Donatas Vladas Grabauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Donatas Vladas Grabauskas
Donatas Vladas Grabauskas Portretas.png
Donatas Vladas Grabauskas (apie 1980 m.)

Gimė 1937 m. lapkričio 14 d.
Marijampolėje
Mirė 2015 m. rugsėjo 17 d. (77 m.)
Vilniuje

Veikla
fizikas teoretikas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, docentas.

Mokslo vardai ir laipsniai
1968 m. – fizikos ir matematikos mokslų kandidatas
1993 m. – nostrifikuotas mokslų daktaras
1971 m. – docentas
Pareigos

Išsilavinimas

Turinys

Donatas Vladas Grabauskas (1937 m. lapkričio 14 d. Marijampolėje2015 m. rugsėjo 17 d. Vilniuje) – fizikas teoretikas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, docentas.

Kilmė ir šeima

TėvasViktoras Grabauskas, Miko (1896 m. Marijampolės apskr., Janavo vlsč., Trakiškių k. – 1982 m. Lygumų k., Marijampolės r.), Lietuvos kariuomenės viršila. 1940 m. jis išėjo į atsargą ir tais pačiais metais su šeima persikėlė iš Marijampolės į Sasnavos valsčiaus Lygumų kaimą. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus, Vytauto Didžiojo III laipsnio ir Gedimino ordino II laipsnio medaliais. Sovietiniais laikais dirbo kolūkyje staliumi.

MotinaOna Grabauskienė, Antano (Luckutė, 1906 m. – 1985 m. Lygumų k.). Buvo baigusi gimnaziją. Užaugino penkis vaikus.

Broliai ir seserys: Algirdas Viktoras (1927 – 1995), Danutė Ona (1929 – 2004), Vytenis Antanas (1934 – 2016), Zita (1942 – 1953).

Šeima – žmona Birutė Pranciška Grabauskienė, Stasio (Staliauskaitė, g. 1933 m. Ukmergės r., Graužiečių km.) dailininkė. Baigė Vilniaus pedagoginį institutą, pedagogikos ir psichologijos studijas, vėliau baigė Vilniaus dailės institutą, plakato studijas. Mokytojavo Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje, Vilniaus 1-oje vidurinėje internatinėje mokykloje. Vėliau dirbo menine redaktore „Šviesos“, „Vyturio“, „Mokslo“ leidyklose.

DukrosJūratė Virginija Markauskienė (Grabauskaitė, g. 1960 m. Vilniuje), dailininkė- restauratorė. Baigė M.K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrių, Vilniaus dailės institutą. Darbovietės: Dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo ir konservavimo centras; „Lietuvos aido“ galerija.

Raimonda Černiauskienė (Grabauskaitė, 1964 m. Vilniuje – 1985 m. Vilniuje). Mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje dailės skyriuje, vėliau baigė J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, solinio dainavimo studijas.

Moksleivio ir studijų metai

Donatas Vladas (trumpai vadintas Donatu) gimė 1937 m. lapkričio 14 d. Marijampolėje, buvo ketvirtas tėvų vaikas.1943–1947 m. jis mokėsi Lygumų pradžios mokykloje, o 1947–1950 m. – Sasnavos septynmetėje mokykloje. Šalia miestelio buvo Sasnavos aerodromas, tad smalsus mokinys ne tik stebėdavo lėktuvus ir besileidžiančius parašiutininkus, bet ir pats yra šokęs su parašiutu. Donatas tęsė mokslą Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje ir ją baigė 1954 m. Deja, dėl materialinių sąlygų jis studijuoti aukštojoje mokykloje negalėjo, tad, norėdamas tapti mokytoju, įstojo į Kapsuko (dab. Marijampolė) pedagoginę mokyklą. Tik ją baigęs, 1956 m. D. Grabauskas įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) Fizikos ir matematikos fakultetą. Gerai mokydamasis jis surasdavo laiko ir pramogoms: buvo aktyvus VVPI Liaudies dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ dalyvis, ne tik šoko, bet, turėdamas gerą balsą, ir dainavo. 1958 m. Donatas Grabauskas vedė Birutę Staliauskaitę. Paskutiniuose kursuose jis dirbo Bendrosios fizikos katedros vyr. laborantu (½ etato).

1962 m. D. Grabauskas baigė su pagyrimu VVPI Fizikos ir matematikos fakultetą, jam buvo pripažinta vidurinės mokyklos fizikos ir gamybos pagrindų mokytojo kvalifikacija. Jis gavo paskyrimą dirbti mokytoju į vieną geriausių Vilniuje Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Tačiau jau po pusmečio gabus pedagogas buvo priimtas asistentu į VVPI Fizikos ir matematikos fakultetą.

Mokslinė veikla

VVPI Bendrosios fizikos katedros vedėjo doc. V. Kaveckio iniciatyva 1964 m. rudenį du jauni perspektyvūs dėstytojai D. Grabauskas ir V. Kaminskas buvo nukreipti į prof. A. Jucio vadovaujamą aspirantūrą Fizikos ir matematikos institute (FMI). Prieš pusantrų metų šiame institute pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje universalus kompiuteris BESM-2M, ir A. Jucio grupės nariai sudarė programas atomų banginėms funkcijoms bei energijos lygmenims skaičiuoti. Tai atvėrė naujas galimybes teoriškai tirti atomų su atvirais elektronų sluoksniais spektrus. D. Grabauskui buvo iškeltas uždavinys nagrinėti geležies grupės elementų atomus ir jonus. Tą darbą jis atliko kartu su mokslų kandidate J. Vizbaraite. D. Grabauskas labai kruopščiai vykdė energijos lygmenų skaičiavimus, nagrinėjo jų rezultatus, lygino su eksperimentiniais duomenimis. Rezultatai buvo paskelbti trijuose straipsniuose „Lietuvos fizikos rinkinyje“. Be to, kartu su Spektroskopijos instituto Maskvoje darbuotojais buvo parengtas straipsnis apie Zn IV izoelektronės sekos spektrų tyrimą (jį 1969 m. išspausdino sąjunginis žurnalas „Optika i spektroskopija“). 1968 m. rugsėjo 24 d. D. Grabauskas Vilniaus universiteto Fizikos ir Matematikos fakultetų jungtinėje mokslinėje taryboje sėkmingai apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją „Kai kurių geležies grupės atomų ir jonų energijos spektrų teorinis tyrimas“ (vadovai A. Jucys ir J. Vizbaraitė). Nepriklausomoje Lietuvoje jis 1993 m. buvo nostrifikuotas mokslų daktaru.

Baigęs tikslinę aspirantūrą, D. Grabauskas grįžo dirbti dėstytoju į VVPI bei tęsė bendradarbiavimą su FMI darbuotojais. Kartu su jais parengė dvejas didelės apimties energijos operatoriaus matricinių elementų lenteles sužadintoms konfigūracijoms, kuriose šalia atviro p ar d elektronų sluoksnio yra dar vienas elektronas (tos lentelės naudotos institute rankraštiniu pavidalu). Su R. Karazijos grupe buvo atliktas ciklas darbų teoriškai nagrinėjant Rentgeno linijų cheminius poslinkius (taip vadinamas linijos energijos pokytis junginyje atžvilgiu metalo). Jei elektronų šuoliai vyksta vidiniuose atomo sluoksniuose, tai teoriškai aprašant poslinkius galima taikyti laisvojo atomo modelį. Darbai buvo vykdomi glaudžiai bendradarbiaujant su eksperimentatoriais – prof. L. Makarovo grupe iš Leningrado universiteto. Apibendrinus Kupmenso teoremą, buvo gauta formulė, kuri atsižvelgė ne tik į tiesinius, bet ir į kvadratinius atžvilgiu pašalinamų elektronų skaičių narius. Ja naudojantis buvo tiriami atomų cheminiai ryšiai joninio tipo junginiuose. O baigiant tą darbų ciklą paskelbtas apžvalginis straipsnį, kuriame apibendrinti gauti teoriniai rezultatai, aptarti poslinkių dėsningumai.

Po to D. Grabauskas kartu su J. Grudzinsku nagrinėjo vienkartinio Ba jono stipriai sužadintų būsenų autojonizaciją, tai yra savaiminį suirimą išlekiant laisvam elektronui. Naudojant Breito operatorių ir atsižvelgiant į konfigūracijų superpoziciją, buvo skaičiuojama autojonizacijos tikimybė ir laisvųjų elektronų spektras. Šis darbas buvo vienas iš pirmųjų, kurį atliekant atkreiptas dėmesys į laisvojo elektrono banginės funkcijos kolapso reiškinį.

D. Grabauskas vadovavo pedagoginio instituto studentų kursiniams ir diplominiams darbams iš atomo teorijos. Du kartus (1971 ir 1977 m.) jis po keletą mėnesių stažavosi Fizikos ir matematikos institute ar iš jo kilusiame Fizikos institute. Vis dėlto, skaitydamas VPU daugelį kursų, rengdamas aukštosios mokyklos vadovėlius, o ypač tapęs fakulteto dekanu, jis daugiausia atsidėjo pedagoginiam ir organizaciniam darbui.

Dėstytojas ir dekanas

Baigęs aspirantūrą, D. Grabauskas buvo išrinktas VVPI Teorinės fizikos katedros vyr. dėstytoju. Jis tuojau pradėjo rengti ir skaityti įvairius teorinės fizikos kursus: makroskopinę elektrodinamiką, specialiąją reliatyvumo teoriją, termodinamiką, statistinę fiziką ir kvantinę mechaniką. Be to, jis vadovavo studentų pedagoginei praktikai. Po dvejų metų, siūlant D. Grabauską skirti docento pareigoms, rašyta, kad jis dėsto tuos dalykus kūrybiškai, yra „taktiškas, kuklus, pareigingas darbuotojas“, be to, vykdo įvairią visuomeninę veiklą. Tad 1969 m. jis buvo paskirtas eiti docento pareigas, o 1971 m. jam suteiktas docento vardas.

Savo ataskaitoje už 1969–1974 m. D. Grabauskas rašė: „Stengiausi užsiėmimus organizuoti taip, kad kuo daugiau laiko liktų uždavinių sprendimui bei nagrinėjimui. Pagrindinį dėmesį skyriau kvantinės mechanikos ir termodinamikos dėstymui gerinti. Paruošiau kvantinės mechanikos konspektą; termodinamiką pradėjau dėstyti, remdamasis naująja termodinamikos sistema – ryšium su vidurinės mokyklos fizikos kurso pakeitimais, termodinamiką teko papildyti jos aksiomatika. Parašiau apie dvylika spaudos lankų kvantinės mechanikos vadovėliui. “Tokio vadovėlio lietuvių kalba nebuvo, o siūlyta naudoti rusiškus vadovėlius. Tad D. Grabauskas ėmėsi iniciatyvos ir kartu su Vilniaus universitete kvantinę mechaniką dėsčiusiu A. Bandzaičiu parengė originalų aukšto lygio vadovėlį. Jis daugiau kaip keturioms dešimtims metų tapo vieninteliu šio svarbaus fizikos kurso vadovėliu įvairiose aukštosiose mokyklose. Kaip Grabausko minėta, jis pradėjo ruošti ir panašų termodinamikos leidinį, visų pirma atsižvelgdamas į šio kurso dėstymo naujoves ir parengdamas konspektą. Tad 1982 m. buvo išleista „Termodinamika ir statistinė fizika“, ji parašyta kartu su Vilniaus universiteto dėstytojais J. Kalade ir V. Mickevičiumi. Kadangi dar anksčiau V. Kybartas ir V. Šugurovas buvo išleidę „Elektrodinamiką“, tai studentams atsirado galimybė visus tris svarbiausius šiuolaikinės fizikos kursus mokytis iš originalių vadovėlių.

1974 m. D. Grabauskas pradėjo skaityti ir atomo fizikos kursą. O gabesniems studentams ir mokytojams jis parengė aukštesnio lygio specialų kursą „Simetrija ir atomo teorija“; jam rotaprintu buvo išleista dviejų dalių metodinė priemonė „Simetrija ir mikrofizika“ , o kartu su V. Kaminsku dar leidinukas „Atomas“ (1982 m.)

Ne dėl atestacijų, o gerai žinodamas fizikos mokytojų poreikius D. Grabauskas rengė ir kitus kursus: „Elektroninės medžiagos teorija“, „Fizikos ir chemijos tarpdalykiniai ryšiai“. Astronomams jis skaitė paskaitas apie spinduliavimo procesus Visatoje. O 1986 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete porą mėnesių tobulinęsis kompiuterių panaudojimo klausimais D. Grabauskas pradėjo skaityti kursą „Kompiuterių panaudojimas, mokant fizikos“. Taip pat jis vadovavo laboratoriniams darbams, studentų pedagoginei praktikai.

Ta stebėtinai plati pedagoginė veikla buvo atliekama labai kvalifikuotai, metodiškai. Daug dėmesio jis kreipė savarankiškam darbui, uždavinių sprendimui. D. Grabauskas buvo vienas reikliausių fakulteto dėstytojų: išlaikyti pas jį egzaminą buvo įmanoma tik gerai pasiruošus. Tačiau studentai jį gerbė kaip puikų ir principingą dėstytoją. 1989 m. atliktos studentų apklausos metu jo paskaitų įvairios savybės penkių balų sistema buvo įvertintos tarp 4,5 ir 4,9. Taigi Grabauskas tapo pripažintu studentų ir dėstytojų autoritetu, dažnai konsultuodavo kitus kolegas.

Kai 1987 m. buvo renkamas Fizikos fakulteto dekanas, įvairios katedros į šį postą siūlė D. Grabauską. Fakulteto tarybos posėdyje buvo svarstyti du kandidatai: nepartinis D. Grabauskas ir partijos narys G. Leonavičius. Nors pastarasis dar turėjo tą pranašumą, kad jau dirbo prodekanu ir laikinai ėjo dekano pareigas, didele balsų persvara laimėjo D. Grabauskas. Įdomu, jog jį parėmė net fakulteto partinės organizacijos sekretorius.

Net ir užimdamas dekano pareigas, D. Grabauskas nedaug tesumažino savo paskaitų krūvį: skaitė statistinę fiziką, kvantinę mechaniką, kompiuterių taikymą fizikoje, spinduliavimo teoriją, taip pat kvantinę fiziką ir medžiagų sandarą matematikams, vadovavo diplominiams darbams ir pedagoginei praktikai, parengė naują molekulinės fizikos paskaitų kursą.

D. Grabauskas buvo perrinktas dekanu ir antrai penkerių metų kadencijai. Daugelį metų jis buvo renkamas Fizikos fakulteto tarybos nariu, taip pat universiteto Senato nariu.

Deja, nuolatinis įtemptas darbas atsiliepė jo sveikatai. Tad 2001 m. pradžioje D. Grabauskui teko išeiti į pensiją, ir pradėti ilgą, sunkią kovą su įvairiomis ligomis, o vėliau, po insulto ištikus hemiplegijai, visą dešimtmetį iki pat mirties teko visai užsidaryti namuose, atsisakyti ir mėgstamo laisvalaikio užsiėmimo – žvejybos.

Visuomeninės veiklos barai

Labai plati ir visuomeninė Donato Grabausko veikla. VPU jis buvo Fizikos metodinės komisijos narys ir pirmininkas, fakulteto „Žinijos“ draugijos biuro pirmininkas, studentų mokslinės draugijos teorinės fizikos būrelio vadovas, akademinės grupės kuratorius. Jis su išmone ir humoru organizuodavo astronomų dieną. Prasidėjus Sąjūdžiui, D. Grabauskas ėmė skleisti jo idėjas institute.

Daugelį metų D. Grabauskas prisidėjo rengiant jaunųjų fizikų respublikines olimpiadas, jis taip pat rūpinosi studentų fizikų dalyvavimu pedagoginių institutų sąjunginėje olimpiadoje.

D. Grabauskas ne kartą buvo renkamas į Lietuvos fizikų draugijos valdybą ir joje kartu su V. Kybartu rūpinosi fizikos literatūros leidyba, skatino autorius rašyti originalius leidinius. D. Grabauskas recenzavo apie 50 vadovėlių ir mokslo populiarinimo knygų bei jų vertimų. Jis yra padėjęs ne vienam fizikui parengti vidurinės ar aukštosios mokyklos vadovėlį, juos ne tik recenzavo, bet ir taisė, tapdamas vos ne bendraautoriu. Sovietiniais metais originalūs lietuviški vidurinės mokyklos vadovėliai negalėjo būti rašomi, reikėjo naudoti išverstus rusiškus vadovėlius. D. Grabauskas atliko trijų tokių vadovėlių vertimus. Jis buvo „Šviesos“ leidyklos redaktorių tarybos narys, taip pat Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos visų tomų konsultantas.

D. Grabauskas daug prisidėjo prie fizikos mokytojų kvalifikacijos kėlimo. Jis buvo Pedagogų kvalifikacijos kėlimo instituto fizikos ir astronomijos mokytojų atestacinės komisijos pirmininkas, tikrino fizikos ir astronomijos dėstymą kelių rajonų mokyklose. Grabauskas dažnai buvo kviečiamas skaityti paskaitų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute. Jis vienas ir su V. Valentinavičiumi paskelbė „Tarybiniame mokytojuje“ straipsnių fizikos metodologijos ir didaktikos klausimais.

D. Grabauskas buvo vienas iš bendrojo lavinimo mokyklų fizikos programų, taip pat fizikos mokymo standartų autorių. Jo archyve, kuris yra perduotas Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekai (byla „Straipsniai ir pranešimai“), yra du vertingi, bendro pobūdžio Grabausko rankraščiai: „Fizikos ir astronomijos mokymo vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje koncepcija“ ir „Mokyklos problemos fizikų akimis“(pastarasis rašytas kuriant tautinės mokyklos koncepciją).

D. Grabauskas recenzavo keturis darbų ciklus, pateiktus respublikinei mokslo premijai gauti, ir kelias daktaro disertacijas.

Įvertinimai

  • 1974 m. – Švietimo ministerijos garbės raštas už pasiekimus, ruošiant mokytojų kadrus bendrojo lavinimo mokykloms.
  • 1976 m. – „Žinijos“ draugijos padėkos raštas už aktyvų dalyvavimą draugijos veikloje
  • 1979 m. – LTSR Fizikų draugijos garbės raštas už aktyvią veiklą draugijoje;
  • 1985 m. – Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos garbės raštas už gerą mokslinę, pedagoginę ir aktyvią visuomeninę veiklą;
  • 1987 m. – Aukštojo ir specialiojo mokslo ministerijos garbės raštas už ilgametį mokslinį ir pedagoginį darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą;
  • 1994 m. – „Liaudies švietimo pirmūno“ ženklelis už aktyvią veiklą ruošiant mokytojus bendrojo lavinimo mokykloms Pedagoginio instituto 50 metų proga.

Šaltiniai

  • Donato Grabausko asmens byla. VPU archyvas F.24-2491 1957.
  • Donato Vlado Grabausko užrašai. Straipsniai ir pranešimai. Mokslinės veiklos dokumentai ir ataskaitos. Laiškai Donatui Vladui Grabauskui. Lietuvos edukologijos biblioteka.
  • Donatui Grabauskui – 70. Fizikų žinios, Nr. 33, 2007.
  • A. Bandzaitis, D. Grabauskas. Kvantinė mechanika. V.: Mokslas, 1975.
  • J. Kaladė, V. Mickevičius, D. Grabauskas. Termodinamika ir statistinė fizika. V.: Mokslas, 1982.
  • D. Grabauskas. Simetrija ir mikrofizika. V.: VVPI, I d. 1978; II d. 1979.
  • D. Grabauskas, V. Kaminskas. Atomas. V.: VVPI, 1982.
  • Lietuvos mokslininkai.
  • Lietuvos disertacijų gynimo duomenų bazė.


Autorius: Romualdas Karazija, 2017 m.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: