Edvardas Burokas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Edvardas Burokas (1933 m. vasario 13 d. Ukmergėje - 2013 m. balandžio 9 d. Vilniuje) - Laisvės kovotojas, politinis kalinys, tremtinys, karys savanoris, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, rašytojas.

Turinys

Jaunystės metai

1941? m. Edvardas pradėjo lankyti Ukmergės berniukų gimnaziją. <> m. Ukmergėje buvo sukurta pogrindinė patriotinė organizacija „Lietuvos Patriotai“ kurios vadovu tapo Edvardas. Jie palaikė glaudžius ryšius su partizanais.

1951 m. kai Edvardas baigė 10 klasių laikraščiuose pasirodė skelbimai kviečiantys į Kauno matininkų kursus. Šio skelbimo sudominti Edvardas ir daug jo draugų išvyko į Kauną ten mokytis. Vadovavimą organizacijai perėmė jo bendraklasis Zigmantas Vašatkevičius.

Kaune Edvardas su kursų klausytojais ir Medicinos instituto studentais sukūrė „Lietuvos Patriotai“ filialą Kaune.

1952 m. baigus vienų metų trukmės kursus, prasidėjo naujokų šaukimas į okupacinę kariuomenę. Keturi organizacijos nariai, tame tarpe ir Edvardas kreipėsi į partizanus, kad priimtų juos į partizanus, tačiau jie patarė tęsti mokslus arba eiti į kariuomenę.

1952 m. Edvardas Burokas buvo paimtas į kariuomenę ir išvežtas į Vladivostoką (Rusija, Tolimieji rytai).

Suėmimas

Tuo metu Lietuvoje veikusi pogrindinė organizacija buvo išduota ir 1952 m. spalio 4 d. Edvardas buvo suimtas ir net tris mėnesius trukusiu etapu buvo atgabentas į Vilniaus MGB kalėjimą, kur gruodžio 30 d. buvo surašytas kaltinimas. 1953 m. sausio 2 d. prasidėjo teismas, kuriame buvo teisiami Edvardas slapyvardžiu Vytenis, Stasys Aukštuolis (Daugirdas), Viliius Vagonis (Erelis), Juozas Klastauskas (Oldšaterhandas), Vytautas Turla (Šarūnas), Vytas Klastauskas (Tigras), Algis Grėbliauskas, Jonas Milinskas, Kazys Grigas, Zigmas Vašatkevičus (Vanagas). 1953 m. sausio 26 d. teismo nutartimi dauguma kaltinamųjų buvo nubausti 25 metus laisvės atėmimo, po 5 metus tremties ir dar po 5 metus neteko teisės naudotis “pilietinėmis teisėmis" (tik nepilnametis V. Klastauskas ir K. Grigas gavo 10 m. kalėjimo).

Edvardui kaip organizacijos pirmininkui, buvo pritaikyti šie Rusijos FR BK straipsniai: 58 - 1a - tėvynės išdavimas (nuo 10 metų iki mirties bausmės), 19-58-8 - netiesioginis terorizmas (nuo 10 metų iki mirties bausmės), 58-10-1 dalis (iki 10 metų), 58-11 (nuo 10 metų iki mirties bausmės).

Lageriuose

Laisvės kovoje

Edvardas Burokas gimė 1933 m. vasario 13 d. Ukmergėje. 1950 m., mokydamasis Ukmergės berniukų gimnazijoje, drauge su bendraminčiais subūrė pogrindinę antisovietinę organizaciją “Keršytojai už Tėvynę” ir buvo išrinktas jos pirmininku. Organizacijos nariai priėmė priesaiką, turėjo organizacijos antspaudą, buvo sukaupę ginklų. E. Burokui, V. Vagoniui ir V. Turlai, nepaisant ginkluotos sargybos, iš Ukmergės promkombinato pavyko išnešti rašomąsias mašinėles. Su viena jų beveik dvejus metus organizacijos nariai spausdino antisovietinius atsišaukimus ir perspėjimus kolaborantams. Po kelių mėnesių šios pogrindinės organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į “Lietuvos Patriotas”. E. Burokas, talkinant P. Puodžiūnui, užmezgė ryšius su Balninkų apylinkių partizanais, kurie jam paskyrė savo ryšininką K. Grigą. Per organizacijos narį A. Petrašiūną palaikė ryšius su Gelvonų partizanais. „Lietuvos Patriotas“ teikė partizanams

žinias apie kariuomenės judėjimą, aprūpindavo juos spausdinimo po - pieriumi bei vaistais, kuriuos gaudavo iš Ukmergės Šv. Trejybės bažnyčios zakristijono J. Rutkausko. Lietuvos išlaisvinimo komiteto įsteigimo JAV 1951 m. vasario 16 d. proga buvo paruošta daug atsišaukimų ir trispalvių vėliavėlių, kurios užmėtytos ant laidų pagrindinėse Ukmergės gatvėse. Organizacija surengė pasikėsinimą į atsiųstą iš Vilniaus Ukmergės gimnazijų mokytojų komsorgą Augustiną Masanduką. Detalų pasikėsi - nimo planą paruošė E. Burokas, o įvykdė V. Turla ir V. Vagonis. Pasvei - kęs, bet drąsos neatgavęs kolaborantas, išsinešdino į Vilnių , Ukmergės sovietizaciją palikęs savieigai. Paskatinti šios „Lietuvos Patrioto“ sėk- mės, partizanai pasiūlė likviduoti Želvos stribų vadeivą ir Smėlių rajono prokurorą bei susprogdinti MVD kariuomenės garažus Ukmergėje. Tuo tikslu garaže buvo įdarbintas organizacijos nario A. Grėbliausko žmogus ir prinešta sprogmenų. Deja, partizanams nepavyko gauti detonatorių. Užmezgusi “draugiškus” santykius su prokuroru, organizacijos narė Gražina Bėrytė sugebėjo iš jo išgauti numatytų ištremti žmonių sąrašų dalį. Apie tai buvo perspėti Gelvonų ir Grežionių partizanai. E. Burokas, Z. Vašatkevičius, S. Aukštuolis bei kiti organizacijos naria i nuo stulpų nukapojo visus ryšio laidus, jungusius Ukmergę su kitais miestais. Okupantai buvo priversti atidėti trėmimą visai dienai. 1951 m. E. Burokas išvyko mokytis į Kauną. Čia su Kauno mati - ninkų kursų klausytojais ir universiteto Medicinos fakulteto studentais subūrė „Lietuvos Patrioto“ pogrindinės organizacijos filialą, kurio pir - mininku išrinko J. Venckų. Kauno organizacija per V. Valatką užmezgė ryšius su Dainavos partizanais, o E. Burokui pavyko juos suartinti su balninkiečiais. „Lietuvos Patrioto“ Kauno organizacijai priklausė 24 nariai. Jie išplatino iš Ukmergės gautas dvi siuntas atsišaukimų, trukdė steigtis komjaunimo organizacijoms. Suėmus E. Buroką , Kauno organizacija palaipsniui sunyko. Prasidėjus 1952 m. naujokų šaukimui į okupantų armiją, keturi or - ganizacijos nariai norėjo pereiti į partizanus, tačiau partizanai patarė

eiti į sovietų kariuomenę. E. Burokas buvo išvežtas į Vladivostoką. Tuo metu Lietuvoje veikusi organizacija buvo išduota ir 1952 m. E. Buro - kas buvo suimtas. Po beveik tris mėnesius trukusių etapų po įvairius kalėjimus, jis buvo uždarytas Vilniaus MGB kalėjime. Pagal sovietinio kodekso 58-1a, 58-8, 58-10, 58-11 straipsnius jį nuteisė 25/5/5 metams griežto režimo lagerio. 1953 m. E. Burokas buvo nugabentas į Vorkutos lagerių 1-ąją šach - tą. Čia jis iškart ėmė dalyvauti kalinių pogrindinėjė veikloje, kartu su pogrindininkais lageryje baudė “stukačius”. Už tai kalintas karceriuo - se, vėliau išvežamas į 7-ąją šachtą. Čia tampa J. Žilinsko ir Z. Paldavi - čiaus vadovaujamos pogrindinės grupės nariu ir vykdo jos užduotis bei pats vadovauja operacijoms baudžiant “stukačius” ir kitus išdavikus, įs kundusius 1953 metų visuotinio kalinių streiko organizatorius 7-ojoje šachtoje. Be to, reikėjo pakelti kalinių dvasią, kuri po 1953 metų strei - ko kruvino numalšinimo buvo pašlijusi. Kalinių rankose ir valioje buvo didžiausias ginklas – jų pačių kuriama SSRS ekonomika. Reikėjo, kad kalinys liktų ištikimas savo idealams, vėl patikėtų savo jėga ir atgautų valią kilti į kovą. E. Burokas pradeda derybas su visų tautybių kalinių bendrijomis. Ypač greitai pavyksta susitarti su vakarų ukrainiečiais. Numatyta su - žlugdyti anglies gavybos planus, dėl to Z. Paldavičius ir E. Burokas susprogdina šachtos elektros pastotę. Šachta prastovėjo visą dieną. Ka - liniai pradeda sabotuoti darbą. Šachtos administracijos partinė organi - zacija sušaukia komunistus į susirinkimą aptarti susidariusią padėtį ir numatyti išeitį. Susirinkimo salėje metu Z. Paldavičius ir E. Burokas susprogdina tos salės lubų perdangą. Po šio incidento čekistai pradeda imti įkaitus, tarp kurių patenka nemaža pogrindžio narių. E. Buroką ir Z. Paldavičių apie 9 mėnesius tardo aukšti čekistų karininkai iš Lenin - grado ir Vorkutos. Kankinami, velkami tramdomaisiais marškiniais, jie išlieka tvirti ir neprisipažįsta. Z. Palda vičius išprotėja. Kai kurie liudi - ninkai pakeičia parodymus. E. Burokas grąžinamas atgal į lagerį. Čia jam čekistai jau turi paruošę pinkles: gal prasitars.

1954 m. rudenį iš Ajač Jagos šachtos atkeliami du aktyvūs lietuviai – V. Šiška ir V. Vaineikis, kurie pasiūlo E. Burokui įsijungti į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą ir pamėginti pabėgti iš lagerio arba Vorkutoje rengtis dar vienam streikui. Bandant įgyvendinti šiuos planus, kasamas tunelis po vasaros estrados rampos grindimis. Buriant antisovietinius aktyvistus į LLKS organizaciją ir ruošiantis ateities kovoms, bandoma susisiekti su kitomis šachtomis. Tokie ryšiai užmezgami padedant lais - vai samdomiems tremtiniams. V. Šiškos ir V. Va ineikio išrastu spaudos būdu pradedama spausdinti atsišaukimus ir laikraštėlį rusų kalba “Se - vernoje sijanijie”. Šis darbas tenka V. Šiškai, V. Vaineikiui ir E. Buro - kui. Konspiracijos sumetimais, kad įtarimas iškart nekristų ant lietuvių, įsteigiama pagalbinė organizacija “Seviernyj sojuz borcov za svobodu”, o vėliau dar “Sojuz za svobodu”. Šioms organizacijoms ėmėsi vadovauti kalinys Emelijanas Repinas. Išdavikui įskundus, jog kasamas tunelis, nors ir nepavykus įrodyti kaltės, E. Burokas išvežtas į 4-ąją šachtą , o V. Vaineikis – į 12-ąją. 4-ojoje šachtoje E. Burokas sutvirtina pogrindį, sukuria naujas grupes, joms paskiria vadovus, numato būsimas diversijas šachtoje. Po operaty - vinio darbuotojo kabineto grindimis kaliniai įrengia klausymosi punk - tą, kuriame kasdien budėdavo po vieną kovotoją. Demaskuoja “stuka- čius”. Vieną jų, lietuvį, Edvardas bando perverbuoti. Deja, pastarasis vėl grįžta pas čekistus ir išduoda E. Buroką kaip vieną iš kurstančių neiti į darbus agitatorių. 1955 m. kovo mėn. E. Burokas, kalintas karceryje, išvežamas į spe - cialųjį ypatingo režimo lagerį Nr. 62. Čia jis susitinka su nuteistais 1953 m. sukilimo organizatoriais ir kitais aktyvistais. Vienam jų pavyksta pagaminti detektorinį radijo imtuvą, per kurį iš “Amerikos balso” buvo išgirsta, kad 1945 m. Jaltos konferencijoje Sovietų Sąjungai leista lai - kinai valdyti Baltijos šalis, Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Tai paskatino surengti visos Vorkutos kalinių streiką. Šios akcijos suren - gimą turėjo palengvinti esami geri ryšiai tarp lagerių. Streikas turėjo įrodyti, jog Maskvos valdymui laikinai atiduotų tautų kaliniai atsisako

dirbti lageriuose, kad jie sutinka kalėti ir dirbti tik savo tėvynėse arba už zonos ribų kaip laisvai samdomi darbininkai. Per lietuvį brigadininką Stasį Laskauską, kasdien su brigada atvedamą dirbti iš 8 šachtos la - gerio, bendraujama su kaliniais, kalinamais kituose lageriuose. Gavusi jų pritarimą , LLKS ima rengti visos Vorkutos streiko planą ir įsteigia streiko komitetą. S. Ignatavičius tampa komiteto pirmininku, V. Vainei - kis - atsakingu už spaudą, J. Valaitis - už kovinius reikalus ir drausmę, E. Burokas - už saugumą ir ryšius, J. Uogintas - už strategiją ir taktiką, V. Šiška - už ryšius su kitataučiais, A. Plepys - už ūkio bei kitus reikalus. T. Kilikevičius ir E. Burokas organizuoja spausdintinių laikraštėlių “Severnoje sijanije” (rusų kalba) ir “Protėvių takas” leidybą bei ranka rašo “Varpo” leidybos planą (drauge su šio leidinio redaktoriais P. Vie - versiu ir E. Laugaliu). 1955 m. liepos 21-ąją streikas prasideda. Tą pačią dieną 7-osios šachtos ka liniai buvo paleisti iš lagerio. Už poros savaičių paleido ir 3 - 4 šachtos kalinius, o daugelyje kitų šachtų buvo duoti leidimai eiti į darbą be sargybos. Be to, aktyvistai internuoja 10 aukštų karininkų, atvykusių iš GULAG’o inspektuoti lagerio. 1955 m. rudenį 62-asis lageris buvo likviduotas. 47 streiko organi - zatoriai ir aktyvistai, tarp jų ir E. Burokas, išvežami į uždarą Vladimiro kalėjimą. Visi kiti buvo išgabenti į Taišeto lagerius. Po neramumų, kuriuos Vladimiro kalėjime organizavo iš Vorkutos atvežti kaliniai, režimas palengvėjo. Kaliniams buvo leista pasirinkti kameros draugus. E. Burokas, V. Vaineikis, P. Zagreckas, M. Kemtys ir J. Jančiauskas buvo apgyvendinti vienoje kameroje. Čia nelaisvės draugai aptarė ir rašė LLKS manifestą ir organizacijos statutą, iš rusų kalbos išvertė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją , kuri tapo LLKS pagrindiniu įstatymu. Bolševikai, baimindamiesi visoje Sovietų Sąjungoje turėjusio įvykti streiko, sudarė SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komi - siją. Ši komisija paleido laisvėn apie 80% kalinių, o beveik visiems liku - siems sušvelnino bausmes. V. Vaineikį išleido į laisvę. Jis slapta išsinešė

ir minėtuosius dokumentus. E. Burokui bausmė buvo sutrumpinta iki 5 m. Drauge su dešimčia kitų kalinių jis buvo sugrąžintas į Vorkutą. Vė - liau už šv. Kalėdų šventimo organizavimą jį pervežė į Intos baudžiamąjį lagerį. Čia jis kartu su kitais kaliniais organizuoja pogrindį ir leidžia laikraštėlį “Varpas”. 1957 m. Lietuvoje suimamas V. Vaineikis, K. Korsakas ir foni - nį radijo siųstuvą sukonstravęs Šiaulių karinio oro uosto radistas H. Kiudulis. Čekistams pas V. Vaineikį pavyko surasti iš lagerio išneštus dokumentus, o Vorkutos operatyvininkai į Lietuvą atsiuntė lageryje iš - leistus atsišaukimus ir laikraštėlius. Į E. Buroką vėl nukrypsta čekistų akys. Remiantis šiais dokumentais bei kai kurių palūžusių kalinių pa - rodymais, E. Burokas iš Intos atvežamas į Vilniaus KGB kalėjimą. Jam bandoma sukurpti bylą už dalyvavimą streike. Iki laisvės buvo likę vos 4 mėnesiai. Nei E. Burokas, nei kiti neprisipažįsta. Liudininkams atsiėmus parodymus, E. Burokas išvežamas atgal į Intą. Šį lagerį li - kvidavus, jis perkeliamas į Vorkutos „Cementnyj“ baudžiamąjį lagerį. Čia iškalėjus porą savaičių, baigėsi bausmės laikas ir Edvardas išleistas laisvėn, tačiau į Lietuvą grįžti jam neleidžiama, o gyvenamoji vieta pa - skiriama okupantų “Kaliningrado sritimi” pavadintame Karaliaučiaus krašte. Tėvams per pažintis pavyksta jį “prirašyti” Ukmergėje. Buvęs kalinys įsidarbina, tačiau, praėjus 2 mėnesiams, po V. Vaineikio teis - mo Vilniuje E. Burokas su broliu Jonu suimami. Edvardui paliekama buvusi bausmė ir jis vėl sugrąžinamas į Vorkutą. Čia E. Burokas da - lyvauja steigiant pogrindinę kovos su sovietais mokyklą ir pats tampa jos studentu. 1958 m. Vorkutos lageris likviduojamas ir neramusis kalinys per - vežamas į Taišeto lagerius. Čia jis dalyvauja kasant pabėgimo tunelį ir baudžiant stukači us. Vėliau Čunos lageryje jam drauge su žydų tau - tybės kaliniu Karlu Frusinu (dabar gyvenančiu Australijoje) iš DOK’o gamybos administracijos pastato pavyko išnešti rašomąją mašinėlę. Ka - liniai įrengia bunkerius. Vienas tokių bunkerių buvo katilinėje, kurioje dirbo V. Petkus. Jame buvo spausdinami kareiviams skirti atsišaukimai

Kaliniai bandė sudeginti kombinatą. Šią akciją organizavo E. Bu - rokas, o vykdė J. Tribušauskas (dabar gyvena Panevėžyje). Edvardas su G. Kraponu rūpinosi “Nagan” sistemos pistoletų gamyba. Bandyta surengti ir pabėgimą. Deja, iškasus apie 40 metrų tunelio, sąmoks - lininkai įsk undžiami, ir E. Burokas su draugais vieneriems metams išgabenamas į uždarą Vichorevkos kalėjimą. Čia, remiantis Čiunos lagerio kalinių nutartimi, jam vadovaujant buvo nubaustas čekistams parsidavęs buvęs Vlasovo armijos štabo viršininkas pulkininkas Ku - drešovas. 1960 m. Taišeto lageriai buvo likviduoti. E. Burokas pervežtas į Mordovijos lagerius. Uždarame kalėjime Nr.14 jo siūlymu naujuo - ju LLKS lageriuose pirmininku (vietoje Lietuvoje mirusio generolo M. Pečiulionio) buvo išri nktas P. Paulaitis. 1961 m. E. Burokas perkeliamas į Sosnovkos lagerį. Čia drauge su Z. Laugalaičiu, P. Skeiveriu, V. Vaineikiu ir kitais organizuoja spausdin - tinio laikraštėlio “Laisva Lietuva” leidimą bei (drauge su J. Tribušaus - ku) operatyvinio įgaliotinio kabineto sekimą. Atskleidus vieną lietuvių “stukačių”, jį pabandyta perverbuoti. Deja, neišlaikęs abiejų pusių spau - dimo, pastarasis tampa išdaviku. E. Burokas, Z. Laugalaitis ir J. Tribu - šauskas išvežami į Javo lagerį. Iš šio lagerio E. Burokas buvo paleistas 1962 m. gruodį. Per 10 metų, prabėgusių lageriuose, E. B urokui buvo bandyta su - kurpti 9 bylas. Maždaug 6 metus jis iškalėjo uždaruose ir tardymo ka - lėjimuose. Daugiau kaip 150 parų teko praleisti karceriuose. O kur dar BUR’ai, griežto režimo ir specialios paskirties ypatingieji lageriai? Per visą kalinimo laikotarpį bendrojo režimo lageryje jam teko išbūti tik 20 dienų. Grįžęs į Lietuvą, E. Burokas tuojau susitinka su Kaune įsikūrusios LLKS nariais ir jo pastangomis Sąjungos štabas perkeliamas į Vilnių. Čia, Jeruzalėje, suburia S. Ignatavičių, A. Stasiškį, A. Terlecką (turėjo būti dar du atstovai) ir jie nutaria toliau tęsti kovą su okupantais. 1964 m. J. Navicko bute Klaipėdoje įvyksta antikomunis tų ir lais -

vės kovotojų Sovietų Sąjungoje susitikimas. Jame nutariama koordi - nuoti SSRS disidentų veiklą, o Lietuvoje nustatyti visas sovietų karines bazes ir apie jas paskelbti pogrindžio spaudoje. 1975 metais E. Burokas drauge su okupuotoje Lietuvoje nelegaliai gyvenančiu V. Vaineikiu bei kitais organizuoja “Varpo” laikraščio leidy - bą. Leidinys buvo spausdinamas šilkografijos būdu Inturkės klebonijoje pas kunigą J. Dabravolską. Kilus įtarimams, jog čekistai kažką „suuo - dė“, persikelta į Vilnių pas Antakalnio gatvėje gyvenusią A. Zalatoraitę bei į Ukmergės rajoną pas Jogvylų kaimo gyventoją Stasę Vaineikienę. Kaupiami ginklai, įrengiami bunkeriai, bei sudaromi šauktinių sąrašai, jeigu kiltų karas. Išleidžiama daug plakatų “Laisvę kun. A. Svarinskui”, “Laisvę k un. S.Tamkevičiui” bei atsišaukimų, kad tikintiems būtų su - grąžinta Vilniaus Arkikatedra. Artėjant Atgimimui, kuriantis Sąjūdžio komitetams, E. Burokas drauge su R. Kudžmauskiene, A. Adomaičiu bei kitais Vilniuje, Aukš - tuosiuose Paneriuose buvusioje “Lietuvos buitinės chemijos” įmonėje įsteigia Sąjūdžio grupę. Šioje įmonėje dirbo daugiau kaip 1400 žmonių. Sąjūdininkai įtraukia į aktyvią veiklą įmonės direktorių V.Milinavičių, kurio nurodymu pradedami gaminti ašarinių dujų balionėliai Parla - mento gynėjams apginkluoti. Krašto apsaugos departamentui įmonė perduoda po 35 000 rublių kainuojančias dvejas gręžimo stakles, tin - kančias ginklų gamybai, bei padeda įrengti brangią šaudyklą kariams. E. Burokui prašant, V. Milinavičius du kartus skyrė po keliasdešimt tūkstančių rublių Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) rengiamoms sporto varžyboms. 1991 m. sausį Edvardas drauge su kitais dalyvauja ginant parla - mentą ir televizijos bokštą. 1994 m. E. Burokas pakviečiamas dalyvauti Izraelyje surengtame Komunizmo aukų asociacijos suvažiavime. Grįžęs iš suvažiavimo, jis rūpinasi LLKS veikla bei organizuoja jos leidinio “Varpas” leidybą. E. Burokas yra išleidęs savo atsiminimų knygą “Pūtėme prieš vėją” I dalį (“Ko nepasakė Solženicynas”), II dalį – „Sukilimas“, III dalį

„Vytauto Vaineikio Juodos Dienos Baltos Naktys“, IV dalį – „Krauju rašyta istorija“ (keturiomis kalbomis). Jis taip pat aktyviai dalyvavo išleidžiant J. Grušio knygą “Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 1940 - 2000 metais”. Buvęs politinis kalinys dalyvavo sudarant ir ruošiant spaudai albu - mą “Politiniai kaliniai Taišeto lageriuose”. E. Burokas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Savanorių kūrėjų medaliu, „Už Tėvynės laisvę“ ordinu ir „Buvome, Esame, Būsime“ I laipsnio medaliu. Jam suteiktas kario-savanorio statusas. Leidžia LLKS žurnalą „Varpas“. J. Burokas

Kilmė ir šeima

Tėvai – Vladas Burokas (...), ... – Bronė Burokienė (...), ... .
BroliaiAntanas Burokas (...) ... – Jonas Burokas (...), ....

Šeima – žmona Jadvyga Burokienė

Bibliografija

Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: