Algimantas Bučys

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Algimantas Bučys
    Algimantas Bučys 1.jpg
    Algimantas Bučys 2014 m.

    www.bucysalgimantas.lt


    Gimė 1939 m. spalio 19 d.
    Kaunas

    Sutuoktinis(-ė)
    Vaikai

    Veikla
    mokslinė, literatūrinė
    Sritis literatūros istorija, teorija ir kritika, poezija, proza, vertimai
    Pareigos
    • 1962-1964 Bartkuškio aštuonmetė mokykla, Širvintų raj., mokytojas
    • 1968-1998 Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalai “Pergalė”, “Litva literaturnaja”, savaitraštis “Literatūra ir menas”, literatūros kritikos skyrių vedėjas
    • 1991-1992 žurnalas „Mitai ir faktai“, redaktorius
    • 1993-1994 savaitraštis “Gimtasis kraštas”, vyriausias redaktorius
    • 1998-1999 dienraštis “Respublika”, kultūros ir literatūros apžvalgininkas

    Išsilavinimas
    • 1946-1957 Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinė mokykla

    • 1957-1962 Vilniaus universitetas, Lietuvių kalbos ir literatūros specialybė

    • 1964-1967 Maskvos Pasaulinės literatūros institutas, aspirantūra

    • 1968 humanitarinių mokslų daktaras

    Žinomas už kaip literatūrologas ir lietuvių kultūros istorikas
    Nuopelnai lietuvių literatūros reprezentacija tarptautinėje arenoje, seniausių lietuvių literatūros kūrinių atradimas ir tyrimas pasaulio kultūros kontekste

    Algimantas Anicetas Bučys (g. 1939 m. spalio 19 d. Kaune) – literatūros istorikas, teoretikas ir kritikas, poetas, prozininkas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras.

    Vaikystė ir mokslo metai

    Vaikystė ir paauglio metai praėjo karo metais subombarduoto Vilniaus griuvėsiuose, toli nuo anuometinio kaimo, iš kurio pasiekdavo tik viena kita sunkiai suvokiama nuotrauka su penkiais ar šešiais giminaičių karstais priešais Upytės bažnyčią, ir nelinksmi tetos Pranciškos laiškai, kad kolūkyje baigia karvės nuslopti nuo bado, kad žmonėms užmoka dirsėmis ir kapeikomis už sunkiai užrašomus darbadienius.

    Nuo mažens lankė Vilniaus vaikų darželį, kur dabar yra garsiosios „Neringos“ kavinės kiemas. Po pradinės mokyklos (1946-1950), mokėsi Vilniaus I berniukų mokykloje (1950-1954), buvusios jėzuitų gimnazijos patalpose (Didžioji g. 32), vėliau, kai berniukų mokykla 1954 m. buvo sujungta su Vilniaus II mergaičių mokykla (buvusiąja Kunigaikštienės Birutės gimnazija), mokėsi mišrioje Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m.

    Mokslo metai, kaip daugeliui anuomet, buvo perskelti į du nesusiliečiančius pasaulius: privalomo oficiozinio auklėjimo ir šeimyninės slaptos būties. Namuose visą tėvo biblioteką slapta nakčia teko sunešti į malkų sandėliuką, kur ištisus metus, ypač pavasariais, drėko ir pelijo „Tautos ir žodžio“, „Lietuviškos enciklopedijos“ tomai, Krėvės ir Brazdžionio, Kudirkos ir Maironio knygos, prof. Šalkauskio ir kitų veikalai, „Židinio“, „Kario“, „Kariūno“ (su tėvo eilėraščiais) komplektai... Ten pat tarp malkų žiemą vasarą glūdėjo Markonio firmos radijas, kurį reikėtų priduoti valdžiai abiejų okupantų (ir vokiečių, ir rusų) nurodymais. Kita vertus, namuose buvo pilna (prenumeruoti reikėdavo būtinai) visokiausių sovietinių laikraščių ir žurnalų – „Žvaigždučių“, „Lietuvos pionierių“, „Jaunimo gretų“, „Genių“, kurie ir buvo, išvalius vaikų bibliotekas nuo „buržuazinio nacionalistinio šlamšto“, dažniausia vaikų lektūra.[1]

    Griuvėsių ir knygų pasauliai

    Laimė, Vilniuje egzistavo senosios bibliotekos, kurios tapo vartais į tikrųjų knygų pasaulį iš nuožmios tikrovės. Po kelių dešimtmečių rašytojas vaikų laikraštyje prisiminė savo kelią į tikrųjų knygų pasaulį: šiuolaikiniam vaikui „ne taip lengva įsivaizduoti, pavyzdžiui, sugriautą Vilnių. Sugriautą, vadinas, kelyje iš namų [prie Tauro kalno] į mokyklą [dabartinė Jėzuitų gimnazija] ir atgal tau reikia eiti negyvenamomis gatvėmis [ Vokiečių, Didžiosios, Dominikonų, Stiklių kvartalai], kur stūkso mūrai išdegusiais juoduojančiais langais, svyruote svyruoja (taip atrodo) per stebuklą išlikę juodi kaminai ir sienų griaučiai, kyšo sprogimų išlankstytos surūdijusios sijos, šaligatviai užvirtę plytgalių krūvomis – visas, žodžiu, nelinksmas karo palikimas. Bibliotekos pasaulyje daugelis knygų atrodė per daug vaikiškos, per daug jau gražios.[2]

    Palaipsniui atsirado skeptiškas požiūris į tuometinės lietuvių literatūros pompastiką, ypač prasidėjus (po 1954 m.) vadinamajam chruščioviniam atlydžiui. Bet ir „atlydys“ tebuvo retorinis. Dar moksleiviu būdamas parašė kelias epigramas ir nunešė jas į satyrinio žurnalo „Šluota“ redakciją, buvusią anuomet šalia Lenino aikštės. Tarp epigramų buvo ir Antanui Venclovai skirta. Ne taip seniai buvo pasirodžiusi eilinė A. Venclovos poezijos knyga „Kovoti, degti, nenurimti“ (1953), ir jaunasis parodistas sueiliavo: „Kai mano senelė/ užmigti negali/ ją lengva sapnan nugramzdinti/ – aš duodu senelei /Jūsų knygelę /„Kovoti, degti, nenurimti“... Vyriausiojo redaktoriaus atsakymas nuskambėjo be jokios užuominos į humorą, atseit, "esi, matyt, moksleivis, mokaisi, matyt, tarybinėj mokykloj, ir turėtum, gerbti ir mylėti vyresniuosius, o ypač mūsų lietuvių tarybinius rašytojus, puikius ir didžiai nusipelniusius žmones“. (Literatūra ir menas. 1989 m. spalio 26).

    Kiti poetiniai bandymai, ne tik satyriniai, išvysdavo dienos šviesą įvairiuose Salomėjos Nėries mokyklos rankraštiniuose almanachuose ir sienlaikraščiuose.

    Studijos

    1957 m. baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą (VU) studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Neseniai (1956 m.) įvykęs Maskvoje sensacingas Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimas, kur buvo pasmerkta Stalino savivalė, represijų žiaurumai ir ideologinės klaidos, sukėlė žmonėms, ypač jaunajai besiformuojančiai kartai, laisvėjimo iliuzijas. Deja, Vilniaus universitete atmosfera buvo slogi ir kiaurai ideologizuota.

    1957 m. pabaigoje prasidėjo komunistinės universiteto vadovybės puolimas prieš lietuvių literatūros katedros dėstytojus. Po 1959 m. vasario 11 d. universiteto partinio biuro išplėstinio posėdžio (dalyvavo apie 90 žmonių) buvo atleista katedros vadovė docentė M. Lukšienė (vadovavusi katedrai nuo 1951 m.). 1961 m. iš katedros atleistos lietuvių literatūros dėstytojos I. Kostkevičiūtė ir V. Zaborskaitė. Net geriausi profesionalai skaitydavo paskaitas, nutylėdami aibes „ideologiškai pavojingų“ faktų ir aspektų, studentai per prievartą buvo priversti klausytis Rusijos kompartijos istorijos, ateizmo, mokslinio komunizmo kursų, laikyti visų tų pseudomokslų įskaitas ir egzaminus.

    Po pirmo kurso tapo retas svečias paskaitose, nerizikuodamas prarasti stipendijos ar vietą bendrabutyje dėl paskaitų nelankymo, kadangi vilniečiams stipendijos ir bendrabutis nepriklausė.

    Pagaliau trečio kurso viduryje iš viso “metė” universitetą ir nuėjo dirbti į Vilniaus statybas, kur statė 450 vietų internetą Dzūkų gatvėje (1960.VI.14. - 1960.IX.2), pradėjęs mūrininko mokiniu ir baigęs ketvirto lygio mūrininku.[3]

    Patirtis statyboje vėliau buvo panaudota romane „Tik priešas tavo priešams“ (1982), kurio herojus „eina dirbti statybininku ne todėl, kad norėtų išgyventi nauja ir nežinoma. Ne vien todėl. Romano autorius nesutapatina herojaus poelgio su pigios romantikos ieškojimu, kadangi, pagrindinis herojus, netekęs tėvų, gerai supranta, kad už savo likimą atsako tiktai jis“.[4]

    Sugrįžti į universitetą teko iš dalies dėl gauto šaukimo į sovietų armiją. Išlaikęs eksternu reikiamus egzaminus A. Bučys sugrįžo 1960 m. rudenį į tą patį lituanistų kursą. Partinės kontrolės diegiamas administracinis formalizmas baigiant universitetą 1962 m. tik dar labiau sustiprėjo, palyginus su studijų pradžia 1957 m. Todėl kaip išsigelbėjimą iš rutinos priėmė rektorato komisijos paskyrimą važiuoti į kaimo mokyklą mokyti vaikus pagal įgytą „filologo ir vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo“ specialybę. Nors, kaip vilnietis, galėjo likti Vilniuje su motina ir ieškotis darbo redakcijose, leidyklose ar įstaigose, kaip daugelis anuometinių lituanistų, norėjusių žūtbūt išvengti privalomo „dviejų metų lažo“ provincijos mokyklose.

    Mokytojavimas

    Paskirtas mokytojo pareigoms į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą (Širvintų raj. nuo 1962 m. rugpjūčio 25 d.) dirbo lietuvių kalbos ir literatūros, piešimo, vienu metu net matematikos (dėl mokytojų trūkumo) mokytoju. Tuo pačiu metu rašė ir spausdino respublikinėje spaudoje eilėraščius ir kritikos straipsnius apie literatūros klasikus ir savo bendraamžius jaunus rašytojus. Jis iki šiol dėkingas poetui Gintautui Iešmantui, kuris anuomet dirbo „Tarybinio mokytojo“ redakcijoje ir mielai spausdino Bučio eilėraščius, užsakydavo vieną kitą straipsnį.

    Mokytojaudamas parengė ir išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Prie skambančių plytų“ (1963), kuriame ataidėjo ir darbo statybose, ir gyvenimo kaime nuotaikos.

    1964 m. rugsėjo mėn. susilaukė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto pasiūlymo vykti oficialiu siuntimu į Maskvą aspirantūrai Pasaulinės literatūros instituto teorijos sektoriuje. Juridinių kliūčių nebebuvo, dviejų metų darbas pagal paskyrimą atidirbtas, ir tais pačiais metais išvyko į Maskvą.

    Mokslinė specializacija

    1964 m. išlaikė humanitarinio mokslo kandidato egzaminus, o 1968 m. kovo 14 d. Maskvos Pasaulinės literatūros institute apgynė disertaciją "Šiuolaikinio romano problema lietuvių literatūroje“ (vadovas dr. J. Elsbergas), įgydamas filologijos mokslų kandidato laipsnį. 1994 m. gegužės 25 d. disertacija nostrifikuota Lietuvos mokslo tarybos suteikiant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį (Valstybinės registracijos Nr. 011783).

    Treji aspirantūros metai Pasaulinės literatūros instituto literatūros teorijos sektoriuje Maskvoje buvo svarbūs ne tiek mokslinio laipsnio gavimui, kiek literatūrologo įgūdžiams, dedant rimtesnius pamatus teoriniam mąstymui ir struktūriniam požiūriui į literatūros kūrinį.

    Kaip tik tuo metu instituto teorijos sektoriuje buvo rengiamas naujas akademinis trijų tomų leidinys „Literatūros teorija. Istorizmo aspektas“, kur visų literatūros žanrų dėsniai išskleidžiami atskirų Vakarų Europos literatūrų istorinės raidos metamorfoziniais variantais.

    Literatūros teorijos istorizmo idėja buvo savaip susijusi su Michailo Bachtino (1895–1975) tekstais, kuriuos kaip tik tuomet atgabendavo į Maskvą teorijos sektoriaus jaunieji mokslininkai V. Kožinovas ir S. Bočarovas, lankydavę dar nereabilituotą „sąmokslo prieš tarybų valdžią“ dalyvį M. Bachtiną jo Saransko tremtyje. M. Bachtino „koperniškasis perversmas“ (S. Bočarovo terminas) literatūrologijoje ir prozos poetikoje įteisino savarankišką ir nepriklausomą „Kito“, taigi – ir „Kitokio“ balso statusą prozos kūrinio polifonijoje, atvėrė milžinišką „žodžio santykio su svetimu žodžiu“ teritoriją.

    Nemažesnę įtaką už M.Bachtino polifoninę koncepciją vėlesnėms A. Bučio mokslinėms idėjoms darė instituto teorijos sektoriuje dirbusio bulgarų kilmės mokslininko G. Gačevo idėjos ir darbai kuriant pasaulio tautų nacionalinių modelių panoramą, kūrybingai formuojant „nacionalinius Kosmo – Psicho – Logosus“.

    Anuomet jau garsus teorinio veikalo „Pagreitėjusi literatūros raida“ (1964) autorius subūrė skirtingų tautybių aspirantus į savotišką fakultatyvinį būrelį, kuriame būdavo nupasakojami ir nagrinėdami skirtingi kazachų, abchazų, lietuvių, latvių etniniai ypatumai, mėginant juos suvokti „gamtos (kūno)– būsto (elementariųjų rakandų pavadinimų) – sielos (tautinio charakterio) ir dvasios (kalbos, logikos) vienovėje“. Pamatinių arba giluminių būties mitologemų (Oras – Ugnis - Vanduo – Žemė, kaip materialiniai Logoso įsikūnijimai) tautinė įvairovė ir jos analizė ilgainiui leido G. Gačevui sukurti, pasak jo, „egzistencinės kultūrologijos“ prielaidas.

    Šiandien jo darbai (daugiau kaip 15 tomų) apima įvairių tautų nacionalinius pasaulėvaizdžius, modeliuoja Rusijos, Amerikos, Indijos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Lenkijos, Bulgarijos, Gruzijos, Kirgizijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Estijos, Kazachstano, Lietuvos, žydų ir Islamo kosmosus.[5]

    „Uždrausti vaisiai“

    Kaip Pasaulinės literatūros instituto aspirantas, A. Bučys gavo leidimą naudotis Maskvos bibliotekų specfonduose sukaupta literatūra (atseit, disertacijos tema – šiuolaikinio romano teorija, kaipgi ją nagrinėsi be Vakarų šiuolaikinio romano konteksto?).

    Uždaruose fonduose galėjo skaityti daugelį „uždraustų“ kūrinių, pradedant A. Camus “Maištaujančiu žmogumi” ir baigiant G. Bataille rinktiniais raštais, kurių tada buvo pasirodę Paryžiuje du pirmieji tomai. Matyt, kažkas siuntė iš Prancūzijos bičiuliams Tarybų Sąjungoje, o knygos atsidūrė valstybinės bibliotekos specfonde, kai kurios su dedikaciniais užrašymais. Po gerų 50 metų šios knygos pasirodė ir lietuvių kalba, bet anuomet tai buvo sensacija.

    “Maištaujantį žmogų” net įsigudrino dosniai pacituoti disertacijoj, o vėliau – knygoj. Ir ne tik jį. Diskusijoj apie šiuolaikinį romaną, kurią pats, jau grįžęs į Lietuvą, suorganizavo ir plėtojo visus metus dirbdamas 1968 m. žurnale „Pergalės“ žurnalo kritikos skyriaus redaktoriumi, pateikė net kelias “sąmonės srauto” koncepcijas nuo E. Dujardin iki J. Joyce “Finigeno šermenų”, parūpino pirmuosius Lietuvoje prancūzų antiromano teoretikų (Nathalie Sarraute ir kt.) tekstų vertimus.

    Literatūrinė veikla

    Solidus literatūros teorijos „bagažas“ sugrįžus (1967 m.) į Lietuvą galėjo likti tik „užšaldyto kapitalo“ pavidalu. Tuo metu lietuvių literatūrologai, tyrinėję sovietinio laikotarpio literatūrą, kūrė kapitalinius kolektyvinius veikalus apie Didžiojo Spalio revoliucijos ir Lenino idėjų atspindžius lietuvių literatūroje. Literatūros kritikoje dominavo įspūdinga impresionistinė mokykla (V. Kubilius) ir kilni etinio literatūros verifikavimo bei vertinimo pozicija (A. Zalatorius).

    A. Bučys iš karto atsisakė K. Korsako kvietimo dirbti Lietuvių literatūros institute, nors būtent institutas buvo pasiuntęs į Pasaulinės literatūros institutą ir mokėjo aspiranto stipendiją. Argumentas buvo buitiškas: “niekaip neišsėdėsiu tarnyboj nuo 9.00 iki 18.00 kiekvieną mielą dienelę visą savaitę“. Instituto direktorius K. Korsakas, ypač mėgo drausmę, tad sutiko „paleisti į laisvę“.[6] Tokiu būdu A. Bučiui neteko sovietmečiu tarnauti jokiose mokslo įstaigose, lygiai kaip neteko daryti jokios tarnybinės nei politinės karjeros.

    Prasidėjo rutiniškas ilgametinis (19681998) darbas įvairiuose Lietuvos rašytojų sąjungos žurnaluose “Pergalė”, “Litva literaturnaja”, savaitraštyje “Literatūra ir menas”, tarnaujant literatūros kritikos skyrių vedėju, kultūros ir literatūros apžvalgininku dienraštyje “Respublika”, žurnalo „Mitai ir faktai“ redaktoriumi (1991–1992), savaitraščio “Gimtasis kraštas” vyriausiuoju redaktorium (1993-1994).

    Naujų kūrinių recenzavimas ir apžvalginių straipsnių rašymas Lietuvoje buvo tik kasdienis literatūros kūrėjų aptarnavimas, kūrinių „gamybos“ apžvalga, o toje nenutrūkstamoje „gamyboje“ visados viešpatauja vidutinybė ir „ideologiškai naudinga“ grafomanija. Provincinė kritika ir net literatūrologija nukrinta iki vidutinybės lygio grožinės literatūros, iki populiariausių jos meninių bei idėjinių problemų lygmens. Taip prarandamas laikas ir iššvaistoma daugybė jėgų, murkdantis dabarties aktualijų ir literatūrinių vidutinybių liūne. Jei ne pats kritikas, tai rytdiena vis vien paleis pelenais visus tuos jo narstytus niekučius ir jo paties raštus“.[7]

    “Kodėl niekas nekuria sąžinės laužų?“

    Tiesiogine prasme pelenais pavertė savo kritikos knygas pats A. Bučys, tik po gero dešimtmečio papasakojęs viename interviu, kaip 1991 m. sausio įvykių dienomis sukūrė lauželį savo kritikos knygoms: „Nuomojausi tada kambariuką Žvėryne su veranda, išeinančia į sodą. Iš ten girdėjosi mitingo balsai nuo Seimo, kur kūrenosi laužai, pleškėjo partiniai bilietai, sovietiniai apdovanojimai. Susikūriau savo lauželį ir gurkšnodamas gana gryną džiną viską paleidau dūmais. Be pašalinių žmonių, be reklamos. Klausimas: Net respublikine premija vainikuotą „Romanas ir dabartis“? Ir tą. Nes viskas pastatyta ant klaidos, melo“.[8]

    Kitame interviu grindė drastišką poelgį: „studija „Romanas ir dabartis“ pateikia tarybinio lietuvių romano nuo 1945 iki 1970 metų analizę. Joje nėra nė žodžio apie Lietuvos okupaciją, Molotovo-Ribentropo paktą, nieko. Tad, jei studija sumeistruota ant melagingo pamato, kas iš to, kad ji apdovanota, įtraukta į mokyklines programas? Ji melaginga, ir aš, autorius , privalau tą pripažinti ir visiems pasakyti. Augau žinodamas tiek, kiek buvau mokomas. Net universitete niekas nepasakė tiesos apie Lietuvos praeitį. Tikros informacijos turėjom gal kokių 15 procentų, ne daugiau. Visa kita – falsifikatas. Todėl išaugo melo karta. Mus totališkai apgaudinėjo, melavo. Bet paskui ir mes lygiai taip pat melavom kitiems! Ar ne keista, kad buvo prileista tiek visokio šlamšto, tomų tomai, tačiau dabar neatsiranda nė vieno autoriaus, kuris prisipažintų klydęs ir atsiprašytų, atgailautų?“.[9]

    Ilgainiui situacija galutinai išaiškėjo: „Visas melas ėjo iš totalinės nuostatos apie sovietinės Lietuvos ir jos kultūros situaciją. Visi Lietuvos istorikai, literatūrologai ir kritikai, kurių darbai tuo metu buvo spausdinami, gerai žinojo pagrindinius tabu, kurių negalima buvo minėti: kad Lietuva okupuota, kad tautos pasipriešinimą palaužė tankai ir baudėjų korpusai, kad visi Lietuvos menininkai kalba, geriausiu atveju, Ezopo kalba arba įžūliai meluoja, rimuoja eilėraščius pagal Kremliaus gaidas (akivaizdus priminimas – 2000 –aisiais išleista rinktinė „Grūdo parko lyrika“) arba iliustruoja romanuose sovietinių istorikų pramanytas ir mums jau mokyklose įkaltas koncepcijas apie socialistinę revoliuciją Lietuvoje, apie savanorišką įstojimą į SSRS ir t.t. Nagrinėjau visų rašytojų kūrybą, nes jie visi buvo palankūs valdžiai. Tie, kurie nebuvo palankūs, sėdėjo konclageriuose arba negalėjo išspausdinti nė vienos savo knygos. Kitokia literatūra (nelegali) buvo kuriama mūsų emigracijoje, bet apie ją nebuvo galima rašyti. Tik apgavęs savo redaktorių (jis nebuvo skaitęs Antano Škėmos) galėjau išspausdinti „Literatūroje ir mene“ (1969 m. gruodžio 20 d. - 27 d.) pirmą straipsnį okupuotoje Lietuvoje apie A. Škėmą ir jo romaną „Balta drobulė“. Ką ten pavieniai žmonės! Daugybė institutų su didžiuliais aukštąjį mokslą baigusių specialistų kolektyvais dešimtmečiais taikstėsi su melagingom okupantų koncepcijom ir patys nuolatos falsifikavo Lietuvos ir jos kultūros, literatūros istoriją, užtikrindami savo leidiniais tautos „švietimą“ nuo pradinių klasių mokinukų iki doktorantų. Tačiau ar kas viešai prisipažino melavęs? Ar atsiprašė už melo dešimtmečius“?“.[10]

    Greta literatūros kritiko darbų A. Bučys iki 1990 m. išleido keturias poezijos knygas - „Prie skambančių plytų“ (1963), Aukštupiai (1967), Antiakimirka (1977), Šventė be stabo (1987) ir du romanus - „Tik priešas tavo priešams“(1982; vėliau išverstas ir išleistas Latvijoje 1986 m., Rusijoje - 1984 m. žurnalinis variantas, 1985 m. – knyginis ir 2004 m. – Armėnijoje). Pokalbyje su rašytoju R. Vanagu sakė, jog savo poeziją ir romanus ketina išleisti nepriklausomoje Lietuvoje, ir juose „nereikia keisti nė žodžio“ .

    Mokslinės idėjos

    2008 m. išleido stambų (560 psl.) studijinį straipsnių rinkinį „Barbarai vice versa klasikai“, kuriame pateikė ne tik įvairių epochų 33 lietuvių rašytojų kūrybinio likimo apybraižas, bet, pasak recenzentų, ir „vientisą su dideliu užmoju parašytą autorinį veikalą, panašų į monografiją, o dar labiau – į vienos šalies literatūros istoriją“.[11]

    „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose

    Knygos pavadinimo paantraštė „Centras“ ir „Periferija“ rašytojo strategijose nusako semantinę knygos struktūrą. Lietuvos istorijoje išskirti trys valstybinės nepriklausomybės laikotarpiai, kada Lietuvą valdė lietuviai nepriklausomai nuo kaimyninių valstybių politikos: dominuojantys valdžios centrai tuomet buvo Kernavė, Voruta, Trakai, Vilnius (1251 – 1386), po to - Kaunas (1918 – 1940) ir pagaliau Vilnius (nuo 1990 iki 2004).

    Visais kitais istorijos laikotarpiais Lietuvos valstybė daugiau mažiau priklausė nuo svetimšalių geopolitinių centrų - nuo vienokios ar kitokios unijos su Lenkija (1386 – 1795), nuo carinės Rusijos imperijos (1795 – 1918), nuo okupacinės valdžios Tarybų Sąjungos sudėtyje (1940 – 1990) ar nuo savanoriškai pasirinktos valstybių sąjungos (Europos Sąjungoje nuo 2004) su atitinkamais valdžios centrais Krokuvoje ir Varšuvoje (1386 - 1795), Sankt Peterburge (1795 – 1918), Maskvoje (1940 – 1990), Briuselyje ir Vašingtone (po 2004).

    Knygoje analizuojami skirtingų geopolitinių centrų iššūkiai lietuvių tautai ir, kita vertus, lietuvių rašytojų individualaus elgesio ir mąstymo strategijos visais laikotarpiais kuriant savas pasaulio, tautos ir žmogaus likimo vizijas.

    Poliparadigminė kultūrinių konfliktų analizė

    Po metų pasirodė nauja knyga „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ (2009), kurioje toliau plėtojama abipusės „centro“ ir „periferijos“ politinės bei kultūrinės sąveikos, kurios nulėmė Mindaugo karalystės ir pirmųjų lietuvių literatūros kūrinių pasirodymą XIII a. Tyrimo metodas savaip remiasi ir plėtoja M. Bachtino romaninės polifonijos idėją, perkeldamas ją iš romano žanro teorijos į platesnę kultūros istorijos erdvę.

    Veikalo paantraštė „Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“ nusako ir autoriaus metodologiją, ir viduramžių literatūros šaltinius, kurie neišvengiamai yra sakralinės prigimties, tampriai susiję su bažnytinėmis apeigomis, su šventųjų gyvenimais ir giesmėmis.

    „Čia atsiranda itin svarbi A. Bučio knygos intriga: konfliktai kilo ir kyla dėl to, kad pasaulis nuo viduramžių, o ir dar anksčiau, nesusikalbėjo ir nesusikalba dėl skirtingų prieigų, dėl vienos tiesos siekimo. Studijos autoriaus pozicija, tikrinta ir svarstyta, atrodo priimtina: „tikrasis sakralinis pamatas nėra monoparadigminės prigimties“; sakralinė prigimtis glūdi giliau, nei siekia monoparadigminė dogma (p. 155). Bet stipriųjų pozicijos slopina kitas pozicijas, kitas paradigmas. Ne vienas metraščių tekstas liudija įsitikinimą, kad tai, kas yra už krikščioniškos tikybos ribų, yra klaidatikių pasaulis (p. 156).

    Palankiai pristatoma Vladimiro Pašutos studija „Lietuvos valstybės susidarymas“ (1959); ir ji, moksliškai argumentuota, leidžianti matyti, kiek neteisybės pasakyta apie Lietuvos valstybingumo pradžią. Primenamas Edwardo Saido „Orientalizmas“ (1978); galima tikėtis ir veikalo, kuris, anot A. Bučio, nuodugniai atskleis ilgą neigiamo Baltijos kraštų pagonijos ir senovės Lietuvos įvaizdžio kūrimo istoriją (p. 147). Ten, kur teisinga laikoma viena paradigma, pasaulis iki jos ir susiaurinamas.

    A. Bučio principinė nuostata: žmogaus pasaulis (pasauliai) yra poliparadigmiškas; toks jis yra šiandien, toks buvo ir viduramžiais. Komparatyvistika, kaip humanistinė strategija, turi tyrinėti ne panašumus, o ir skirtumus, kylančius iš to paties pamato“.[12] Mokslinės A.Bučio idėjos - „centro“ ir „periferijos“ dialektika tautos istorijoje, poliparadigminis kultūros istorijos ir literatūros tyrimas, įveikiantis monomaradigminio požiūrio (monoreliginio, monokultūrinio, šovinistinio ir pan.) ribotumus, - tapo pamatu kol kas vienintelei „Seniausios lietuvių literatūros istorijai ir chrestomatijai“ (2012).

    “Chrestomatijoje” pirmą kartą pateikta 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą. Seniausiajam hagiografiniam tekstui “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ maždaug 750 metų, o skirtas jis karaliaus Mindaugo sūnui Vaišvilkui († 1268), pirmajam lietuvių vienuoliui, kuris įkūrė pirmąjį vienuolyną senovės Lietuvos žemėse ant Nemuno kranto netoliese Naugarduko. Į lietuvių literatūros istoriją bei chrestomatiją įtraukti sakralinės viduramžių literatūros kūriniai, skirti Lietuvoje užmirštiems ar nežinomiems XIII a. pirmiesiems lietuviams krikščionims šventiesiems – šv. Charitinai Lietuvaitei († 1281) ir šv. Daumantui Timotiejui († 1299), kurie priklausė pirmajai Lietuvos istorijoje politinės lietuvių emigracijos bangai po karaliaus Mindaugo žūties.

    Įvertinimai

    1972 m. Tarptautiniame literatūros kritikų susivienijimo (IULC) kongrese įteikta TSRS rašytojų sąjungos premija už geriausius metų straipsnius apie gimtąją literatūrą užsienio spaudoje.

    1975 m. paskirta "LTSR valstybinė premija" už literatūrologinę studiją "Romanas ir dabartis".

    1982 m. už romaną "Tik priešas tavo priešams" paskirta literatūrinė P. Ziberto premiją, kuri būdavo teikiama už kūrinius apie paprastus darbo žmones, o romane gana autobiografiškai pasakojama apie studentą, metusį studijas priplėkusioje aukštojoje mokykloje ir išėjusį dirbti statybose paprastu mūrininku.

    1990 m. suteiktas "Lietuvos TSR Nusipelniusio kultūros veikėjo" garbės vardas.

    2000 m. paskirta Atviros Lietuvos fondo ir Lietuvos rašytojų sąjungos piniginė premija už geriausią metų straipsnį kultūros periodikoje.

    2010 m. paskirta Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas „Barbarai vice versa klasikai“ (2008), „Seniausioji lietuvių literatūra“ (2009) ir kitus naujausius darbus.

    Kilmė ir šeima

    TėvaiAnicetas Bučys (1907 m. liepos 22 d. Šonių kaime, Alsėdžių valsč., Telšių apsk. - 1998 m. gegužės 12 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse), kariškis, rašytojas, visuomenės veikėjas.
    Sofija Bučienė (iki 1933 m. Serbentaitė, 1900 m. gegužės 15 d. Upytėje, Panevėžio r. – 1964 m. lapkričio 19 d. Vilniuje, palaidota Rasų kapinėse), kilusi pagal motinos liniją iš senos Upytės dvarininkų Rajunecų šeimos, medicinos sesuo, prekybos vadybininkė.

    Šeima – žmona (nuo 1988 m.) Vilija Bučienė (Matusevičiūtė, g. 1963 m. liepos 29 d. Pasvalyje), gydytoja odontologė ortopedė; – duktė Agnė Marija Bučytė (g. 1997 m. spalio 6 d. Vilniuje), moksleivė.
    – žmona (1962–1968 m.) Irena Bučienė (Žvigaitytė, 1940 m. sausio 1 d. Šiauliuose – 2001 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje), teatro ir televizijos režisierė; — sūnus Andrius Bučys (1967 m. kovo 27 d. Vilniuje), vertėjas.

    Bibliografija

    Nuo 1962 m. iki 2016 m. Lietuvos ir užsienio spaudoje išspausdinta per 500 Algimanto Bučio paruoštų straipsnių ir recenzijų apie lietuvių literatūrą ir atskirus lietuvių rašytojus ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai (84), angliškai (4), vokiškai (4), ispaniškai (6), lenkiškai (7), estiškai (2), latviškai (7), armėniškai (3), bulgariškai (2), gruziniškai (1), prancūziškai (2), japoniškai (1).

    Knygos

    • Prie skambančių plytų. Eilėraščių rinkinys. – Vilnius, 1963 m., 32 p.
    • Aukštupiai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967 m., 84 p.
    • Romanas ir dabartis: lietuvių tarybinio romano raida iki 1970 m., žanro problemos. – Vilnius: Vaga, 1973 m., 432 p. ( Antroji laida – 1977 m., 408 p.)
    • Antiakimirka: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977 m., 128 p.
    • Literatūros atvaizdai. – Vilnius: Vaga, 1979 m., 376 p.
    • Tik priešas tavo priešams: romanas. – Vilnius: Vaga, 1982 m., 264 p.
    • Literatūros savimonė: nacionalinis aspektas. – Vilnius: Vaga, 1985 m., 342 p.
    • Šventė be stabo: 100 eilėraščių. – Vilnius: Vaga, 1987 m., 147 p.
    • Tremtis: romanas. – Vilnius: Vaga, 1987 m., 175 p.
    • Jonas Avyžius: apybraiža. – Kaunas: Šviesa, 1990 m., 168 p.
    • 1990 m. suomių kalba Helsinkyje išleistoje knygoje apie trijų Pabaltijo tautų literatūras parašytas skyrius apie lietuvių literatūrą Lietuvių literatūros paradoksai (vėliau išversta ir paskelbta angliškai žurnale Vilnius (1997, nr. 6) ir švedų kalba Švedijos literatūriniame leidinyje Ariel (1998,nr. 5-6).
    • 1995 m. kartu su tėvu Anicetu Bučiu, lietuvių išeivijos poetu, dramaturgu ir publicistu, sudarė ir Lietuvoje išleido iliustruotą metraštį „ Dar 20 metų. Bradfordo lietuvių veikla Didžiojoje Britanijoje.1972-1995), Vilnius, Leidykla Litfondas, 120 p.
    • 2000 m. sudarė, parengė spaudai ir Vilniuje išleido dvi JAV gyvenusio lietuvių išeivio Juozo Rudzevičiaus (1909-2001) memuarų knygas „Kai laisvė švito.1914-1918. Žmonių mentalitetas” (182 p.) ir „Ten gimė, augo dr. Jonas Basanavičius”(124 p.). – Vilnius, Leidykla Petro ofsetas.
    • Barbarai vice versa klasikai: centras ir periferija rašytojo strategijose: 560 psl. studijinis straipsnių rinkinys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilniuje 2008 m.[9]
    • Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha (Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų analizė) — 399 psl. literatūrologinė studija, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla Vilniuje 2009 m.[13]
    • Kaip mokslininkas virsta pamokslininku (apie Dariaus Barono, bažnyčios ir politikų požiūrį į patriotizmą) — „Sava Lietuva“ (ISSN 1392-9127) 326 nr. 2011 m.[14]
    • Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija — 655 psl. Literatūros istorijos monografija, leidykla „Versus aureus“ Vilniuje 2012 m.[15]
    • История при свете письменности. Культурные конфликты средневековья: три литовских эпизода. Перевод с литовского: Георгий Ефремов. – Москва, изд-во Пробел, 2013 m., 304 p. Galima skaityti elektroninio varianto skyrius: Альгимантас БУЧИС. Житие богоизбранного Войшелка. Первое литовское письменное литературное произведение. Главы из книги. Перевод Георгия Ефремова.[16]
    • Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė (ISBN 9785415025244) — 70 sp. l. 568 psl. su 115 šaltinių, 244 istoriografijomis ir 9 psl. vardų rodykle, „Standartų spaustuvė“, leidykla „Vaga“ Vilniuje 2018 m.[17]
    • Lietuvos masonai ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos įstatyminė pataisa (1791 m. spalio 20 d.) — ISBN 9789955844051, 272 psl. kietais viršeliais, formatas 15×21×2 cm, leidykla „Flavija“ 2021 m.[18]

    Šaltiniai

    1. Bučys, Alg. Pasvarstymai apie „velnio išradimą“ ir mus, šventuosius. Atsakymas Romualdui Lankauskui. – Literatūra ir menas. 1989 m. spalio 26. Laikraštinė polemika, kilusi po A.Bučio straipsnio “Kas metam akmenį – į ką?” – Literatūra ir menas, 1989, Nr. 22 – 23 (gegužės 27 - birželio 3)
    2. Stebuklingiausia kelionė į knygų pasaulį. Rašytojo A.Bučio atsakymas į redakcijos klausimus. - „Lietuvos pionierius“, 1981 m. balandžio 11 d.
    3. Įrašas darbo knygelėje ir 1960 m. rugpjūčio 26 d. charakteristika, parašyta darbų vykdytojo (šeimos archyvas).
    4. A. Kalėda. Nutiesti savąjį kelią. – Tiesa, 1982, rugpjūčio 28.
    5. Bučys A. Barbarai vice versa klasikai. – Vilnius, 2008, p. 24-26
    6. ten pat, p. 27
    7. Dviejų kartų kritikai apie literatūrą. Vytautas Kubilius ir Algimantas Bučys atsako į Vytenio Rožuko klausimus. – XXI amžius, 2001, kovo 26 d.. Nr. 24 (933)
    8. Pakilęs iš pelenų. Audronės Jablonskienės pokalbis su A.Bučiu naujos knygos „Barbarai vice versa klasikai“ pasirodymo proga. – Respublika, 2009, kovo 16 d.
    9. “Nesuprantu, kodėl niekas nekuria sąžinės laužų?“. Filologijos daktarą, poetą , rašytoją, 12 knygų autorių Algimantą Bučį kalbina Rimantas Vanagas. – „Pragiedruliai“, 2001, liepos 7 d.
    10. Dviejų kartų kritikai apie literatūrą. Vytautas Kubilius ir Algimantas Bučys atsako į Vytenio Rožuko klausimus. – XXI amžius, 2001, kovo 26 d.. Nr. 24 (933).
    11. Jūratė Sprindytė. Megakonstrukcija, laikanti šimtmečius (Algimantas Bučys. Barbarai vice versa klasikai) - Metai, 2009, Nr.2, p.146
    12. Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje. - „Metai“, 2010 Nr. 1 (sausis), p. 94; http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6612-viktorija-daujotyte-romaninis-mastymas-humanistikoje?catid=571%3A2010-m-nr-1-sausis
    13. https://slaptai.lt/i-lietuva-po-kriksto-unijose-su-lenkija-istorinio-finalo-retrospekcija-matomoji-puse/
    14. https://on.lt/pilenai-savizudybes-pamokslininkas
    15. https://slaptai.lt/nenugaletosios-lietuvos-transistorinis-fenomenas/
    16. https://slaptai.lt/dr-algimanto-bucio-knyga-rusu-kalba-uzdraustos-karalystes-byla/
    17. https://on.lt/lietuviu-karaliai
    18. https://www.knygos.lt/lt/knygos/lietuvos-masonai-ir-geguzes-3-iosios-konstitucijos-istatymine-pataisa--1791-m--spalio-20-d--/
    Parengta pagal iki 2015 m. lapkričio mėn. įvairiuose šaltiniuose pateiktą medžiagą. Duomenys sutikslinti bendradarbiaujant su Algimantu Bučiu.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 103% (+36384-5023=31361 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 98% (+34663-31678=2985 wiki spaudos ženklai).
    • Vladas Palubinskas – redaktorius – 3% (+1141-0=1141 wiki spaudos ženklai).