Antanas Vytartas

Antanas Vytartas (1863 m. gruodžio 15 d. Truskavoje – 1932 m. lapkričio 8 d. Kalvarijoje) – kunigas, religinės literatūros rengėjas, publicistas, knygnešys.

Biografija

Tėvai – bajorai, namuose kalbėjo tik lenkiškai.

Mokėsi Kauno gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje.

Lietuviškai išmoko seminarijoje. Pradėjo versti iš lenkų kalbos religinio turinio raštus. Bendramoksliai juos padėdavo redaguoti ir išleisti.

1886 m. gruodžio mėnesį suteikti kunigo įšventinimai, paskirtas Mosėdžio vikaru, 1889 m. perkeltas į Baisogalą, 1891 m. – į Klovainius, 1894 m. – į Joniškį, 1895 m. – į Kupiškį. Buvo įtariamas ryšiais su knygnešiais, todėl ilgai vienoje vietoje nelaikydavo.

1899 m. paskirtas Žemaičių Naumiesčio klebonu.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Odesoje. Į Lietuvą grįžo 1919 pašlijusia sveikata (nervų liga). Pradėjo dirbti Ėriškių kuratu, 1920 perkeltas altaristų į Pašvitinį (pagal Žemaičių vyskupijos kroniką). Mirė Kalvarijos psichiatrijos ligoninėje (plaučių uždegimas).

Švietėjiška veikla

Atvykęs į naują parapiją į knygnešystę įtraukdavo vyrus ir moteris, nevengdamas jų prisaikdinti kovai už katalikybę. Būdinga tai, kad jo suburti knygnešiai net areštuoti nieko neišduodavo, mokėdavo baudas, keliaudavo į tremtį kaip kankiniai už tikėjimo laisvę, tikėdami, kad jų darbas yra šventas.

Lietuviškos spaudos atsiųsdavo kunigas Martynas Sederevičius iš Sudargo, kunigas Marcijonas Povilas Jurgaitis iš Palangos, Juozas Ložinskis, Dominykas Miklius, Juozas Sakalauskas, Stanislovas Neteckis, Kazys Ceplinskis ir kiti. Platino ne tik maldaknyges, bet ir katalikiškas knygas, laikraščius. Įduodavo pažįstamiems jaunuoliams, kurie nuveždavo į Peterburgą Juozui Zaukai. Artimai bendradarbiavo su Serafinu Laurynu Kušeliausku, priklausė Martyno Sederevičiaus slaptai knygnešių organizacijai. Kalėjimo ir tremties išvengė, nors daug kartų krėstas, tardytas, ne kartą mokėjo baudas.

Buvo vienas iš geresnių Žemaitijos vyskupijos pamokslininkų. Per atlaidus Joniškyje pasakytame pamoksle knygnešius prilygino pirmųjų amžių krikščionybės kankiniams. Už tai sumokėjo baudą ne tik jis pats, bet ir Joniškio klebonas, kad pamokslo necenzūravo. Baudė ir kai sumažėdavo mokinių skaičius vietos pradinėse mokyklose, ir už važinėjimus be atskiro leidimo į kitas parapijas.

Visą laiką pats rašė, vertė iš kitų kalbų, leido katalikiškas knygeles ir maldaknyges. 1887–1890 m. – „Šviesos“ laikraščio faktiškas redaktorius. Publikacijas pasirašydavo slapyvardžiais arba visai nepasirašydavo. Daug pinigų skirdavo savo knygų spausdinimui.