Alfonsas Lipniūnas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką


Alfonsas Lipniūnas
Kun Lipniunas.jpg

Gimė 1905 m. kovo 12 d.
Talkonių kaime, Pumpėnų valsč., Panevėžio apskr.
Mirė 1945 m. kovo 28 d. (40 m.)
Panevėžyje

Veikla
kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys.

Išsilavinimas Pumpėnų pradžios mokykla
Alma mater Vytauto Didžiojo Universitetas

Alfonsas Lipniūnas (1905 m. kovo 12 d. Talkonių kaime, Pumpėnų valsč., Panevėžio apskr. – 1945 m. kovo 28 d.) – kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys.

Turinys

Kilmė

Tėvai — Dionizas Lipnickas (...) — Konstancija Lipnickienė (...).

Broliai ir seserys — Povilas, Petras, Juozas, Steponas, Antanas, Stanislovas, Apolonija, Mykolas.

Alfonsas buvo septintasis vaikas iš dešimties.

Jaunystė

Alfonsas nuo pat gimimo buvo neramus ir balsingas, labai apsukrus ir jautrus. Nuo pat mažens turėjo labai gerą atmintį: greitai įsimindavo ne tik pasakojimus, dainas, eilėraščius, bet pramoko rusų, vėliau vokiečių kalbų. Vienas didžiausių jo norų buvo mokytis. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius.

Pirmoji mokytoja iš Peterburgo sugrįžusi ir Pumpėnuose gyvenanti mokytoja Adelė Urbonaitė. Sulaukęs 12 metų 1917 m. pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę mokyklą.

Su pagyrimu baigęs Pumpėnų pradžios mokyklą, 1919 m. rudenį, per ašaras išprašęs tėvų leidimo, su užsidirbtomis 20 markių atvyko į Panevėžį ir buvo priimtas į Vyrų gimnazijos 3 klasę.

Trečioj klasėj būdamas, jis ėmė rengti mokinius pataisininkus ir naujokus. Visi 6 gimnazijos metai buvo tampriai surišti su mokiniais, kurių jis turėjo virš 100. Jau tada išryškėjo jo dorovinės nuostatos: sodžiaus vaikams pasakojo apie rūkymo ir alkoholio žalą, kvietė laikytis Dievo įsakymų. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas.

Pirmasis pasaulinis karas Alfonsui įskiepijo neapykantą okupantams, prievartai: jo akivaizdoje vokietis vos nenušovė tėvo vien už tai, kam šis neatidavė paskutinio arklio iš tvarto. Gimnazijoje išryškėjo jo gabumai menui, literatūriniams rašiniams.

Savo prigimtimi Alfonsas Lipniūnas buvo visuomenininkas ir oratorius, humanizmo tiesų skleidėjas, kovotojas su negerovėmis. Jis šventai tikėjo, kad savo įsitikinimais ir iškalba gali paveikti žmones, ypač jaunimą.

Studijos

1925 m. Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) atsisveikinęs su mylimiausiais mokytojais G. Petkevičaite-Bite, J. Zikaru, J. Elisonu, bibliotekininke E. Juodinskaite, įstojo į Kauno Kunigų seminariją bei mokėsi Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.

Kaune jis pradėjo rašyti straipsnius katalikiškoje spaudoje („Pavasaris“), gimtojo krašto laikraštyje „Panevėžio balsas“. Pats gyvendamas pagal įsitikinimą - viskas kitiems, sau nieko - pastebi, kad gyvenime yra daug sudėtingesnių problemų nei jo paties. Pasirodo straipsniai apie skurdą ir vargą, kuriuose būsimasis kunigas kviečia visus blaiviam gyvenimui, taikiam darbui.

Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams.

Didelę įtaką Alfonsui Lipniūnui turėjo tarpdiecezinės Kunigų seminarijos rektorius prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas prof. P. Kuraitis. Išryškėjo būsimojo kunigo meilė kitoms kalboms: be rusų ir lenkų kalbų dar mokėsi vokiečių, prancūzų, lotynų, vėliau anglų kalbų. Lotynų kalba parašė ir diplominį darbą apie Vincą Krėvę-Mickevičių.

Prieš kunigystės šventimus atliko rekolekcijas, kurių metu sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“ (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės“, 1930-06-12). Šiame plane labai svarbią vietą užima vidinio gyvenimo ugdymas.

1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A.Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Kunigas buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas.

Pradžia Panevėžyje

1930 m. liepos 6 d. Pumpėnų bažnyčioje atšventęs primiciją, kunigas Alfonsas Lipniūnas paskiriamas Panevėžio vyskupijos Jaunimo reikalų direktoriumi. Juo tapo ne tik šiai vyskupijai, bet faktiškai ir visai Lietuvai. Didžiausias patarėjas ir dvasios ramstis jam buvo tada vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kunigas Alfonsas Lipniūnas - neaukštas, smulkutis, su akiniais Kunigėlis „skrajojo" po Panevėžį ir Lietuvą, dažnai susitikdavo su įvairiais žmonėmis.

Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją gimnazijose, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų. Jis vadovavo Panevėžio ateitininkams, būrė pavasarininkus ir angelaičius. Jį mylėjo Panevėžio gimnazijų mokiniai, dažnai ateidavo pasikalbėti, paklausti patarimo, kviesdavo į savas iškylas, šventes. Ne vieną yra Kunigas ir sušelpęs pasidalindavo turimais litais. Pats gyveno kukliai.

Linkuvos ateitininku kuopa per metine svente 1931-05-19. Vienuolynas iš kiemo pusės. Viduryje sėdi vyskupas Kazimieras Paltarokas, antroje eilėje trečias iš kairės sėdi kun. Alfonsas Lipniūnas, jam iš kairės kanauninkas Povilas Šidlauskas, Kun.Jurgis Danys (1898) antras iš dešinės.

Dėl savo požiūrio į gyvenimą ir valdžią, Alfonsas Lipniūnas konfliktavo su vyriausybe. Prasidėjo bylos dėl pamoksluose pasakytų žodžių valdžios adresu, baudos, kratos, draudimai išvykti iš miesto, laikini namų areštai. Jis mokėdavo baudas, kurias finansuodavo vyskupas K. Paltarokas.

Nors kunigas Alfonsas Lipniūnas aplinkinių buvo mėgstamas ir mylimas, savęs labai geru kunigu nelaikė. Svajojo vienu metu net stoti į Jėzuitų vienuolyną, bet vyskupas Kazimieras Paltarokas neleido. Savo dienoraštyje, darbiniuose užrašuose ne kartą sau priekaištavo, kad yra per griežtas, per daug bara parapijiečius pamokslų metu.

Tolesnis lavinimasis

Ir dirbdamas Alfonsas Lipniūnas nenustojo gilintis į teologiją. 1932 m. jis Kauno Vytauto Didžiojo Universitete Teologijos-Filosofijos fakultete įgijo teologijos licenciato laipsnį.

Būdamas neturtingas, bet kapeliono kun. Žitkevičiaus padrąsintas ir paremtas, 1932 m. A. Lipniūnas pirmą kartą (kartu su kitais lietuviais kunigais ir pasauliečiais) išvyko į kelionę - XXXI Tarptautinį Eucharistinį Kongresą Dubline. Nuoširdus airių tautos tikėjimas, ištikimybė Apaštalų Sostui jaunam kunigui padarė gilų įspūdį. 1933 m. jis išleido šios kelionės įspūdžių knygą „Penkių valstybių sostinėse“.

1933 m. rugpjūčio mėn. kunigas Alfonsas Lipniūnas kaip pavasarininkų federacijos atstovas apsilankė Jungtinėse Amerikos valstijose Čikagoje vykusiame Lietuvos Vyčių XXI seime ir įteikė pavasarininkų vyčių Vienybės aktą. Pavažinėjęs po Amerikos miestus bei apsilankęs Kanadoje, parašė knygą „Naujasis pasaulis“, kurios nepraleido cenzūra.

Katalikų veikimo centro (KVC) kasmėnesinių kursų dalyviai 1933 m. Viduryje vyskupas Kazimieras Paltarokas, šalia jo dešinėje kanauninkas Vladislovas Butvila ir Dievo tarnas kun. Alfonas Lipniūnas, trečioje eilėje antras iš kairės būsimas vyskupas, kun. Antanas Deksnys. Ant nuotraukos užrašyta ir Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, Rainių kankinio Vlado Petronaičio pavardė, bet kur jisai nuotraukoje neeaišku. Nuotrauka daryta Panevėžio J. Žitkaus ir J. Pauros fotoateljė.

Kunigas Alfonsas Lipniūnas stengėsi mokytis toliau - 1935-1937 m. jis studijavo sociologijos mokslus Prancūzijoje Lilio universitete, o po to 1937-1939 m. Paryžiaus Katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas.

Jam besimokant ir gyvenant Paryžiuje labai įsitraukį į publicistiką - rašė įvairius straipsnius į tuometinius žurnalus „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Pavasaris“, „Židinys“, laikraščius, pasirašydamas tikrąja pavarde Lipnickas arba slapyvardžiu Lilijas. Išvertė iš prancūzų kalbos A Huonde „Baltoji rožė“, B. Arens „Paskutinioji pergalė“.

1939 m. vasarą teologijos licenciatas kunigas Alfonsas Lipniūnas grįžta iš Prancūzijos į Lietuvą tęsti darbą Panevėžio vyskupijoje Jaunimo reikalų direktoriumi.

Greitai Jis paskiriamas lektoriumi ir į Panevėžio pedagoginį institutą, o šiam 1939 m. lapkričio 23 d. persikėlus į Vilnių, kunigas Alfonsas Lipniūnas išvyko iš Panevėžio.

Branda Vilniuje

Be darbo Pedagoginiame institute A. Lipniūnas ėmėsi religinės veiklos - Aušros Vartuose kasdien laiko Šv. Mišias, pamokslus sako ir šv. Jonų bažnyčioje bažnyčioje. Pasiklausyti Alfonso Lipniūno suplaukdavo minios žmonių, ypač jaunimo, kurį Jis čia traukė kaip magnetas. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 m. buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi.

Jo pamokslai buvo tikroviški, paimti dažniausiai iš kasdieninio gyvenimo, esamos aplinkos. Nagrinėjami klausimai, keliamos gyvybinės problemos turiniu ir forma atitiko laiko dvasią, klausytojų nepalikdavo likimo vergais, aukomis, bet juos visada vesdavo į optimizmo kelią. Pamokslai būdavo sklandus ir lengvai visiems suprantami - tiek lietuviams, tiek lenkams. Juose daug dėmesio skyrė moraliniams dvasiniams doroviniams klausimams, aiškino jaunimo auklėjimo trūkumus, šeimų irimo priežastis. Ragino stiprinti atsakomybės jausmą, ugdyti asmenybes, laikytis drausmės gyvenime, nes be šių dalykų žmogus išsigimstąs.

1940 m. vasaros įvykius kunigas Alfonsas Lipniūnas sutiko palankiai, bet su tarybine valdžia nesutiko. Liepos mėnesį skelbtuose rinkimuose dalyvauti kategoriškai atsisakė. Nepadėjo nei grasinimai, nei prievarta: „Kaip aš balsuosiu už tuos, kurie mano tikėjimo nepripažįsta!?“

Dievo per prievartą kunigas Alfonsas Lipniūnas niekam nepiršo, bet skelbė Jo tiesas, ragino tikėti Kūrėjo valia, tuo pačiu skelbė lygybės, brolybės, asmenybės laisvės idėjas. Kunigui artimo meilės, kuklumo, paprastumo, aukojimosi kitam sąvokos nebuvo tik žodžiai, bet gyvenimo norma, jo elgesio pagrindas. Daug buvo suplanuota nuveikti ir Vilniuje, tačiau prasidėjęs karas sugriovė sumanymus.

Karo sukūryje

Antrasis pasaulinis karas atėjo į Lietuvą. Tai antrasis karas ir kunigo Alfonso Lipniūno gyvenime. Jis dar buvo neužmiršęs ir pirmojo nelaimių ir skausmų.

Kitų palaikomas, įsteigia Laisvės fondą, kuris rūpinosi ne tik badaujančiais miestiečiais, juos šelpė, bet ir stengėsi ugdyti lietuvišką solidarumą. Laisvės fondas rūpinosi visais - lenkais, lietuviais, žydais. Jo pastangomis Universitete atgijo ateitininkai, noriai įsitraukę į šio fondo darbą. Pats Kunigas atiduodavo savo maistą, gautą iš kaimo, kitiems, alkstantiems sostinėje.

Kunigo bute buvo organizuojami ir literatūriniai vakarai, kuriuose dalyvaudavo aktyvūs to laikotarpio jaunieji literatai: Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Kazys Umbrasas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriūnas.

Karo metais kunigas Alfonsas Lipniūnas paskaitų, pamokslų metu kėlė vieną mintį lietuvio misija Rytų-Vakarų kultūrų kryžkelėje, stengėsi parodyti, kad lietuvis garbingai turi atlikti jam Dievo duotą misiją, būti švyturiu abiejoms kultūroms.

1942 m. rugpjūčio 7 d. dieną Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys kunigui Alfonsui Lipniūnui suteikė Vilniaus arkivyskupijos seminarijos profesoriaus vardą. Jis ėmė dėstyti sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir kartu ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas.

Lietuvos įkaitas

1943 m. reicho armijai pralaimėjus prie Stalingrado, naciai pradėjo verbuoti bei gaudyti žmones vermachtui. Esesininkų legionų kūrėjai viename iš atsišaukimų siūlė jaunimui, stojančiam į vokiečių armiją, visokių gėrybių. Kunigas Alfonsas Lipniūnas kovo mėnesį Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje per sekmadieninį pamokslą ištaria lemtingus žodžius: „Iki šiol Lietuvos jaunimo niekas nenupirko. Nei už tabaką, nei už degtinę. Nenupirks jo ir dabar!“

Nepasisekus mobilizuoti besislapstančio jaunimo, okupacinė valdžia apkaltino Lietuvos inteligentiją kurstymu prieš Reichą. Buvo paruošti sąrašai žmonių, kurie apkaltinti vadovavimu lietuvių pasipriešinio judėjimui ir kurstymu prieš Valstybės komisaro įsakymus. Iš viso tame sąraše buvo 47 aukos. Jų tarpe buvo ir Alfonsas Lipniūnas.

1943 m. kovo 16 d. suimtuosius sunkvežimiu nuvežė į Kauną, kur buvo laikomi gestapo rūsiuose, po to į Tilžę. Vėliau - traukiniu iki Gdansko ir sunkvežimiu į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui. Atsiradus galimybei, jaunas kunigas daug skaito ir studijuoja, nepaisydamas jį kamavusios įkyrios migrenos. Kartu su čia patekusiu kun. S. Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko patalpinti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu - kunigas Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28 d. ir buvo palaidotas Pucko kapinėse.

Ilgas grįžimas į Tėvynę

„Mirti nebijau, tik norėčiau dar būti naudingas Tėvynei" - buvo pabraukta viename iš likusių Kunigo užrašų lapelių. Kunigas Alfonsas Lipniūnas mirė ir buvo palaidotas Pucko kapinėse Lenkijoje. Bet ilgai dar Jį pažinoję ir gyvenimo kely sutikę žmonės negalėjo jo pamiršti.

Į Vakarus pasitraukusi inteligentija išlaikė Kunigo atminimą. Buvęs seminarijos draugas ir kartu kentėjęs Štuthofe kunigas Stasys Yla būrė apie save Amerikoje gyvenančius lietuvius, rūpinosi kunigo Alfonso Lipniūno atminimo išsaugojimu.

Lietuvoje tarybinės okupacijos metais giminės ir artimieji tik tarpusavyje minėdavo kunigą Alfonsą Lipniūną, kaimynai slapčia savo vaikams pasakodavo apie legenda tapusį Kunigo gyvenimą ir veiklą.

Vyskupas K. Paltarokas sendamas įpareigojo jauną kunigą Juozapą Antanavičių kai tik bus galimybė, pervežti kunigą Lipniūną ir palaidototi prie Panevėžio katedros.

Kunigo Alfonso Lipniūno giminaičiai rūpinosi Jo palaikų parvežimu į Lietuvą, bet dokumentai dėl visokių priežasčių vis „paklysdavo" Maskvoje.

Prasidėjęs Atgimimas Lietuvoje daug ką pakeitė. Po Nepriklausomybės paskelbimo pasikeitė ne tik santvarka, keitėsi ir žmonių mąstymas bei pažiūros, tikrosios vertybės pagaliau grįžo į gyvenimą.

1989 m. kun. A. Lipniūno palaikai, artimųjų iniciatyva ir tuomečio katedros klebono mons. J. Antanavičiaus rūpesčiu, iškilmingai buvo perkeliti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

Kun. Alfonsas Lipniūnas nuo pirmųjų kunigystės metų darbavosi Panevėžio katedroje, gyveno kunigų name (Katedros a. 7), ant kurio šiaurinės pusės sienos

2005 m. gegužės 27 d. ant Panevėžio katedros sienos buvo pakabinta ir pašventinta jam skirta memorialinė lenta (aut. K. Krasauskas).

Panevėžio miesto vienao iš progimnazijų buvo suteiktas kun. A. Lipniūno vardas (Klaipėdos g. 138).

2006 m. kovo 28 d. iškilmingomis apeigomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas.

Nuorodos, šaltiniai

Parengta pagal knygą "Kunigas Alfonsas Lipniūnas". Autoriai: Mons. Juozapas Antanavičius, Romualda Gasparaitytė. Vilnius: Spauda, 1995. ir portalo www.lipniunas.com medžiagą.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: