Antanas Barauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Antanas Barauskas
Antanas Barauskas.jpg

Gimė 1924 m. liepos 5 d.
Navininkai, Betygalos valsčius
Mirė 1999 m. balandžio 4 d. (74 m.)
Kaunas

Veikla
Lietuvos inžinierius elektrikas, technologijos mokslų daktaras, matematikas

Antanas Barauskas (1924 m. liepos 5 d. Navininkai, Betygalos valsčius1999 m. balandžio 4 d. Kaunas) – Lietuvos inžinierius elektrikas, technologijos mokslų daktaras, matematikas.

Gyvenimo kelias

Antanas Barauskas gimė Navininkų kaime, Betygalos valsčiuje, Raseinių apskrityje, mažažemio valstiečio šeimoje, kuri vėliau persikėlė į to paties valsčiaus Diržionių kaimą. Pradžios mokyklos 4 skyrius baigė kaimo mokykloje, o 5–6 skyrius lankė Betygaloje, į kurią kiekvieną dieną tekdavo sukarti pėstute po 12 km. Antanukas buvo stropus mokinys, turėjo labai gražią rašyseną. Tėvai sunkiai vertėsi, bet vertino mokslą ir iš paskutiniųjų leido Antanuką į Raseinių gimnaziją, iki kurios buvo 28 km. Jokio transporto nebuvo ir savaitgaliais į namus – pėstute.

Raseinių gimnazija garsėjo gerais pedagogais, ypač matematikais. Jų tarpe buvo ir gimnazistų Cerberiu pravardžiuojamas šviesaus atminimo puikus mokytojas Jonas Matulionis. Jo kietą ranką ir aštrų protą vėliau pažino ir Kauno universiteto, vėliau Kauno politechnikos instituto studentai. Tuometinis gimnazistas – Barauskų Antanukas labai mėgo matematiką, ją ruošdavo kuo stropiausiai ir mokytojų buvo pastebėtas. Jei ne karo sudaužyta Raseinių gimnazija, išblaškyti mokytojai ir mokiniai, Antanas, be abejo, būtų studijavęs matematiką Vilniaus Universitete.

Po karo, baigęs gimnaziją 1945 m. rudenį, Antanas kartu su kitais raseiniškiais abiturientais, pasiryžusiais siekti mokslo, arkliais buvo atvežtas iš Raseinių į Kauną. Kaune, Laisvės alėjoje, Antanas atsitiktinai sutiko savo mokytoją Joną Matulionį. Mokytojas jį, kaip savo vaiką, apkabino, teiravosi, kaip, iš kur, ir ką manąs studijuoti. Antaną viliojo statyba, bet jis pasiteiravo, kokiame fakultete būtų daugiau matematikos. Kadangi jo buvęs mokytojas pasakė, kad matematikos daugiau būtų Elektrotechnikos fakultete, tai ir nulėmė Antano pasirinkimą – jis tapo elektriku.

O kaime tuo metu vyko siaubingi įvykiai. Pas Antano tėvą Petrą Barauską nuolat lankydavosi partizanai. Kažkas įskundė. Vieną kartą sodybėlę apsupo kareiviai. Per stebuklą, prisidengę nakties tamsa, partizanai pabėgo. Tačiau buvo nušauta mama, sunkiai sužeistas tėtis, kuris netrukus mirė.

Po šio įvykio į Kauno universiteto kadrų skyrių iš Betygalos atėjo raudonu rašalu ranka rašytas „dokumentas“, kuriame teigiama, kad Petro Barausko sūnus Antanas buvo tarp banditų, sužeidusių du tarybinius karius. Nors partizanų buvimo nepavyko įrodyti, o visi fakulteto lankomumo žurnalai liudijo, kad Antanas buvo paskaitose, jo, kaip bandito, likimas buvo nuspręstas – išmesti iš universiteto. Per triukšmingą mandatinės komisijos posėdį išsiskyrė susijaudinusio Kazimiero Baršausko balsas. Profesorius labai atkakliai gynė vaikiną. Po ilgų ir karštų ginčų Antanas vis tik buvo paliktas universitete. Tai labai retas įvykis tuometiniame aukštosios mokyklos studentų gyvenime. Profesorių Kazimierą Baršauską visi be išimties patyrusieji nelengvų išgyvenimų prisimena su didžiausiu dėkingumu ir pagarba.

Antanas liko be jokios paramos. Apie nelaimę sužinojęs jo buvęs mokytojas, dabar jau matematikos dėstytojas Jonas Matulionis, pasikvietė jį dirbti matematikos katedroje laborantu, tuo suteikdamas jam galimybę išgyventi ir toliau studijuoti.

Baigęs institutą jaunas inžinierius elektrikas norėjo dirbti Kauno ar Vilniaus elektrinėse, nes tokių galimybių buvo. Tačiau tada jau Elektrotechnikos fakulteto dekanas ir Aukštosios matematikos katedros vedėjas Jonas Matulionis griežtai pareiškė, kad jis turi likti institute. Taip Antano darbas ir buvo nulemtas visam gyvenimui.

Bendrosios elektrotechnikos katedroje Antanas Barauskas pradėjo dirbti 1951 m. asistentu tik gavęs inžinieriaus elektriko diplomą. Jaunas inžinierius, būsimasis dėstytojas, pateko į puikų katedros kolektyvą, kuriam tuo metu vadovavo Jurgis Zdanys. O ir kiti katedros darbuotojai – Larisa Rašauskienė, Feliksas Masiulis – buvo geri mokytojai, puikūs žmonės, nuoširdžiai priėmę ir auklėję jauną būsimąjį specialistą. Antanas labai žavėjosi ir savo diplominio projekto vadovu Elektros stočių ir tinklų katedros vedėju Leonu Kaulakiu, su kuriuo malonus bendradarbiavimas nenutrūko ilgus metus. Leonas Kaulakis, aistringas sodininkas, padovanojo Antanui keletą savo mėgiamos obels Karalienė Luiza šakelių ir patarė įsiskiepyti savo sode. Šios obels vaisiai tikrai skanūs, bet nelabai išvaizdūs, todėl Antano vaikai praminė ją tiesiog Liuse. Ši obelis sode iki šiol tebeauga, taip tebevadinama ir primena šviesaus atminimo Leoną Kaulakį.

Po keleto metų darbo Elektrotechnikos katedroje vadovaujamas prof. L. Kulikovskio paruošė ir 1959 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją "Orinių transformatorių analizė". Šio darbo pobūdis atitiko elektrotechnikos ir matematikos mokslų sandūros sritį ir atspindėjo Antano polinkius ir gebėjimus. 1962 m. jam suteiktas docento mokslinis vardas ir tais pačiais metais paskirtas naujai sukurtos Taikomosios matematikos katedros vedėju, kuriai vadovavo 12 metų. Jis turėjo gražią svajonę – toliau dar studijuoti matematiką Vilniaus universitete ir gauti tikro matematiko vardą. Deja, jis buvo įtrauktas į administracinį darbą, kurio atsisakyti neturėjo teisės, nes šventai vykdė visus instituto rektoriaus Kazimiero Baršausko pavedimus, lyg mokėdamas skolą už tai, kad savo laiku jo buvo užtartas ir neišmestas iš universiteto. 1964 m. Antanas tapo Elektrotechnikos fakulteto dekanu. 1967 m. nuo Elektrotechnikos fakulteto atskilo naujas Automatikos fakultetas ir Antanas Barauskas tapo pirmuoju visiškai naujo fakulteto dekanu. Šis fakultetas taip išaugo, kad nuo jo 1974 m. vėl atskilo naujas Skaičiavimo technikos (dabar Informatikos) fakultetas ir dekano postas vėl buvo patikėtas Antanui Barauskui. Skaičiavimo technika tais laikais buvo nauja, sparčiai kintanti sritis, todėl net patyrusiam dekanui nebuvo lengva ištisus devynerius metus vairuoti šio populiaraus ir patrauklaus fakulteto laivą.

Sparčiai daugėjant naujų fakultetų ir studentų juose labai reikėjo naujų vadovėlių, mokymo ir metodinių priemonių, kurioms Antanas Barauskas skyrė didelį dėmesį. 1972 m. buvo išleista labai reikalinga Antano Barausko ir Vytauto Tėvelio knyga Kompleksinio kintamojo funkcijos ir operacinis skaičiavimas. Vėliau, prisidėjus prof. Zenonui Navickui, ši knyga buvo papildyta ir 1986 m. išleista iš naujo.

Už įvairiapusę mokslinę, pedagoginę ir organizacinę veiklą 1976 m. Antanui Barauskui suteikiamas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas. Minint Lietuvos universiteto Kaune 75-metį Kauno technologijos universiteto rektorius Antanui Barauskui išreiškė padėką už ilgametę kūrybingą ir produktyvią akademinę ir administracinę veiklą.

Išėjęs į pensiją, jis nenutraukė ryšių su savąja Alma Mater, rašė matematikos mokymo priemones, daug ir sėkmingai dirbo Mokslo ir enciklopedijų leidykloje rengiant technikos-matematikos terminų aiškinamąjį žodyną.

Antano Barausko gyvenimo žvakė užgeso 1999 m. balandžio 4 d.. Palaidotas Karmėlavos kapinėse. Tiesa, spėjo pasidžiaugti, kad jo sūnui habilituotam daktarui Rimantui Barauskui suteiktas profesoriaus vardas, o kad sūnus Giedrius, medikas, bus profesorius, gal ir nesitikėjo, nes jis ne taip gerai mokėjo matematiką.

Sūnus Rimantas Barauskas.

Universiteto gimnazija išmokė jo anūką Saulių, toliau studijavusį Japonijos ir Anglijos universitetuose, o anūkas Antanas – KTU Fundamentaliųjų mokslų fakulteto studentas.

Mokslinė veikla

1951 m. baigė Kauno politechnikos institutą, 1959 m. technikos mokslų kandidatas.


19511993 m. Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. Kauno technologijos universitetas) dėstytojas, 19641967 m. Elektrotechnikos, 19671972 m. Automatikos, 19741983 m. Skaičiavimo technikos fakulteto dekanas, 19621974 m. dar ir Taikomosios matematikos katedros vedėjas. Nuo 1964 m. docentas.

Įvertinimas

  • 1976 m. LTSR nusipelnęs inžinierius

Bibliografija

Parašė vadovėlį „Kompleksinio kintamojo funkcinis ir operacinis skaičiavimas“ (1986 m.), metodinių mokomųjų priemonių.[1]

Šaltiniai

  1. Antanas Barauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 636 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+10806-0=10806 wiki spaudos ženklai).