Edward Thatch

Juodabarzdis, 1734 m. graviūra

Edvardas Tečas (angl. Edward Teach, geriau žinomas kaip Juodabarzdis, 1680 m. – 1718 m. lapkričio 22 d.) – garsus Karibų jūros ir vakarinės Atlanto vandenyno dalies anglų piratas XVIII a. pradžioje, laikotarpiu, laikomu Piratų Aukso amžiumi. Jo žymiausias laivas – „Karalienės Anos kerštas“, kuris, kaip manoma, yra pasiekęs net Šiaurės Karoliną 1718 m.

Jis dažnai kovėsi mūvėdamas plačią trikampę skrybėlę bei naudodamas įvairius kardus, peilius ir pistoletus. Spėjama, kad jis visada turėdavo įpintų barzdoje kanapių ir degtukų, kuriuos panaudodavo ugniai įžiebti siekdamas įbauginti savo priešus. Juodabarzdžio įvaizdis laikomas jūros pirato simboliu.

Ankstyvieji gyvenimo metai

Nedaug kas yra žinoma apie jo ankstyvąjį gyvenimo laikotarpį. Nors jis dažniausiai vadinamas Edvardu Tyču, dauguma pirminių šaltinių, įskaitant laiškus, rašytus šį piratą pažinojusių žmonių, fiksuoja jo tikrąjį vardą buvus Edvardą Tečą. Kai kurie šaltiniai jį identifikuoja kaip Edvardą Drummondą. Manoma, kad jis gimęs Bristolyje, tačiau egzistuoja nuomonės, teigiančios jį kilus iš Londono, Jamaikos, Filadelfijos ar Akomakos apygardos Virdžinijoje. Edvardas iškeliavo į jūrą ankstyvoje vaikystėje. Jis tarnavo ispanų kolonijas atakuojančiame britų laive Ispanijos įpėdinystės kare, kuris apėmė Karalienės Anos karą. Kai Didžioji Britanija pasitraukė iš karo, Tyčas, kaip ir dauguma tokiuose kare kovojusių, tapo piratu. Piratavimo jį išmokė Bendžaminas Hornigoldas. Karaliui Jurgiui I dovanojus amnestiją, B. Hornigoldas pasitraukė iš piratavimo, tačiau Juodabarzdis jam dovanotos amnestijos atsisakė. Jis perėmė vieną iš Bendžamino neseniai užgrobtų laivų, prancūzų vergų laivą, pavadintą „Le Concorde“, ir pakeitė pavadinimą į „Karalienės Anos kerštas“. Tai buvo 300 tonų sveriantis laivas, pagamintas Didžiojoje Britanijoje 1710 m., bet metais vėliau prancūzų užgrobtas bei patobulintas naujausiomis technologijomis su padidinta sandėliavimo erdve. Laive „Karalienės Anos kerštas“ buvo įtaisyta 40 patrankų ir buvo naudojamas Juodabarzdžio patiems svarbiausiems žygiams nuo 1717 iki 1718 m.

Juodabarzdžio piratavimas

Juodabarzdis (XVIII a. litografija)

Juodabarzdis užgrobdavo pirklių laivus priversdamas juos leisti savo įgulai išsilaipinti jų laivuose. Visi vertingi daiktai (brangenybės, maistas, alkoholiniai gėrimai ir ginklai) būdavo pasisavinami piratų. Nepaisant Juodabarzdžio nuožmios reputacijos, nėra įrodymų, kad jis tikrai yra ką nors nužudęs. Jis tyčia pabrėžtinai garsino savo žiaurumą siekdamas įbauginti, kad užpuolimų metu nereikėtų naudoti brutalumo.

Vis dėlto spalvingos legendos ir drastiškas šios asmenybės vaizdavimas tuometiniuose laikraščiuose suformavo nuomonę jį įvykdžius daug žiaurumo ir teroro aktų. Anot vienos istorijos, jis nušovė vieną pirmųjų savo draugų piratų siekdamas, kad įgula neužmirštų, kas toks ir koks jis iš tikrųjų yra. Kapitonas Čarlis Džonsonas knygoje „Visuotinė liūdniausiai pagarsėjusių piratų plėšimų ir žudynių istorija“ teigiama:

„Prieš tęsdamas savo nuotykius, jis vedė jauną maždaug šešiolikos metų būtybę… ir ji, kaip aš buvau informuotas, tapo keturioliktąja Tyčo žmona… su kuria praleidęs pirmą naktį, jis turėjo savo paprotį pasikviesti penkis ar šešis brutalius savo kompanionus ir priversdavo ją santykiauti su kiekvienu jų atskirai jam matant.“

Tyčas turėjo štabus Bahamuose ir Šiaurės Karolinoje bei Pietų Karolinoje. Jis pats gyveno Nasau saloje, kur buvo vadinamas „Kaperių respublikos“ teisėju. Legendos pasakoja, kad Šiaurės Karolinos gubernatoriui Čarliui Edenui buvo atsiųstas Tyčo grobis kaip padėka už jo neoficialią apsaugą. (Edenas galiausiai pasiūlė Tyčui amnestiją). Juodabarzdis paliko Nasau vengdamas susitikti su karališkuoju gubernatoriumi Vudsu Rodžersu (Woodes Rodgers) – skirtingai negu dauguma ten gyvenančių piratų, pasveikinusių gubernatorių ir priėmusių jo dovanotą amnestiją.

Čarlstono blokada

Juodabarzdžiui didžiausią „šlovę“ atnešė Pietų Karolinos miesto Čarlstono blokada. 1718 m. maždaug gegužės mėn. pabaigoje Tyčas įplaukė į Čarlstono uosto žiotis su laivu „Karalienės Anos kerštas“ ir trim lengvesniais laivais. Jis užgrobė penkis krovininius laivus, mėginusius įplaukti į uostą arba jį palikti. Kiti laivai, bijodami susidurti su piratais, vengė praplaukti pro šį uostą.

Viename iš Juodabarzdžio Čarlstono uosto žiotyse užgrobtų laivų buvo grupė garsių šio miesto piliečių. Tyčas laikė juos įkaitais už išpirką iškeldamas neįprastą reikalavimą: tam tikro kiekio vaistų. Jis išsiuntė delegaciją į krantą, kad susitartų dėl išpirkos. Iš dalies dėl pasiuntinių didesnio siekio puotauti nei derėtis, prireikė keleto dienų (Juodabarzdis taip ilgai laukdamas vos neišžudė savo įkaitų), kad išpirka būtų pristatyta. Nuogai išrengti, bet nesužeisti įkaitai buvo paleisti.

Netrukus po to Juodabarzdis išsiuntė savo laivus, įskaitant „Karalienės Anos kerštas“ ir „Nuotykis“, uoste palikdamas ten įkalintą laivą. Jis daugumos (net ir savo laivo įgulos) buvo kaltinamas tai padaręs tyčia, siekdamas sumažinti įgulos narių skaičių ir padidinti savo grobio dalį. Jis paskirstė lobį trims savo laivams, apgyvendino likusią įgulą, išvyko į Batą (Bath, Šiaurės Karoliną), kur pagaliau priėmė jam dovanotą amnestiją remdamasis Malonės aktu. Juodabarzdis paskutiniu iš keturių savo laivų švyko į Ocracoke įlanką su visu pagrobtu turtu.

Mirtis

Juodabarzdis ir leitenantas Maynardas

Priėmęs amnestiją Tyčas pasitraukė iš piratavimo. Nepaisant to, Virdžinijos gubernatorius Aleksandras Spotswoodas susirūpino garsaus pirato kaimynyste. Spotswoodas nusprendė pašalinti šį piratą nekreipdamas dėmesio, kad jis buvo ne jo jurisdikcijos ribose. Spotswoodas nusamdė du lengvus laivus, vadovaujamus leitenanto Roberto Maynardo, kad šie sunaikintų Juodabarzdį ir jo laivus, žadėdamas 100 svarų už Juodabarzdį ir mažesnes sumas už kitus įgulos narius.

Maynardo ir Tyčo (vienintelis laivas „Nuotykis“) vadovaujamų laivų susidūrimas buvo lemtingas pastarajam, kuris žuvo įtemptame mūšyje. Jo galva buvo nukirsta ir pakabinta ant Maynardo laivo priekio. Spotswooduas įteikė Maynardui žadėtą premiją. Juodabarzdžio galva buvo įmontuota smaigalio viršūnėje kaip įspėjimas visiems norintiems tapti piratais Virdžinijos Hemptono upės krante.

Legendos

Juodabarzdis tapo istorijos romantine figūra. Populiariosios tuometinės graviūros, vaizduojančios jį rūkstančiomis kaselėmis supintais plaukais ar su patrankų padegamosiomis virvelėmis plaukuose tapo vienu iš faktorių, kodėl jis pamėgtas kaip knygų ar filmų herojus.

Tyčas buvo linkęs užkasti lobius. Jis dažnai vienas ar su įgulos nariu maža valtimi nugabendavo lobį į krantą, o į laivą grįždavo vienas. Buvo sakoma, kad jūreivio lavonas gulėdavo užkasimo vietoje, kad atimtų drąsą jautriesiems toliau ieškoti lobio.

Kriziniais ir sudėtingais istorijos laikotarpiais dažnai pasitaikydavo atvejų, kai patiklūs žmonės kasinėdavo paplūdimio krantus ieškodami paslėpto Juodabarzdžio lobių. 1996 m. netoli Beaufort miesto Šiaurės Karolinoje buvo rastos laivo nuolaužos, kurios, kaip manoma, priklausiusios laivui „Karalienės Anos kerštas“ ir tapusios pagrindiniu turistų traukos centru.

Kai kurios legendos pasakoja, kad per visą gyvenimą Juodabarzdis turėjo 14 žmonų, gyvenusių skirtingose salose.