Alytus

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Alytus
   Alytus COA.svg      Flag of Alytus.gif   
Alytus del puslapio.jpg

Alytus
54°23′20″N 24°02′49″E / 54.389°N 24.047°E / 54.389; 24.047 (Alytus)Koordinatės:54°23′20″N 24°02′49″E / 54.389°N 24.047°E / 54.389; 24.047 (Alytus)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė: Vėliava Alytaus miesto savivaldybė
Gyventojų: 59 964 (2011 m.)
Plotas: 40 km²
Tankumas (2011): 1 499 žm./km²
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė)
Vardininkas: Alytùs
Kilmininkas: Alytaũs
Naudininkas: Alỹtui
Galininkas: Alỹtų
Įnagininkas: Alytumì
Vietininkas: Alytujè
Istoriniai pavadinimai
Pašto kodas: centrinis LT-62001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: AlytusVikiteka

Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos miestas, šalia Nemuno, 65 km į pietus nuo Kauno ir 108 km į pietvakarius nuo Vilniaus. Apskrities, rajono, miesto savivaldybės, seniūnijos ir katalikų dekanato centras, turi savivaldybės statusą. Šeštasis pagal dydį Lietuvos ir didžiausias Dzūkijos miestas, laikomas neoficialia šio etnografinio regiono sostine.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Alytuje yra keturios bažnyčios:
  • Alytaus Šv. Liudviko bažnyčia (Alytus I dešiniajame Nemuno krante), pastatyta 1818 m. Tai seniausias Alytuje išlikęs pastatas. Bažnyčios varpinėje tebeskamba XVII a. nuliedintas varpas.
  • Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčia miesto centre, pastatyta 1830 m. Medinė, su neobarokiniais altoriais.
  • Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčia miesto pietryčiuose, prie kareivinių. XIX a. pabaigoje šioje vietoje įrengus kareivines, įgulos reikmėms pagal tipinį projektą buvo pastatyta „plytų stiliaus“ cerkvė (pašventina 1904 m.). Bažnyčia atidaryta po I pasaulinio karo, iki 1940 m. buvo Lietuvos kariuomenės maldos namai. Po karo uždaryta, paversta Mašinų gamyklos kultūros namais. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, 1996 m. pagal architekto Vytauto Jakučio ir konstruktoriaus Sauliaus Stulpino projektą bažnyčia rekonstruota.
  • Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia šalia Vidzgirio mikrorajono. Tai naujausia miesto bažnyčia, pastatyta 2001 m. pagal Vilniaus architektų K. Kisieliaus, K. Pempės ir G. Ramunio projektą. Bažnyčia vienbokštė, trinavė, pseudobazilikinė.
  • Mieste yra Alytaus Dievo Motinos Globėjos cerkvė, priklausanti stačiatikiams.
  • Buvusi Alytaus sinagoga, pastatyta XX a. pradžioje, dabar nebeveikianti.
Legenda cmentarz.svg Alytaus kapinynas (~500 m į pietus nuo piliakalnio)
SilentHillFilmCultSymbol.svg Alytaus piliakalnis dešiniajame Nemuno krante, Radžiūnų piliakalnis
Legenda pomnik.svg Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklas – „Laisvės angelas“, pastatytas 1929 m. (skulptorius Antanas Aleksandravičius). 1934 m. skulptūra subyrėjo trenkus į ją žaibui, 1937 m. buvo atstatyta. 1952 m. paminklą nugriovė sovietai, bet jis buvo atstatytas 1991 m. (skulptorius Jonas Meškelevičius atkūrė skulptūrą, Jonas Blažaitis – paminklo bareljefus). Paminklas yra 13 m aukščio (9 m postamentas ir 4 m angelas). Pasakojama, kad pozuoti skulptorius prikalbinęs jaunutę gimnazijos mokytoją.
  • A. Juozapavičiaus paminklas
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg 4 gimnazijos
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png 3 pašto poskyriai
RWB Krankenhaus.svg tuberkuliozės ligoninė
  • Stasio Kudirkos rajono centrinė ligoninė
valstybiniai vaikų globos namai
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Map symbol museum 02.png Alytaus kraštotyros muziejus, įkurtas 1928 m.
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS
Sport balls.svg sporto rūmai (architektas A. Kulvietis)



Turinys

Geografija

Per Alytų iš pietryčių Šiaurės vakarų link teka Nemunas. Nuo seno miestas dalijamas į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante yra Alytus I, kairiajame – Alytus II (didžioji dabartinio miesto dalis išsidėsčiusi kairiajame upės krante):

Mieste įkurtas kraštovaizdžio istorinis draustinis, stūkso akmuo Klebonas.

Kraštinės koordinatės

Blank-50px.png   54° 26′ 30″   Blank-50px.png
23° 57′ 40″
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
24° 06′ 00″
  54° 21′ 50″  

Miesto dalys



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Alytus OpenLayers žemėlapyje
Alytus „WikiMapia“ žemėlapyje[4]
Alytus TSRS topografiniame žemėlapyje[5][6].


Istorija

Miesto apylinkėse gyventa jau neolite. Viduramžiais, Alytaus apylinkės buvo gyvenamos mišriai jotvingių ir lietuvių genčių, nes Alytus buvo paribyje tarp šių genčių. Vėliau dėl istorinių aplinkybių, jotvingius asimiliavo lietuvių gentis. Nemuno kairiajame krante yra dvi dešimtys VI–IX amžių pilkapių, XIII–XIV amžiais Nemuno dešiniajame krante, santakoje su Alytupiu čia stovėjo medinė Alytaus pilis, minima nuo 1377 m. 2010 m. kasinėjimai miesto centre parodė, kad istorinės Alytaus ištakos buvo dabartinio miesto centre, nuo XIV a. čia stovėjo rotušė ir bažnyčia.

Alytus – vienas seniausių Lietuvos miestų. Pirmą kartą minimas 1377 m. kaip Alytaus pilis Vygando Marburgiečio kronikoje. Per Alytų į šalies gilumą ėjo kryžiuočių puolimų keliai. 1387 m. LDK dokumentuose minimas kaip miestelis. Po Žalgirio mūšio dešiniajame Nemuno krante ėmė augti gyvenvietė, kuri vadinosi Alytus I, nuo XV a. pabaigos kairiajame krante, Užnemunėje auganti gyvenvietė ėmė vadintis Alytus II. 1466 m. minimas Alytaus valsčius. 1524 m. pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija. 1549 m. Ldk Žygimantas Augustas Alytų užrašė Barborai Radvilaitei.[7] 1581 m. birželio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras suteikė Alytui Magdeburgo teises ir herbą. Ši data yra minima kaip Alytaus miesto diena. Praeityje Alytus daug kartų nukentėjo nuo svetimų kariaunų. Ne kartą jį naikino gaisrai, maro epidemijos ir kitos nelaimės. 1586 m. pastatyta cerkvė. Miestas priklausė Trakų vaivadijai.

XVII a. karų su Rusija ir Švedija metu miestas neteko daug gyventojų. 1775 m. iš Trakų ir Merkinės Alytun perkelti pavieto teismai. XVIII a. pabaigoje abiejuose Nemuno krantuose gyveno beveik po vienodai gyventojų, tačiau prekyba ir amatais pirmavo dešiniakrantis Alytus. 1795 m. miestas padalintas: rytinė dalis (Alytus I) atiteko Rusijos imperijai, o vakarinė (Alytus II) – Prūsijos karalystei. 1807 m. Alytus II atiteko Napoleono sukurtai Varšuvos kunigaikštystei, po Vienos kongreso atiteko Lenkijos karalystei (priklausė 18151915 m.). Dėl geresnių ūkio sąlygų kairysis krantas ėmė sparčiai plėtotis, o dešinysis nusilpo, ir nuo to laiko Alytus II tapo stipresniu miestu.

1915 m., kai Lietuvoje ir Suvalkų gubernijoje įsitvirtino vokiečių karinė administracija, Alytus I ir Alytus II buvo sujungti į vieną administracinį vienetą. 1919 m. vasarį mieste vyko Alytaus kautynės, kuriose Lietuvos kariuomenė kovėsi su bolševikais, prie Alytaus žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. 1919 m. miestas gavo valsčiaus teises, 1931 m. – pirmos eilės miesto, 1932 m. – vasarvietės teises.

Antrojo pasaulinio karo metais Alytuje sušaudyti keli tūkstančiai žydų. 1932 m. Alytui suteiktas kurorto statusas. 1944 m. atsitraukdami vokiečiai susprogdino tiltus, svarbesnes pramonės įmones, visuomeninius pastatus.[8] 1944 m. liepos 14 d. miestą užėmė sovietai (III Baltarusijos fronto kariai). Pokario pasipriešinimo judėjime miestas priklausė Dainavos krašto apygardai. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono centru.

Po karo miestas ėmė sparčiai augti, ypač po 1963 m. kaip pramonės centras. Pastatytas didžiausias Pabaltijo respublikose medvilnės kombinatas, didelė šaldytuvų „Snaigė“ gamykla, eksperimentinis namų statybos kombinatas, mėsos kombinatas, „Dainavos“ siuvimo fabrikas, kombinuotųjų pašarų gamykla. 1977 m. kovo 30 d. Alytui suteiktos respublikinio pavaldumo miesto teisės. 1995 m. patvirtintas dabartinis Alytaus herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV a.  ? Trakų kunigaikštystė
14131565 m. Alytaus valsčius (1466 m.) Trakų vaivadija
15651775 m. Alytaus valsčiaus centras,
Alovės valsčius (Alytus II XIX a.)
Alytaus apskrities centras
17951801 m. Trakų apskritis
1801 m. Alytaus apskrities centras
18011915 m. Trakų apskritis (Alytus I),
Kalvarijos apskritis (Alytus II)
Vilniaus gubernija (Alytus I),
1867–1915 m. Suvalkų gubernija (Alytus II)
19151917 m. Alytaus apskrities centras (Alytus II),
Alytaus-Merkinės apskrities centras (Alytus I)
19171919 m. Alytaus apskrities centras
19191950 m. Alytaus miestas (valsčiaus statusas), Alytaus valsčiaus centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Alytaus apylinkės centras Alytaus rajono centras Kauno sritis
19531977 m.
19771995 m. Alytaus apylinkės centras respublikinio pavaldumo miestas, Alytaus rajono centras
19952009 m. Alytaus seniūnijos centras Alytaus miesto savivaldybė, Alytaus rajono savivaldybės centras Alytaus apskrities centras
2009


Pavadinimo kilmė

Spėjama, kad Alytus yra vandenvardinis vietovardis, kadangi pro Alytų į Nemuną įteka upelis Alytupis, kuris anksčiau galėjęs vadintis tiesiog Alytus.[9] Pietų Lietuvoje vandenvardžiai su galūne -us yra sutinkami neretai: ežerai Guostus, Niedus, Švenčius ir kt., upės Kriaušius, Skroblus, Vardžius ir kt.

Kita versija teigia, kad miesto vardas galėjo kilti nuo pilies, kuri stovėjo čia jau XIV a., dažnai pastodavo kryžiuočiams kelią ir jie šią pilį vadino Aliten.

Viena iš legendų byloja apie meilę – kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolus kryžiuočiams kovoje krito daug karių ir Alyta, matydamas, kad mūšis bus pralaimėtas, nujojo į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kurstė šventąją ugnį, ir ją paslėpė, o pats grįžo kovon. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet jis žuvo. Tai sužinojusi Mirgrausėlė graudžiai ir ilgai verkė, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti Nemunan. Upelis žynių buvęs pavadintas Alytupiu, o greta piliakalnio įsikūręs miestas – Alytumi. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis.

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2011 m.
1823 m. 1827 m. 1867 m.*[3] 1886 m. 1896 m.**[2] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1931 m.
600 289
(Alytus I)
554 1 769
926 (Alytus I)
843 (Alytus II)
822 3 445
1 435 (Alytus I)
2 010 (Alytus II)
6 322 7 124
1939 m. 1959 m.sur. 1964 m. 1970 m.sur. 1974 m. 1979 m.sur. 1983 m. 1989 m.sur.
9 207 12 300 15 600 28 165 40 200 55 509 64 000 73 015
2001 m.sur. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.sur.[10] -
71 491 69 145 68 835 68 304 67 505 66 841 59 964 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
  • ** pagal enciklopedijos išleidimo metus (1897). Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. (Alytus II)

Mieste gyvena 94,7% lietuvių, 2,8% rusų.

Garbės piliečiai

Žymūs žmonės

Kultūra

Alytus žiemą
Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia

Miesto centre yra kraštotyros muziejus, dramos teatras, A. Matučio muziejus, prie tilto per Nemuną – paminklas Antanui Juozapavičiui atminti. Alytaus miške yra Dainų slėnis ir paminklas Alytaus 400-ųjų metinių jubiliejui. Prie miško taip pat yra Tautos istorinės atminties muziejus, Antano Jonyno muziejus. Alytuje yra vienintelis Lietuvoje cirkas – „Dzūkijos“ cirkas (nuo 1982 m.). Miesto parkas savitas metalo skulptūromis (autoriai K. Valaitis, N. Nasvytis, K. Musteikis ir kiti).

Miesto garbei yra pavadintas vienas krateris Marse.

Paminklai

Muziejai

  • Alytaus Julijos Baranauskienės tautodailės muziejus
  • Alytaus kraštotyros muziejus
  • Alytaus Jotvingių gimnazijos istorinis muziejus
  • A. Jonyno memorialinis muziejus
  • A. Matučio vaikų literatūros muziejus
  • A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos istorijos muziejus
  • Mūsų tautos istorinės atminties muziejus
  • Policijos muziejus

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Pramonė

Alytuje pagaminama 4,6% visos Lietuvos pramonės produkcijos. Mieste yra įvairių pramonės įmonių – šaldytuvų ir mašinų gamyklos, maisto pramonė (mėsos, pieno, gėrimų), siuvimo fabrikas, išvystyta medienos, statybų, chemijos, tekstilės, medvilnės pramonė. Alytaus šiaurės vakarinėje dalyje yra pramonės rajonas, kuriame susitelkę daug įmonių – AB „Snaigė“ (šaldytuvų gamykla), AB „Alytaus gelžbetonis“, UAB „Alkesta“, Alytaus šiluminiai tinklai, Alytaus elektros tinklai, Lietuvos žaliava, UAB „Daisotra“ ir kt. Rytiniame pramonės rajone įsikūrusios AB „Alita“, AB „Alytaus chemija“, AB „Alytaus Coca-cola“. Pietiniame pramonės rajone – AB „Astra“.

Susisiekimas

Įlgą laiką reikšmingą įtaką Alytaus plėtrai sudarė Nemunas. Per jį ties Alytumi buvo nutiesti du tiltai: vadinamasis Kaniūkų tiltas ir Antano Juozapavičiaus tiltas. Šiuo metu baigiamas statyti trečiasis Alytuje – Lietuvos tūkstantmečio tiltas, kartu su naujai nutiesta kelio atkarpa tapsiantis šiaurinio Alytaus apvažiavimo dalimi.

XIX a. pabaigoje Alytus buvo sujungtas geležinkelio linija su Augustavu ir Vilniumi. Per Nemuną ties Alytumi buvo nutiestas aukščiausias – 33 metrus virš vandens paviršiaus iškilęs geležinkelio tiltas, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. besitraukdama Rusijos kariuomenė susprogdino. Tiltas netrukus buvo atstatytas, tačiau 1927 m. nugriautas, o visas geležinkelio ruožas nuo Alytaus iki Varėnos demontuotas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių maršrutų, kertančių miestą, skaičius. 1997 m. kovo 14 d. iš senosios Alytaus geležinkelio stoties išvyko paskutinis sąstatas. Nusprendus, kad traukinių keliamas triukšmas trukdo gyventojų ramybei, automobilių eismui, teršia orą, geležinkelio bėgiai buvo išardyti.[11]

1939 m. dešiniajame Nemuno krante buvo įkurtas Alytaus aerodromas.

Viešąjį transportą Alytuje šiuo metu sudaro maršrutiniai taksi bei jų maršrutų tinklas mieste ir už jo ribų.

Sportas

Šaltiniai

  1. Alytus. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. 2,0 2,1 Олита. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 21А (42) : Нэшвилль — Опацкий. С.-Петербургъ, 1897., 885 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Олита. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 619 psl. (rus.)
  4. Alytus wikimapia.org
  5. Alytus maps.vlasenko.net
  6. Alytus loadmap.net
  7. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 123 p.
  8. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas // Sudarytojai: Eugenijus Manelis ir Antanas Račis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011. 36–37 psl.
  9. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 17 psl.
  10. Lietuvos statistikos departamentas. Išankstiniai 2011 metų gyventojų surašymo rezultatai pagal apskritis ir savivaldybes. Pranešimas spaudai, Nr. 18/287, 2011 m. gruodžio 2 d., Vilnius.
  11. http://www.alytausgidas.lt/lt/naujienos/alytus/gelezinkelis-alytaus-istorijos-dalis/ Geležinkelis – Alytaus istorijos dalis


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: