Daniel Pennac
Daniel Pennac (Danielis Penakas, tikroji pavardė Daniel Pennacchioni, g. 1944 m. gruodžio 1 d. Kasablankoje, Maroke) – prancūzų rašytojas.
Tai vienas populiariausių šiuolaikinių, savito stiliaus, prancūzų rašytojų, atidus Paryžiaus gyvenimo stebėtojas, savo kūriniais priverčiantis juoktis kiekvieną. Labiausiai jis išgarsėjo savo trilogija apie Malosenų šeimą, kuri išversta į daugelį kalbų.
Biografija
Danielis Penakas augo Afrikoje ir Pietų Azijoje. Universitetą baigė ir magistro diplomą gavo Nicoje. Iš karto po studijų, 1970 m. pradėjo dirbti profesoriumi Soissons koledže.
1973 m. išleidžia savo pirmąją esė – pamfletą "Le Service militaire au service de qui? ". Kartu su kūriniu atsiranda ir slapyvardis Pennac, nenorint savo kūryba apsunkinti tėvo, karo politechniko. Savo malonumui toliau D. Penakas rašo vaikams. Kurį laiką dar pagyvena Prancūzijos pietuose, truputį Brazilijoje, kol galiausiai įsikuria Belvilyje, kosmopolitiškame ir populiariame Paryžiaus kvartale ir grįžta prie suaugusiųjų kūrinių su Malosenų šeima.
1985 m. pasirodė pirmoji knyga „Žmogėdrų laimei“. Atsiskleidžia jo stilius: ritmingas, slidus, šelmiškas. Malosenų istorijos iš karto tampa sagomis („Fėja su karabinu“, „Mažoji prekiautoja proza“, „Mesjė Malosenas“, „Su aistros vaisiais“). 1992 m. išleista esė apie skaitymą „Kaip romanas“. Knygoje D. Penakas norėjo išreikšti kritišką požiūrį į Prancūzijos švietimo sistemos primetamą skaitymą. Skaitymas, anot autoriaus, turėtų teikti džiaugsmą ir neturi būti brukamas prievarta.
Po pertraukos, 1997 m. pasirodė romanas "Messieurs les enfants" (Ponai vaikai) perteiktas ir kinematografiškai paties autoriaus; adresuotas dideliems vaikams. 2004 m. – "Merci" (Ačiū).
2007 m. su knyga "Chagrin d'école" (Sielvartas mokykloje) Dalnielis Penakas pelnė Renaudot prizą.
| ||||||