Emanuelis Levinas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Emanuelis Levinas
Emmanuel Levinas.jpg

Gimė 1906 m. sausio 12 d.
Kaunas
Mirė 1995 m. gruodžio 25 d. (89 m.)
Paryžius

Tėvas Jechielis Levinas
Motina Dveira Gurvič
Sutuoktinis(-ė) Raisa Volpė

Veikla
prancūzų filosofas, religinis mąstytojas

Alma mater Strasbūro universitetas
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Emanuelis Levinas (rus. Эммануэль Левинас, pranc. Emmanuel Lévinas; 1906 m. sausio 12 d., senuoju stiliumi 1905 m. gruodžio 30 d. Kaune1995 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje) – prancūzų filosofas, religinis mąstytojas.

Turinys

Biografija

Gimė knygyno savininko Jechielio Levino ir Dveiros Gurvič šeimoje, kurioje augo ir jaunesni broliai Borisas (g. 1909 m.) ir Aminodovas (g. 1913 m.). Jo kaimynai buvo būsimosios žmonos Raisos seneliai Volpės. Pradinį judaizmo išsilavinimą gavo namuose, 19151920 m. mokėsi rusų gimnazijoje Charkive, kur nuo Pirmojo pasaulinio karo buvo pasitraukusi šeima. 1920–1923 m. mokėsi Kauno žydų gimnazijoje. Nuo 1923 m. studijavo filosofiją Strasbūro, 19281929 m. Fribūro universitete. E. Huserlio ir M. Heidegerio mokinys, nuo 1930 m. daktaras. Vienas fenomenologijos populiarintojų Prancūzijoje.

E. Levinas versdamas Huserlio „Dekarto meditacijos“, jo mintis pritaikė savo filosofijai ir parašė kūrinius „Intuicijos teorija Huserlio filosofijoje“, „Atrandant būtį su Huserliu ir Heidegeriu“. Gavęs daktaro laipsnį E. Levinas pradėjo mokyti žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje.

Per Antrąjį pasaulinį karą paimtas į kariuomenę ir patekęs į nalaisvę, kalėjo prancūzų karo belaisvių stovykloje Vokietijoje netoli Hanoverio. Priskirtas į specialų žydų baraką, Levinas buvo priverstas pjauti medieną ir darytis kitus sunkius darbus. Kaliniai jį matė dažnai rašantį į savo knygutę. Tie užrašai buvo vėliau išleisti (L‘existance a l‘existant) knygoje ir paskaitų serija pavadinimu „Laikas ir kiti“. Tuo metu, Morisas Blanšo padėjo Levino žmonai ir dukteriai padėjo pasislėpti nuo nacių vienuolyne. Levinas bendravo su šeima rašydamas jiems laiškus. Kaune likę jo tėvai ir broliai nužudyti.

Pokario metais studijavo Talmudą. 19461963 m. Rytų žydų pedagoginės mokyklos (L'Ėcole Normale lsraėlite Orientale) Paryžiuje direktorius. 1947 m. D. Valio filosofijos kolegijoje skaitė paskaitas apie laiką ir kitybę. Nuo 1957 m. kasmet dalyvaudavo žydų intelektualų kolokviumuose. Nuo 1963 m. dėstė Puatjė, nuo 1967 m. Nantero universitete, 19731976Sorbonoje. 1979 m. išėjo į pensiją. Jis taip pat buvo Šveicarijos Freiburgo universiteto profesorius. 1989 m. už savo filosofinius kūrinius buvo apdovanotas Balzano prizu.

Filosofija

Iš fenomenologinės filosofijos pozicijų siekė atskleisti etinio santykio prasmę. Pabrėždamas kitybės ir transcendencijos problemas ginčijo E. Huserlio intencionalumo sampratą ir M. Heidegerio egzistencijos (vok. Dasein) interpretaciją, kėlė fenomenologijos ribų klausimą. Studijose „Pabėgimas“ (De l'ėvasion 1935 m.), „Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo“ {De l'existence a l'existant), „Laikas ir kitas“ (Le Temps et l'autre, abi 1947 m.) analizavo intencionalumo struktūra neaprašomus fenomenus. Pabrėžė nuovargio, nemigos, tingulio fenomenuose slypintį beasmeniškumą, būties keliamą siaubą, kurį įvardijo tai yra (pranc. il y a) sąvoka, taip pat mirties, tėvystės ir erotiškumo fenomenuose aptinkamą kitybę ir transcendenciją.

Ontologinei problematikai skirtame veikale „Totalybė ir begalybė“ (Totalité et infini 1961 m.) remdamasis Platono teiginiu, esą gėris pranoksta būtį, taip pat F. Rosencveigo atlikta totalybės idėjos (ji būdinga tradiciniam filosofiniam mąstymui, kuris siekia kurti viską apimančias filosofinė sistemas) kritika Emanuelis Levinas Vakarų filosofijoje vyraujančią ontologiją siekė pakeisti etika.

Totalybės idėjai priešpriešino santykyje su kitu asmeniu aptinkamą begalybės idėją. Totalybės ir begalybės priešprieša įgyvendinama ne teoriniu lygmeniu, o pačia egzistavimo konkretybe kaip reikmės (pranc. besoin) ir geismo (pranc. désir) priešprieša. Reikmė numato įsisavinimo ir patenkinimo galimybę, o geismas negali būti pasotintas, jis minta savo paties alkiu ir didėja tenkinamas; tuo jis panašus į mąstymą. Geismas būdingas santykiui su kitais asmeniu: iš buvimo kito akivaizdoje kylantis įsipareigojimas kitam neribotas ir nepasotinamas, nes etinis santykis yra asimetriškas. Abipusę įsipareigojimų sistemą Emanuelis Levinas vadino teisingumu, nes čia atsiranda trečiojo asmens, arba neutralaus proto, pozicija. Atsakomybės už kitą patirtis yra pirmapradė ir besąlygiška, bet žmonių daugybės, gyvenimo visuomenėje faktas lemia būtinybę lyginti ir skaičiuoti, t.y. teisingumo būtinybę.

Veikale „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“ (Autrement qu'être ou au-delà de l'essence 1974 m.) jis tyrinėjo sampratą ne neigdamas subjekto substanciškumą (kaip M. Heidegeris), o pačiame aptikdamas kitybę, atskleisdamas subjektyvybę kaip buvimą įkaitu, kaip buvimą kitam. Vėlesniuose veikaluose („Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“, De Dieu qui vient à l'idée, 1982 m., lietuvių kalba 2001 m.) santykį su Dievu bandė mąstyti per santykio su kitais žmogumi konkretumą ir laiko diachroniją (dvilaikiškumą) – santykyje su kitu niekada nesame tame pačiame laike, kaip ir jis – kitas į mus kreipiasi kaip nenumatoma ateitis arba dabartimi nebuvusi praeitis.

Judaizmo problemoms skirtuose religiniuose veikaluose „Sunki laisvė“ (Difficile liberté, 1963 m.), „Keturios paskaitos apie Talmudą“ (Quatre lectures talmudiques 1968 m.), „Nuo sakralumo prie šventybės. Penkios naujos paskaitos apie Talmudą“ (Du Sacré au saint : cinq nouvelles lectures talmudiques, 1977 m.), „Tautų valandą“ (A l'heure des nations 1988 m.) siekė senovės žydų išmintį perteikti, jo manymu, universalia vakarietiška kalba, kuriai pradžią davė senovės graikų kultūra.

Ryškios ir priešingos tendencijos: išrinktumo, persekiojimo, įkaito sąvokos iš Levino religinių tekstų perėjo į filosofinius. Jo filosofija padarė didelę įtaką šiuolaikiniam filosofiniam ir teologiniam (J.–L. Marionas) mąstymui. Su A polemizavo J. Derida, L. Irigaray, P. Rikeuras, G. Vatimas ir kiti.

Lietuvių kalba Emanuelis Levinas parašė straipsnį „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“ (išspausdintas žurnale „Vairas“ 1933 m.). Lietuvių kalba 1994 m. dar išleista jo interviu knyga „Etika ir begalybė“ (Ethique et Infini 1982 m.), paskelbta straipsnių, veikalų fragmentų. [1]

Bibliografija

  • 1929. Sur les „Ideen“ de M. E. Husserl
  • 1930. La théorie de l'intuition dans la phénoménologie de Husserl
  • 1931. Der Begriff des Irrationalen als philosophisches Problem
  • 1931. Fribourg, Husserl et la phénoménologie
  • 1931. Les recherches sur la philosophie des mathématiques en Allemagne, aperçu général
  • 1931. Méditations Cartésiennes. Introduction à la phénoménologie (su E.Huserliu ir G.Pfeiferiu)
  • 1932. Martin Heidegger et l'ontologie
  • 1934. La présence totale (su Lui Laveliu)
  • 1934. Phénoménologie
  • 1934. Quelques réflexions sur la philosophie de l'hitlérisme
  • 1935. De l'évasion
  • 1935. La notion du temps (su N. Chersonskiu)
  • 1935. L'actualité de Maimonide
  • 1935. L'inspiration religieuse de l'Alliance
  • 1936. Allure du transcendental (su Žoržu Bėnėzė)
  • 1936. Esquisses d'une énergétique mentale (su J.Duflo)
  • 1936. Fraterniser sans se convertir
  • 1936. Les aspects de l'image visuelle (su R.Durė)
  • 1936. L'esthétique française contemporaine
  • 1936. L'individu dans le déséquilibre moderne
  • 1936. Valeur (su Žoržu Bėnėzė)
  • 1947. De l'Existence à l'Existent.
  • 1948. Le Temps et l'Autre.
  • 1949. En Découvrant l’Existence avec Husserl et Heidegger.
  • 1961. Totalité et Infini: essai sur l'extériorité.
  • 1962. De l'Évasion
  • 1963 & 1976. Difficult Freedom: Essays on Judaism
  • 1968. Quatre lectures talmudiques
  • 1972. Humanisme de l'autre homme
  • 1974. Autrement qu'être ou au-delà de l'essence.
  • 1976. Sur Maurice Blanchot
  • 1976. Noms propres
  • 1977. Du Sacré au saint – cinq nouvelles lectures talmudiques
  • 1980. Le Temps et l'Autre
  • 1982. L'Au-delà du verset: lectures et discours talmudiques
  • 1982. Of God Who Comes to Mind
  • 1982. Ethique et infini (dialogues de Emmanuel Levinas et Philippe Nemo)
  • 1984. Transcendence et intelligibilité
  • 1988. A l'Heure des nations
  • 1991. Entre Nous
  • 1995. Altérité et transcendence

Literatūra

Šaltiniai

  1. Danutė Bacevičiūtė. Emanuelis Levinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 54 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: