kameras.

1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Bibliografija

Įvertinimai

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. 1994 m. jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinė mokykla.

Literatūra

  • Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: albumas (sud. Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė). – V.: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2008. – 119 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-91-6

Šaltiniai

  1. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 418 psl.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: