Danielius Alseika
Danielius Alseika | |
---|---|
| |
Gimė | 1881 m. sausio 1 d. Urviai, Skuodo valsčius |
Mirė | † 1936 m. gegužės 9 d. Vilnius |
| |
Sutuoktinis(-ė) | Veronika Alseikienė |
Vaikai |
Vytautas Kazimieras Alseika, duktė Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė |
| |
Veikla | gydytojas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas
|
Partija | Lietuvos demokratų partija |
| |
Alma mater | 1910 m. Tartu universitetas |
Danielius Alseika (1881 m. sausio 1 d. Urviai, Skuodo valsčius – 1936 m. gegužės 9 d. Vilnius) – gydytojas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės ir politikos veikėjas. Gabus medicinos įstaigų organizatorius.
Kilmė ir šeima
Tėvai - ūkininkai.
Šeima - žmona Veronika Alseikienė (Janulaitytė, 1883 m. gegužės 18 d. Malavėnai, Šiaulių apskritis – 1971 m. rugsėjo 26 d. Kaunas), gydytoja oftalmologė, medicinos mokslų daktarė, Vilniaus krašto visuomenės veikėja.
Vaikai - Vytautas Kazimieras Alseika (1912 m. vasario 11 d. Ukmergėje – 2002 m. Vilniuje), žurnalistas, teisininkas, Lietuvos ir JAV visuomenės veikėjas; ♦ Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (Marija Gimbutas, merg. Birutė Marija Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele; 1994 m. gegužės 8 d. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse), lietuvių kilmės archeologė ir antropologė, archeomitologijos pradininkė, tyrusi Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras.
Gyvenimo kelias
Tėvo ir brolio klieriko kiek pamokytas toliau mokslus ėjo Liepojos gimnazijoje, ten pradėjo visuomeninį darbą, kuriam labai tiko, nes buvo nesavanaudis, darbštus, atkaklus, geros širdies ir visada optimistiškai nusiteikęs, todėl galėjo įgyvendinti drąsias idėjas.
Veikė lietuvių literatų būrelyje, kuriam vadovavo Jonas Biliūnas, rašė draudžiamai lietuviškai spaudai, platino ją. Spaudos draudimo laikotarpiu rašė į „Varpą“, „Ūkininką“.
Garsaus caro žandarmų rotmistro Andriejaus Vonsiackio atakos prieš Liepojos lietuvius metu buvo išvarytas iš gimnazijos, bet sugebėjo baigti ją Marijampolėje 1903 m.
Ir čia, ir įstojęs į Varšuvos universitetą studijuoti matematikos tęsė nelegalią lietuvišką veiklą. Aktyviai dalyvavo revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose Vilnijoje, čia įsitraukė į V.Kudirkos pasekėjų - Lietuvos demokratų partiją (LDP), organizavo jai idėjiškai artimą Lietuvos valstiečių sąjungą (LVLS) - su Petru Rusecku, Ernestu Galvanausku ir kitais.
Revoliuciją nuslopinus studijas tęsė Tartu universiteto Medicinos fakultete, kurį baigė 1911 m.
Dirbo Ukmergėje.
1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis.
Per Pirmąjį pasaulinį karąbuvo mobilizuotas dirbo Rusijos imperijos kariuomenės karo gydytoju Minske. 1917–1918 m. dalyvavo lietuvių karių suvažiavimuose Rusijoje.
Vokiečių kariuomenei 1918 m. vasario mėn. užėmus Minską su žmona Veronika ir A. Krutuliu įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją, iki mirties buvo jos pirmininkas. Draugija sukaupusi lėšų, labai pigiai iš besitraukiančių vokiečių nupirko visą karinės ligoninės inventorių, kuris, pakrautas į dvylika geležinkelio vagonų, 1918 m. liepos mėnesį buvo pergabentas į Vilnių. Čia rudenį su žmona ir A. Krutuliu įsteigė polikliniką, ilgainiui virtusią pirmąja miesto lietuvių ligoninę. 1918–1933 m. buvo jos vedėjas.
1918 m. lapkričio mėn. nuo liaudininkų kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1918–1934 m. Lietuvių mokslo draugijos veikėjas.
1920 m. Vilniaus krašto sveikatos reikalų vedėjas.
1920-1921 m. savo partijos pavedimu lankėsi JAV, kur rinko aukas knygų ir laikraščių leidybos bendrovei „Varpas“ įkurti ir Vilniaus krašto lietuviams.
1921 m. baigiantis grįžo į lenkų okupuotą Vilnių. Čia 1923 m. pradžioje išrinktas Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pirmininku ir šias sunkias, pavojingas, bet labai svarbias pareigas ėjo iki 1928 m.
1929–1934 m. draugijos „Kultūra“ pirmininkas; 1928 m. įsteigė, leido ir redagavo žurnalą „Vilniaus šviesa“.
1926 m. Lietuvos ūkio draugijos steigėjas, 1929 m. įsteigė laikraštį „Vilniaus žodis“, iki 1931 m. jo faktinis redaktorius. 1927 m. Varšuvoje keturiomis kalbomis leisto žurnalo „Natio“ vienas redaktorių ir bendradarbių. Lenkų okupacinės administracijos Vilniuje buvo nuolat persekiojamas, suimamas.[1]
Čia jam pavyko suburti apie save žymiausius įvairių politinių pažiūrų lietuvių veikėjus ir bendromis jėgomis priešintis valdžios persekiojimams, nutautinimui. Okupaciniam režimui siautėjant LVLK dažnai tekdavo kreiptis su oficialiais pranešimais, protestais į Vilniaus vaivadijos, Lenkijos valdžią, į tarptautines organizacijas. 1923 m. rugsėjį Lenkijos vyriausybei įteiktas komiteto raštas dėl lietuviškų mokyklų persekiojimo, 1928 m. balandį popiežiaus nuncijui Varšuvoje - dėl lietuvių teisių pažeidinėjimo Vilnijos bažnyčiose. 1933 m. sausį LVLK užprotestavo arkivyskupo R.Jalbžykovskio sumanymą parduoti didelės istorinės ir meninės vertės gobelenus, saugomus Vilniaus katedroje. Šį protestą palaikė net lenkų laikraščiai, todėl gobelenai buvo išgelbėti. Pagaliau nesant tarp Lietuvos ir Lenkijos oficialių diplomatinių santykių ir atstovybių, komitetas abiejų valstybių valdžioms žinant atliko konsulato funkcijas - išduodavo leidimus lietuviams ir lenkams vykti į Lietuvą ir atvirkščiai - į Lenkiją iš Lietuvos.
Taip pat vadovavo savo įkurtai Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijai, jos ligoninei ir poliklinikai, kurios atsirado gavus iš vokiečių inventorių. Šios įstaigos - pirmosios mieste po karo skurdžiam, visokių ligų kamuojamam kraštui buvo labai reikalingos, jos teikė pagalbą nepaisydamos ligonių tautybės, garsėjo aukšta jos kokybe, rengė medicinos seserų kursus, paskaitas visuomenei. Per 20 savo darbo metų jos suteikė pagalbą 300 tūkst. pacientų. D.Alseika taip pat buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys, daug prisidėjo prie Lietuvių mokytojų sąjungos, Šv.Kazimiero draugijos, „Kultūros“ ir Lietuvių ūkio draugijų įkūrimo bei veiklos. Redagavo, leido laikraščius „Vilniaus šviesa“, „Vilniaus žodis“ (neretai savo lėšomis), parašė knygas „Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje“ (1924 m.), „Lietuvos unija su Lenkija Jogailos ir Vytauto Didžiojo laikais“ (1927 m.).
Už lietuvišką veiklą ne kartą buvo kalinamas, o 1927 m. pavasarį okupacinė valdžia jį bandė ištremti į nepriklausomą Lietuvą, bet to neįvyko - užtarė Tautų sąjungos generalinis sekretorius. D.Alseikai buvo ir kitų progų pakeisti savo gyvenimo sąlygas į lengvesnes, patogesnes, nepavojingas: kvietė į Kauną ministeriauti ar dėstyti universitete, bet tuo jis nė karto nesusigundė. Gerbė kitų įsitikinimus, palaikė gerus santykius su lenkų, ukrainiečių, baltarusių veikėjais, rašė: „Tauta yra žmonijos dalis, tauta negali atsiskirti nepereinama siena nuo kitų tautų, turi bendradarbiauti su kitomis tautomis, turi turėti su jomis kultūrinių santykių.“ Mirė Vilniuje 1936 m. gegužės 9 d. nuo kraujo užkrėtimo.
Bendraminčiai - žymūs vilniečių veikėjai - jo veiklą įvertino taip: „D-ras Alseika buvo idealistas visuomenininkas ir plačių pažiūrų žmogus, mokėjęs dėl lietuvybės ir dėl darbo žmonių užmiršti savo reikalus ir savo asmenišką naudą.“ (Vincas Žilėnas) „Tai buvo demokratas klasikine, mūsų laikais jau pamiršta to žodžio prasme. Tai buvo karštas absoliutinės laisvės gynėjas, liberalas geriausia šio žodžio prasme. Tai buvo paskutinis mūsų romantikas, aušrininkų tradicijose išaugęs, jų visų dar neišsižadėjęs.“ (Bronius Untulis).
Bibliografija
- Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje, 1924 m.;
- Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 m., 1935 m.
Šaltiniai, nuorodos
- ↑ Vytautas Alseika. Danielius Alseika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 388 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.