Alain Delon
Alenas Delonas (pranc. Alain Delon, g. 1935 m. lapkričio 8 d., Sko, Aukštutinė Sena, Prancūzija) – prancūzų kilmės šveicarų aktorius, prodiuseris, režisierius. [1]
Biografija
Gimė iš Korsikos kilusio nedidelio kino teatro savininko Fabieno Delono ir iš Alžyro kilusios farmacininkės Editos Delon šeimoje. 1939 m. tėvai išsiskyrė. o Alenas pateko į katalikų pensioną Isy de Mulino. Šešis kartus buvo baustas už drausmę ir klaidas mokykloje. Kai motina antrą kartą ištekėjo už komersanto Polio Bulono, Alenas įgijo dešrininko profesiją ir padėjo patėviui.
Septyniolikos metų pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Saigono arsenale Vietname, dalyvavo Indokinijos kare. 1956 m. grįžęs iš tarnybos sutiko Žaną Klodą Brialį (Jean-Claude Brialy), kuris jį pakvietė į Kanų festivalį, kur jo išvaizda, fiziniai duomenys ir bendravimo charizma krito į akį daugeliui kino veikėjų. Jau 1957 m. nedidelis Džo vadmuo pirmajame jo filme „Kai įsikiša moteris“ (Quand la femme s'en mêle) atnešė sėkmę, lydėjusią jį per visus 87 jo filmus. Būdamas dvidešimt trejų jau buvo lyginamas su tokiomis prancūzų kino žvaigždėmis kaip Žeraras Filipas ir Žanas Marė, o taip pat su amerikiečių aktoriumi Džeimsas Dinas.
1958 m. statant kino filmą „Kristina“ jis sutiko Romi Šneider, jų vedybas 1959 m. kovo 22 d. žiniasklaida pavertė jaunystės, grožio ir sėkmės švente. Tačiau ši sąjunga truko vos penkerius metus. 1964 m. jo žmona tapo Holivudo aktorė Natali Kanovas, su kuria rugsėjo 30 d. gimė sūnus Antonis. 1968 m. kuriant filmą „Jeff“ meilės pančiais jį supainiojo aktorė Mirei Dark. Jų meilė truko iki 1987 m., kai Alenas sutiko olandų manekenę Rosalie van Breemen. 1990 m. jiems gimė duktė Anuška, 1994 m. – sūnus Alenas-Fabienas. 2002 m. išsiskyrė ir su ja.
1964 m. įkūrė kino bendrovę „Adel“, nuo 1968 m. dirba ir prodiuseriu. Daugiausia vaidino nuotykių filmuose, detektyvuose. 1981 m. sukūrė pirmąjį vaidybinį filmą „Už policininko galvą“ (Pour la peau d'un flic).
1985 m. tapo Šveicarijos piliečiu ir įsikūrė prie Lemano ežero.
Vaidmenys
- 1960 m. „Saulės nudeginti“ (režisierius Renė Klėmanas)
- 1960 m. „Rokas ir jo broliai“ (Lučinas Viskontis)
- 1962 m. „Leopardas“ (Lučinas Viskontis)
- 1962 m. „Užtemimas“ (Mikelandželas Antonionis)
- 1963 m. „Melodijos iš rūsio“ (Anri Vernejis)
- 1964 m. "Juodoji Tulpė" (Kristianas Žakas/Christian-Jaque)
- 1967 m. „Samurajus“ (Žanas Pjeras Melvilis)
- 1968 m. „Baseinas“ (Žakas Derai)
- 1975 m. "Zoro" (Dučio Tezaris/Duccio Tessari)
- 1976 m. „Ponas Kleinas“ (Džozefas Losei)
- 1983 m. „Тегеран-43“ (Teheranas 43) (Alexandras Alovas)
- 1983 m. „Svano meilė“ (Volkeris Šliondorfas)
- 1984 m. „Mūsų istorija“ (Bertranas Blieras)
- 1989 m. „Naujoji banga“ (Žanas Lukas Godaras)
- 1992 m. „Kazanovos sugrįžimas“ (Eduardas Niermansas)
- 2007 m. Asteriksas arba Olimpinės žaidynės (Frederikas Forestjė ir Tomas Langmanas)
Įvertinimas
- 1995 m. Berlyno kino festivalio „Auksinis lokys“ už visą kūrybą
- 2003 m. Klaudija Kardinalė jam įteikė Maroko kino filmų festivalio Aukso žvaigžę
- 2005 m. Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas suteikė Garbės legiono ordino Karininko titulą.
Šaltiniai
- ↑ Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t. 597 psl.
Nuorodos
| ||||||