Antanina Kučinskaitė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Antanė Kučinskaitė)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Antanina Kučinskaitė

(Antanė)

Antanė Kučinskaitė.jpg

Gimė 1915 m. balandžio 13 d.
Plikių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje
Mirė 2006 m. gegužės 24 d. (91 m.)
Šiauliuose

Veikla
Linkuvos gimnazijos mokytoja, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ bendradarbė, Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė.

Išsilavinimas 1933 m. Kauno mokytojų seminarija
Alma mater 1940 m. Vytauto Didžiojo universitetas
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Turinys

Antanina Kučinskaitė (Antanė, 1915 m. balandžio 13 d. Plikių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje – 2006 m. gegužės 24 d. Šiauliuose) – Linkuvos gimnazijos mokytoja, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ bendradarbė, Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė.

Biografija

Gimė 1915 m. balandžio 13 d. Plikių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje Povilo Kučinsko ir Magdalenos Vaitiekūnaitės–Kučinskienės šeimoje gimė duktė, kurią pakrikštijo Antanina. Šeimoje augo keturi vaikai. Dvi dukros ir du sūnūs. Tėvai buvo ūkininkai.

Krimsti mokslus A.Kučinskaitė pradėjo Vabalninke, kur per 3 metus baigė 4 klasių pradžios mokyklą. 1925 m. rudenį įstojo į Kupiškio progimnaziją.

Baigusi progimnaziją, A.Kučinskaitė 1929 m. išvyko į Kauną. Ją traukė pedagogės darbas ir todėl įstojo į Moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminariją.

Mokytojų seminarijos auklėtinei A.Kučinskaitei labai gerai sekėsi matematikos dalykai, bet daugiau ėmė domėtis lietuvių kalba ir tautosaka. Čia pasireiškė įtaka lietuvių kalbos mokytojo Juozo Petrulio, kuris paskatino rinkti gimtosios tarmės žodžius, išraiškingesnius liaudies posakius, rašyti juos į Lietuvių kalbos didžiojo žodyno kartotekos specialius lapelius ir išsiųsti į Žodyno redakciją. Tai buvo pirmoji A.Kučinskaitės pažintis su lietuvių klabos žodynu ir jo siela prof. Juozu Balčikoniu.

Progimnazijoje ir mokytojų seminarijoje aktyviai dalyvavo ateitininkų organizacijoje. Buvo giliai tikinti. Visos tos aplinkybės nulėmė, kad, baigusi mokytojų seminariją, jauna mokytoja ryžosi atsisakyti pasaulio džiaugsmų ir savo gyvenimą susieti su tarnavimu dievui. 1933 m. ji tapo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos vienuolė.

1933 m. baigusi Kauno mokytojų seminariją, A.Kučinskaitė pradėjo dirbti Kaune Aleksoto vaikų darželio vedėjos padėjėja ir pradžios mokykloje mokytoja. 1939 m. vasario – 1939 m. rugsėjo mėnesį lietuvių klabos ir Lietuvos istorijos mokė dvejų metų siuvimo ir kirpimo kursų klausytojas. Nuo 1939 m. rudens ėmė dėstyti Kauno Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje, kurioje dirbo iki 1940 m. vasaros, kol gimnazija pirmuoju sovietmečiu buvo suvalstybinta.

Vien darbas jaunos specialistė nepatenkino, ir ji ryžosi toliau studijuoti. 1936 m. A.Kučinskaitė įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių ir jį 1940 m. baigė.

1940 m. mokytojavo Leipalingio mokykloje.

1941 m. vasarą ji sutiko su pasiūlymu į Linkuvą. Čia Lietuvos užkampis, bet čia gimnazija turėjo senas tradicijas. Joje susibūrė gražus inteligentijos būrys. Paskirtos į ją jau dirbo dvi mokytojos iš širdiečių mokyklų – J.Daukaitė ir T.Kriaučiūnaitė. Ji pateko tarp aukštos kultūros, išsilavinusių žmonių ir papildė jų gretas. A.Kučinskaitė savo dalyką išmananti ir mokanti jį perteikti, guvi, energinga, veikli, linksma, reikli mokytoja. Mokytoja Linkuvos gimnazijoje dirbo tik dvejus metus, tačiau daugumai atrodė, su jos veikla susijusi visa gimnazijos epocha. Tiek daug naujumo ir guvumo ji suteikė mokyklai. Gerai ir vaizdžiai perteikdama naują medžiagą, mokytoja iš mokinių reikalavo nuoseklių bei tvirtų žinių.

Mokytojų kolektyve A.Kučinskaitė turėjo autoritetą. Net gimnazijos direktorius B.Bučinskas, kuris iš mokytojų reikalavo pareigas atlikti preciziškai, mokytoją gerbė. Direktorius pažymėjo, kad mokytoja labai gerai išaiškina naują pamokos medžiagą, mokiniams labai reikli, pareiginga, tvarkinga, įtakinga, sugebanti prieiti prie mokinių ir juos sąmoningai mokyti ir auklėti.

Dvejus metus teišdirbusi Linkuvos gimnazijos mokytoja A.Kučinskaitė išvyko į Šiaulius. 1943-1944 m. mokytojavo Šiauliuose.

Lietuvių kalbos institute A.Kučinskaitė pradėjo dirbti nuo 1945 m. sausio mėnesio. A.Kučinskaitė, paskirta Žodyno redakcijos atsakinga sekretore, turėjo rūpintis jo leidimu.

Prof. B.Larino paskatinta ir vadovaujama, A.Kučinskaitė 1959 m. apgynė daktaro disertaciją ir tapo humanitarinių mokslų daktarė. Jos tema buvo susijusi su Žodyno redagavimu – „Veiksmažodžių redagavimo principai didžiajame lietuvių kalbos žodyne“. Institute išdirbo beveik 30 metų.

1972 m. A.Kučinskaitė pradėjo rengti tiesiogines laidas per Lietuvos televiziją, pavadintas „Kalbos valandėlės“. Vėliau į jos veiklą įsitraukė kalbininkas Aldonas Pupkis.

1992-2003 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos mokslinė sekretorė, 2000 m. pirmoji moteris, LKMA garbės narė.

1974 m. išėjo į pensiją.

Kalbininkė, vienuolė dr. Antanina Kučinskaitė mirė 2006 m. Šiauliuose.

Mokslinė veikla

„Lietuvių kalbos žodyno“ viena redaktorių (t. 3-10 1956-1976 m.) ir autorių (t. 3-8; už t. 3-6 LTSR valstybinė premija 1965 m., su kt.), žodyno kartotekai surinko keliolika tūkstančių žodžių. 1977-1985 m. žurnalo „Mūsų kalba“ redaktorė, „Kalbos praktikos patarimų“ (1976 m. 3 leid. 1992 m.) viena redaktorių. „Lietuvių kalbos žinyno“ (1998 m. 3 leid. 2003 m.) viena autorių. Redagavo „Naująjį Testamentą“ ir kt. religinius leidinius. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, leksikografijos, terminologijos klausimais.[1]

Kūryba

1985 m. ji išleido knygą „Lietuvių kalbos etiketas“, kuri buvo tiek reikšminga ir reikalinga, kad 1990 m. išleista pakartotinai.

A.Kučinskaitė, išėjusi į pensiją, paskelbė nemažai kalbos kultūros, terminologijos ir kitai klausimais straipsnių, prisidėjo prie „Mūsų kalbos“ žurnalo leidimo, redagavo „Kalbos praktikos patarimus“.

Už šį darbą Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos tarybos prezidiumas 1976 m. gruodžio 16 d. pareiškė dr. A.Kučinskaitei padėką.

A.Kučinskaitė toliau tęsė savo dar Lietuvos Respublikoje pradėtą vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio veikla, kuri vėl palengva atgyja.

Apdovanojimai

1965 m. didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ bendradarbiai, tarp jų ir A.Kučinskaitė, buvo apdovanoti Lietuvos TSR respublikine premija.

Bibliografija

  • Lietuvių kalbos etiketas, 1985 m. 2 leid. 1990 m.

Lietuvių kalbos savaitė „Jie garsino mūsų kraštą“ (skirta Linkuvos gimnazijos 100-ečiui)

5–6 klasių mokiniams teko didelė garbė pristatyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kraštotyrinio darbo puoselėtoją Felimoniją Skrebaitę-Mielienę. Mokiniai susipažino su mokytojos biografija, kraštotyrine veikla. Sekė padavimus, kuriuos su savo mokiniais buvo surinkusi mokytoja. Mokiniai sužinojo, kaip atsirado kai kurių Linkuvos krašto kaimų pavadinimai. Stebino įdomios mįslės, kurios šiuolaikiniam mokiniui pasirodė tikras iššūkis. Tai buvo puiki pamoka prisimenant mokytoją F. Mielienę, jos, kaip kraštotyrininkės, veiklą.

Lietuvių kalbos savaitės antroji diena buvo skirta Šiaurės Lietuvos šviesuolei, Lietuvos garbės kraštotyrininkei, etninės kultūros puoselėtojai mokytojai Stanislavai Lovčikaitei prisiminti. Mokiniai susipažino su mokytojos kraštotyrine veikla, parašytomis knygomis, mokytojos darbu. Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė. 7a klasės mokiniai, lankantys etnografinį ansamblį „Ratinėlis“, mokė 8a ir 8b klasės mokinius žaisti mokytojos S. Lovčikaitės užrašytus Linkuvos krašto žaidimus „Barė ponas katinėlį“ ir „Sėjo rūtą, sėjo mėtą“.

3g ir 4g klasių mokiniai buvo pakviesti susipažinti su Linkuvos krašto rašytojais Juozu Paukšteliu ir poetu Vaidotu Spudu, jų ryšiais su mūsų gimnazija ir trumpai su jų kūryba. Buvo papasakota apie J. Paukštelio vaikystę, kelerius mokymosi metus Linkuvoje ir fragmentinius ryšius su mokykla, kai jau rašytojas J. Paukštelis atvykdavo į gimtuosius Titonius. Mokiniai susipažino su jo trilogija „Jaunystė“, „Netekėk, saulele“, „Čia mūsų namai“ žiūrėdami videofilmo „Čia mūsų namai“ ištraukas. Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus.

1g ir 2g klasių mokiniai išgirdo apie Linkuvos krašto lietuvių kalbos puoselėtojus kalbininkus. 1gb klasė pristatė Kazimierą Garšvą, Stasį Tumėną, jų ryšius su Linkuva, kalbinius darbus. 1ga supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite, papasakojo prisiminimus apie jos mokytojavimo metus Linkuvoje, perskaitė buvusios mokinės A. Konaverskytės-Sučylienės sukurtą eilėraštį „Kol gyvas žodis“, skirtą buvusiai „lelijėlių“ auklėtojai mokytojai A. Kučinskaitei. Mokytoją Leoną Kuodį pristatė 2g klasės mokiniai. Marija Kacilevičiūtė padainavo dainą, kuri buvo sukurta pagal L. Kuodžio sukurtą eilėraštį „Išvežta mergaitė“ ir ilgainiui virto gerai žinoma liaudies daina „Burkuoja balandžiai po langu“. Mokiniai dalyvavo trumpoje viktorinoje, o paskui atliko įvairias užduotis, kurios buvo parengtos pagal A. Kučinskaitės knygą „Kalbos etiketas“.

Reikia tikėtis, kad prisilietimas prie praeities tik padeda mokiniui suprasti, kad pasaulis prasideda čia, kur mūsų namai, kur žmonės, kuriems rūpėjo gimtojo krašto kultūra, kalba. „Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį (Emersonas)“, – teigė gimnazistė A. Leimontaitė. O gimnazistė S. Juškaitė renginį užbaigė tokiais žodžiais: „Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“

Lietuvių kalbos mokytojos B. Deveikienė, D. Romanovienė, L. Kupriūnienė, R. Ašmenavičienė

Šaltiniai

  1. Algirdas Sabaliauskas. Antanė Kučinskaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 186 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
Parengė: Emilija Stanevičienė.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: