Duona

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuviška duona
Duona
2005 m. Lietuvos pašto ženklas, skirtas juodai lietuviškai duonai

Duona – kepinyskviečių, rugių ir kitų javų miltų.

Duona žmogaus mityboje užima labai svarbią vietą. Žmogus kasdien vidutiniškai suvalgo 150–500 g. duonos (Lietuvoje ~300 g). Tai vienas iš svarbiausių maisto produktų, patenkinantis daugumą organizmo energijos poreikių. Ruginėje ir kvietinėje (ragaišis) duonoje yra visų organizmui reikalingų pagrindinių maisto medžiagų: 5-8 % baltymų, 40-50 % lengvai organizmo pasisavinamų angliavandenių, mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio, geležies, kalio druskų), vitaminų. Duonos energetinė vertė 8,3-9,2 kJ/g.

Duonos maistingumas priklauso nuo jos kokybės. Kuo puresnė duona, tuo geriau ją suvilgo virškinamosios sultys, ir tuo geriau ją įsisavina žmogaus organizmas. Graži duonos išvaizda ir malonus kvapas sužadina apetitą ir pagerina virškinimą.

Turinys

Istorija

Neraugintos tešlos paplotėlius imta kepti ankstyvajame neolite, kai buvo išrastos girnos. Šveicarijoje rasta duonos, keptos prieš 4000 m., Egipte – prieš 3500 metų. Raugintos tešlos duona Europoje pradėta kepti IX-XI a.

Duona Lietuvoje

Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. vid. buvo pagrindinis valgis, nors nuo XIX a. vid. greta jos plito ir bulvių valgiai. Baudžiavos laikais valstiečiai ją kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų (bėralo), todėl vadino bėraline duona. Grynų rugių duoną kepdavo tik šventėms. Panaikinus baudžiavą, bėralinė duona iš valstiečių buities išnyko. XIX a. antroje pusėje ir per I pasaulinį karą į tešlą būdavo primaišomą kitų javų ar kitų augalų miltų.

Duona buvo kepama paprasta ir plikyta. Duonos miltai išmaišomi iš šulelių padarytame duonkubilyje (Aukštaitijoje) ar išduobtame, vėliau iš lentų sunertame lovyje (Žemaitijoje). Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio. Pirmasis kepimo būdas buvo senesnis ir labiau paplitęs, antrasis – daugelyje vietų paplito XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės paklojus klevo, krienų lapų, ajerų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų. Lietuvos kaime XX a. buvo žinoma ir pikliuota duona, tačiau ją kepdavo tik didžiausioms šventėms.

Sudėtis

Pagrindinės žaliavos duonai yra persijoti miltai ir vanduo, pagalbinės – druska, raugas, mielės. Skoniui pagerinti kai kada į tešlą dedama kmynų, cukraus, pieno, išrūgų ar kitų priedų.

Duonos kepimas

Duona kepama pramoniniu būdu kepyklose, rečiau namie.

Ruginės duonos tešla maišoma iš ruginių miltų ir vandens su mišriu raugu, kuriame yra mielių, daug pieno rūgšties bakterijų ir rauginama 1-3 val.

Plikytos duonos gaminys daromas iš miltų salyklo, kmynų ir karšto vandens.

Kvietinės duonos (ragaišio) tešla keliama dažniausiai mielėmis. Tešlai rūgstant, mielių fermentai skaido cukrų į anglies dioksidą ir kelia tešlą.

Išrauginta ruginė ir kvietinė tešla minkoma, formuojami kepalai (padinė duona) arba dedama į formas. Kepama krosnyse ant metalinių plokščių ar tinklinio konvejerio, ruginė duona 230–280 °C, kvietinė duona 200–240 °C temperatūroje.

Iškepusi duona yra 40-47 % drėgnumo.

Namų sąlygomis krosnyje duona kepa 2,5-3 valandas. Iškeptą duoną galima atpažinti iš skambesio. Jei kepalo apačia, pabarbenus pirštais, aiškiai skamba – duona iškepusi. Išimtus iš krosnies kepalus patariama suvilgyti vandeniu, pridengti audiniu ir atšaldyti virtuvėje, bet nenešti į šaltą patalpą.

Duona ir kiti raugo bei mieliniai kepiniai užsikepa, t. y. padidėja jų svoris. Užsikepimas priklauso nuo miltų sausumo ir juose esančio glitimo. Kuo sausesni miltai, tuo daugiau jie sugeria vandens, ir tuo labiau padidėja kepinio svoris. Iš 1 kg gerų miltų gaunama 1,5 kg duonos, iš vidutinių – 1,3 kg, iš prastų – dar mažiau.

Perpjovus atšalusios geros duonos kepalą, matomos mažos vienodos akutės. Jei duona buvo neišrūgusi, minkštai užminkyta arba prastų miltų, ji yra stambiai ir nevienodai išakijusi, o kartais ir visai sukritusi. Pluta atšoksta, jei tešla per mažai arba per daug išrūgsta, jei vartojami sukaitę miltai arba iškepta duona sumaigoma.

Po 10-12 val. duonos skonis ir aromatas keičiasi – ji žiedėja, sensta. Duona ilgiau išlieka šviežia, kai ataušinta iš karto aptraukiama įpakavimo plėvele.

Pagrindinės duonos rūšys

Pagerintos duonos nuo paprastų skiriasi tuo, kad joms pagaminti reikia papildomų, padidinančių duonos maistingumą bei pagerinančių jos skonį, žaliavų (cukrus, kmynai).

Duona kitose šalyse

Iš neraugintos tešlos kepama švediškoji traškioji duona, macai, paplotėliai. Kinijoje ir Japonijoje duona kepama iš ryžių, Indijoje – iš sorų, Brazilijoje – iš maniokų (tapijoka). Škotijoje – iš avižinių ir miežinių miltų, JAV – daugiausia iš kvietinių, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Rusijoje – iš ruginių ir kvietinių, Lietuvoje – daugiausia iš ruginių miltų.

Duonos nauda

Duonos gaminiai iš rupių miltų, turinčių daug sėlenų, naudingi todėl, kad juose gausu ląstelienos, kuri skatina virškinamojo trakto veiklą. Duona, iškepta iš aukščiausios rūšies miltų (juose mažai rupių grūdo luobo dalelių), turi labai mažai ląstelienos, mineralinių medžiagų ir vitaminų, tačiau dėl lengvo pasisavinimo, yra geras dietinis produktas, tinka vaikų mitybai, vartojamas, sergant kai kuriomis virškinamojo trakto ligomis.

Lietuvių tautosakoje

Literatūra

  • Duona lietuvių buityje ir papročiuose (sud. Pranė Dundulienė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. – 134 p. – ISBN 978-5-420-01622-0
  • Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms
  • Valgių gaminimas

Šaltiniai

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Duona – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka Vikicitatos
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: