Dailė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Dailininkė)
Impressionism renoir.jpg

Dailė – meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūra) ir taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.). Skirtingai nuo kitų meno rūšių (muzikos, teatro, literatūros, kino) dailės kūriniai paprastai turi materialią – tūrinę formą. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos ir kurioms būdinga idėjų išraiška (akcijos, performansai). Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ savoka.

Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m. pr. m. e. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, visos kitos dailės šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji – dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai, savo ruožtu, darė įtaką kitoms dailės šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai architektūroje nebuvo sukuriama nieko nauja (iki dangoraižių atsiradimo), o tik kartojami ir varijuojami senieji stiliai (neobarokas, neogotika ir kt.), šiuo laikotarpiu pirmaujančia dailės šaka tampa tapyba.

Dailės klasifikavimas

Dailės rūšys gali būti skirstomos pagal kelias klasifikacijos sistemas.

Vienas yra skirstymas pagal dailės paskirtį į tris rūšis į vaizduojamąją dailę, monumentaliąją dailę ir taikomąją-dekoratyvinę dailę.

Taip pat dailė gali būti skirstoma pagal profesionalumą:

  • Tautodailė – savamokslių vietinių liaudies meistrų kuriami dirbiniai, glaudžiai susiję su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis.
  • Profesionalioji dailė – profesionalių amatininkų ir menininkų kuriami dailės kūriniai.

Vaizduojamoji dailė

Vaizduojamosios dailės kūriniams būdingi sąlygiški, iliuziniai tikrovės vaizdai. Vaizduojamosios dailės kūriniuose sutinkami įvairūs vaizdiniai, motyvai, temos. Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į tapybą, grafiką ir skulptūrą.

Tapyba

Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje meninis vaizdas kuriamas spalva ir koloritu – meninės išraiškos priemonėmis. Koloritas (lot. color 'spalva') – tapybos kūrinyje vyraujančių spalvų derinys. Gali būti šiltas arba šaltas, šviesus, tamsus ir kt. Svarbiausia išraiškos priemonė yra spalva – ji atlieka vaizduojamąją ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Kitos tapybos kūriniui naudojamos meninės išraiškos priemonės: šešėliavimas, potėpis, faktūra. Potėpis – dažų pėdsakas ant paveikslo paviršiaus. Faktūra – dailės kūrinio paviršius.

Modelis ir tapytojas atelje

Pagal medžiagas ir tapymo būdą skiriama tapybos technika: akvarelė (tapoma akvareliniais dažais, teptukais ant akvarelinio popieriaus), aliejinė tapyba (ant drobės arba lentos tapoma aliejiniais dažais), guašas, pastelė, tempera (tapoma ant gruntuotų lentų, popieriaus, drobės, sienos).

Tradiciškai tapyba skirstoma į molbertinę ir monumentaliąją tapybą.

  • Molbertinė tapyba – tai palyginti nedidelio formato paveikslai, kitaip sakant, tai visa, kas nutapyta ant molbertų. Miniatiūra – itin mažo formato tapytas paveikslas. Gali būti tapoma akvarele, tempera, laku ant popieriaus, drobės, medžio, metalo, porceliano, kaulo.
  • Monumentalioji tapyba – tai darbai, susiję su architektūra. Monumentaliajai tapybai priskiriama freska, mozaika ir vitražas:
    • Freska (it. (pittura a)fresco '(tapymas) ant šviežio (tinko)') – sienų tapybos technika: tapoma ant drėgno tinko dažais, praskiestais vandeniu, atspariais kalkių poveikiui[1] (mineralinės kilmės dažais).
    • Mozaika (lot. Musaicum 'kas skirta mūzoms'; (it. mosaico (quadro) 'margas paveikslas') – dekoratyvinių paveikslų ir vaizdų iš smulkių spalvotų akmenėlių, marmuro, stiklo, keramikos, medžio, metalo gabaliukų, išdėstytų ant tam tikro pagrindo ir suvirintų skiediniu, kaip sienų, skliautų, grindų, meno dirbinių puošmena[2].
    • Vitražas (pranc. vitrage, iš lot. vitrum 'stiklas') – spalvoti lango stiklai, sujungti švino rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais[3]. Vitražas – monumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšis, kuriam sukurti yra panaudoti spalvoto stiklo dalys. Vitražas suklestėjo jau gotikinėje architektūroje, kai bažnyčių langai pradėti stiklinti spalvotu stiklu. Patys seniausi ir gražiausi vitražai yra XII–XIII a. Prancūzijoje, Šatro miesto katedroje.

Pagal vaizdo santykį su tikrove gali būti skiriama figūrinė ir abstrakčioji tapyba.

Tapybos žanrai

Pagal temas tapyba gali būti skirstoma į žanrus (pranc. genre 'rūšys'). Skiriami tapybos žanrai:

  1. Religinis (pvz.: krikščioniškas, biblinis);
  2. Mitologinis paveikslas – temos iš graikų mitų, mitai, legendos, pasakos;
  3. Batalinis – mūšiai, kovų scenos, karas;
  4. Buitinis – žmogus įprastoje aplinkoje;
  5. Aktas – vaizduojamas nuogas žmogaus kūnas;
  6. Portretas – žmogaus vaizdavimas;
    1. Autoportretas – dailininkas tapo pats save;
    2. Portretas visu ūgiu;
    3. Grupės žmonių portretas;
    4. Reprezentacinis portretas – parodo žmogų iš geriausios pusės;
    5. Psichologinis portretas – dailininkas gilinasi į žmogaus išgyvenimus ir stengiasi tai pavaizduoti.
  7. Peizažas – gamtos vaizdai;
    1. Marina arba marinistinis peizažas – vaizduojama jūra, laivai jūroje ir pan.;
    2. Animalistinis peizažas (vaizduojami gyvūnai);
    3. Urbanistinis peizažas (miesto vaizdai);
  8. Natiurmortas (iš lot. nature morte 'negyva gamta') – negyvų daiktų derinys – vazos, muzikos instrumentai, medžioklės laimikis, vaisiai, gėlės ir kt.;
  9. Istorinis paveikslas – istoriniai įvykiai;
  10. Karikatūra, šaržas – išjuokiantis ar pašiepiantis žmogaus atvaizdas;
  11. Žanrinis paveikslas – buities ir darbų scenos;
  12. Publicistinis paveikslas – politinio, visuomeninio gyvenimo scenos;
  13. Fantastinis paveikslas – fantastiniai reiškiniai;
  14. Plakatas, afiša, reklama – meninis įspėjančios, teigiančios ar neigiančios minties vaizdavimas;
  15. Interjeras – statinio vidus;
  16. Eksterjeras – statinio išorė;
  17. Hepeningas – kūrinys, kuris yra ne daiktas, o vyksmas;
  18. Video menas
  19. Instaliacija
  20. Tinklo menas – elektroninis, eksperimentinis menas publikuojamas, kuruojamas internete

Skirtingi autoriai gali pateikti šiek tiek besiskiriančias žanrų klasifikacijas.

Grafika

Albrechto Diurerio Apokalipsės raiteliai

Grafika (gr. graphicos 'užrašytas, nupieštas') – vaizduojamosios dailės šaka, kuriai priskiriama piešiniai, antspaudai ir meniniai šriftai. Pagrindinės grafikos meninės išraiškos priemonės yra piešinys (kuriamas pieštuku, plunksna, tušu, anglimi, sangvinu arba jo atvirkščias vaizdas išraižomas), piešinių antspaudai ir meninis šriftas (taikomosios grafikos rūšis).
Išskiriama:

  • nespausdintinė grafika (piešiniai, grotažai) ir
  • spausdintinė grafika. Spausdintinei grafikai priskiriama:
    • metalo raižiniai – į išraižytus griovelius įtrinami dažai (giliaspaudė grafikos technika);
    • medžio raižiniai (išilginiai arba skersiniai, kuriami smulkiomis įpjovomis – iškiliaspaudės grafikos technika);
    • ofortas (pranc. eau – forte – 'azoto rūgštis') – giliaspaudės grafikos technika, kuomet piešinys ant vario arba cinko plokštelių išėsdinamas rūgštimi;
    • lino raižiniai,
    • kartono raižiniai ir kt.

Skulptūra

Skulptūra (lot. sculptura 'drožinėju, kalu') – vaizduojamosios dailės šaka, apimanti trimatės formos kūrinius. Pagrindinės technikos: drožyba, kalyba, liejyba, lipdyba. Tradiciškai išskiriama apvalioji skulptūra ir reljefas. Apvalioji skulptūra – tai iš visų pusių modeliuoti skulptūros kūriniai (statula, statulėlė, skulptūrinė grupė, biustas, torsas). Reljefas – tai iškilus arba įdubęs vaizdas plokštumoje. Kūrinio dydis lemia skirstymą į: mažąją ir monumentaliąją skulptūrą.

Taikomoji-dekoratyvinė dailė

Taikomoji dekoratyvinė dailė – jos dirbiniai yra praktinės ir puošybinės paskirties. Pagal medžiagas taikomoji dailė skirstoma: keramika, tekstilė, gintaro dirbiniai, metalo dirbiniai, kaulo dirbiniai, odos dirbiniai, medžio dirbiniai, stiklo dirbiniai.

Tekstilė

Tekstilė (lot. textille 'audinys') – pagal atlikimo techniką skirstoma į gobeleną, batiką, kilimą. Gobelenas – unikalus, austas sienų kilimas. Batika – audinių dekoravimo technika, naudojant vašką ir dažus. Kilimas – kūrinys, atliktas rištine, austine arba mišria technika.

Keramika

Keramika (gr. keramos 'molis') – išdegti dailės dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami, liejami arba presuojami gipso formose, po to degami. Pagal technologiją keramika skirstoma į akmens masės keramiką, porcelianą.

Dailininkas

Dailininkas – žmogus, užsiimantis vaizduojamojo meno kūrimu ir jų pateikimu ant plokštumos ar paviršiaus. Dailininkai dar gali būti skirstomi į smulkesnes kategorijas:

Istorija

Dailės epochos

Priešistorinė dailė

Pirmieji rasti meno kūriniai datuojami maždaug 40 000 prieš mūsų erą. Šių kūrinių pavyzdžiai galėtų būti Altamiros urve Ispanijoje rasti piešiniai. Taigi šių piešinių autorius galime laikyti pirmaisiais žinomais dailininkais. Priešistoriniai laikais daugiausia buvo priešiama ant urvų sienų.

Antikos menas

Moters portretas ant sarkofago iš Fajumo

Senovės Egipte menas užėme svarbią vietą valstybės kultūroje, rūmų dailininkai gyventojų socialinėje piramidėje stovėjo aukštoje vietoje ir savo ruožtu buvo turtingi žmonės. Senovės Graikijoje labiau klestėjo skulptūra, tačiau dailininkų darbo galime rasti molinėse vazose bei kituose keramikos dirbiniuose.

Senovės Egipto dailė,
Senovės Graikijos dailė,
Senovės Romos dailė,
Senovės Mesopotamijos menas.

Viduramžiai

1410 m. Andrejaus Rubliovo ikona

Dailė vėl suklestėjo Bizantijos laikotarpiu, dėl prasidėjusios ikonų tapymo eros, kuri vėliau suklestėjo viduramžių Rusijos kultūroje. Viduramžiais Europoje daugiausiai buvo kuriama religine tema (ikonos, freskos ant sienų, religiniai paveikslai).

Viduramžių menas,
Romanika,
Gotika.

Naujųjų laikų menas

Renesansas
Manierizmas apie 1530–1590 m.,
Barokas 1600–1770 m.,
Rokokas 1720–1770 m.,
Klasicizmas 1760–1830 m.,
Romantizmas 1790–1840 m.,
Istorizmas 1850–1895 m.,
Realizmas 1850–1895 m.,
Modernizmas 1842–1945 m.,
Postmodernizmas po 1950-ųjų m.

Įrankiai

Dailininkai dažniausiai naudojasi įprastiniais įrankiais ir medžiagomis: teptukais, pieštukais, paletėmis, plunksnomis, įvairių rūšių dažais. Tačiau kartais kuriant meno kūrinius naudojamos ir netokios tradicinės medžiagos bei būdai, kaip pavyzdžiui: kraujas, įvairios maisto medžiagos ir panašiai. Skulptoriai naudoja įvairias medžiagas kurti skulptūrom (gipsas, medis, akmuo ir kt.).

Šaltiniai

  1. Valerija Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas, I tomas, Vilnius, 1999, 387 psl.
  2. Valerija Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas, II tomas, Vilnius, 1999, 155 psl.
  3. Valerija Vaitkevičiūtė. Ten pat. 658 psl.


Vikiteka


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+26-0=26 wiki spaudos ženklai).