Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Belgijos monarchija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Belgijos karalius)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Belgijos herbas
Karalius Albertas II

Belgija yra konstitucinė monarchija, kurios valstybės vadovas yra Belgų karalius (pranc. rois des Belges, ol. koning van België, vok. König der Belgier). Šiuo metu valdo karalius Albertas II.

Turinys

Istorija

1830 m. lapkričio 18 d. Nacionalinis kongresas paskelbė Belgijos nepriklausomybę. 1830 m. lapkričio 22 d. Belgijos Nacionalinis Kongresas 183 balsais prieš 13 naujai nepriklausomai Belgijos valstybei parinko konstitucinės monarchijos valdymo formą. Didžiųjų valstybių įsikišimas nutraukė Belgijos ir Olandijos karą. 1830 m. rugsėjo 25 d. Belgijos regentu buvo paskelbtas Erazmas Liudvikas Surlė de Šokjė (Érasme-Louis Surlet de Chokier), kuris ėjo pareigas iki 1831 m. liepos 20 d. 1830 m. gruodžio 20 d. jos pripažino Belgijos suverenitetą, o 1831 m. sausio mėn. paskelbė jos amžiną neutralitetą. 1831 m. birželio 4 d. sostas atiteko Saksų-Koburgų dinastijai. 1831 m. liepos 21 d. karūnuotas pirmasis Belgijos karalius Leopoldas I. Jo įžengimo į sostą diena tapo nacionaline švente.

Ekonomiškai sustiprėjusi Belgija, laviruodama tarp Vokietijos ir Prancūzijos, dalyvavo Afrikos padalijime. 1885 m. Berlyno konferencija pripažino Kongą asmenine karaliaus Leopoldo II (18651909 m.) valda, kurią parlamentas 1908 m. paskelbė Belgijos kolonija (Belgijos Kongas). Per Pirmąjį pasaulinį karą didžiąją Belgijos dalį okupavo Vokietija. 1919 m. Versalio taika panaikino šalies neutralitetą, Belgijai atiteko buvusios Vokietijos kolonijos Ruanda ir Burundis.

Po karo ūkis stiprėjo, tačiau visuomenėje didėjo olandų kalbos tarme kalbančių flamandų bei prancūzų kalba kalbančių valonų kultūriniai ir religiniai prieštaravimai. 1930 m. parlamentas šalį padalijo į du kalbinius regionus: šiaurę, administruojamą olandų (flamandų) ir prancūzų pietus. 1934 m. sostą paveldėjęs Leopoldas III grįžo prie neutralumo politikos, kuri paskelbta 1936 m., bet nebuvo sėkminga: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. gegužės 10-28 d. Vokietija okupavo Belgiją ir karalių paėmė į nelaisvę. Per ketverius pasipriešinimo metus sustiprėjo Belgijos pogrindinė armija. Jos pastangomis liko nesugriautas Antverpenas, kuris tapo viena svarbiausių Sąjungininkų aprūpinimo bazių.

Po karo Belgija tapo aktyvia daugelio tarptautinių organizacijų nare, nuo 1945 m. Jungtinių Tautų, nuo 1949 m. NATO narė steigėja. Plėtojosi demokratija. 1948 m. moterys gavo rinkimų teisę, 1960 m. Belgijos Kongui, 1962 m. Ruandai ir Burundžiui suteikta nepriklausomybė. Bet vidaus raidos svarbiausias bruožas ir toliau buvo bei gilėjo flamandų ir valonų konfliktas. 1993 m. konstitucinės pataisos pertvarkė šalį iš unitarinės į federacinę valstybę, padalijo ją į olandiškai (flamandiškai), prancūziškai ir vokiškai kalbančias bendruomenes.[1] Kol kas tik karaliaus autoritetas šalį sulaiko nuo tolesnio skilimo.

Belgijos karaliai

Belgijos monarchai: Leopoldas I, Leopoldas II, Albertas I, Leopoldas III, Boduenas I

Šaltiniai

  1. Belgijos karalius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 20 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.

Nuorodos


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Belgijos monarchija – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: