Frankų valstybė
| lot. Regnum Francorum Frankų valstybė | ||||
| buvusi konfederacija | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Turnė (431-508) Paryžius (508-768) | |||
| Kalbos | Frankų kalba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Atsiskyrimas nuo Romos imperijos | 413 | |||
| - Tampa imperija | 800 m. | |||
Frankų valstybė, Frankų karalystė (lot. Regnum Francorum), Frankija, Frankų žemė, Frangistanas (pers. فرنگستان = Frangistan) - valstybinis junginys, kelių karalysčių konfederacija Vakarų Europoje, egzistavęs kurią V-VIII a., kurį valdė germanų frankų diduomenė. Iš pradžių valdė tik teritorijas dab. Belgijoje, bet vėliau išsiplėtė, apimdama ir teritorijas dab. Prancūzijoje, Šveicarijoje ir vakarų Vokietijoje.
Nėra visuotinai sutariama, kuri data gali būti laikoma Frankų valstybės oficialia pabaiga ir imperijos pradžia. Vieni ja laiko Karolingų dinastijos atėjimą į valdžią 752 m., kiti - Karolio Didžiojo valdymo pražią 768 m. Oficialia pabaiga yra laikomi 800 m., kuomet jos valdovas Karolis Didysis buvo karūnuotas imperatoriumi, ir valstybė tapo Frankų imperija.
Sandara
Nuo 511 m. tai nebuvo vieninga, politiškai konsoliduota valstybė. Kadangi frankai turėjo paprotį, kad tėvo turtą sūnūs dalindavosi, Frankų valstybę dažniausiai sudarė kelios (iš pradžių 4, vėliau 3) karalystės (regna). Laikui bėgant tų sudėtinių karalysčių kiekis ir geografija kito.
Net kai valdydavo keletas karalių, Frankija buvo laikoma viena karalyste ir sutapus aplinkybėms ji vėl turėdavo vieną karalių. Pagrindinė iš karalysčių, kurios valdovas dažniausiai tituluodavosi visų frankų valdovu, buvo Paryžiaus karalystė, vėliau Neustrija su sostine Paryžiuje. Tradiciškai Neustrija buvo apibrėžiama kaip esanti į šiaurę nuo Luaros, į vakarus nuo Senos. Nuo VII a. vidurio valstybės gyvenime vyravo kita karalystė - Austrazija, esanti į rytus nuo Neustrijos, su centrais Reimse, Mece ir Achene.
Galiausiai Frankija pradėta vadinti tik sritis aplink Paryžių (Il de Fransas), nuo kurio kilo Prancūzijos karalystės pavadinimas.
Karalystės pradžia
Frankija pirmąkart paminėta Panegyrici Latini III a. pradžioje. Tuo metu tai buvo sritis į šiaurę ir rytus nuo Reino, apytiksliai trikampyje tarp Utrechto, Bylefeldo ir Bonos. Čia gyveno šios frankų gentys: sikambrai, salijai, brukterai, ampsivarijai, chamavai ir chatuarijai. Kai kurie frankai (pavyzdžiui, sikambrai ir salijai) turėjo žemių Romos imperijoje ir siųsdavo jai karius ginti sienoms. 357 m. salijų karalius įžengė į Romos imperiją ir joje pasiliko pagal sutartį su Julianas Apostatas, kuris išvijo chamavus į Hamalandą.
Plenčiantis frankų žemėms vis didesnė sritis buvo vadinama Frankija. Nors daug frankų karaliai, tokių kaip Bautas ir Arbogastas, buvo ištikimi Romai, kiti (pvz.: Malobaudas) žiūrėjo savo interesų. Po Arbogasto žlugimo jo sūnus Arigijus įkūrė Tryre grafystę. Po uzurpatoriaus Konstantino III nuvertimo, kai kurie frankai rėmė Joviną. Po jo mirties 413 m. romėnai nebegalėjo suvaldyti frankų savo žemėse.
Ankstyvoji ekspansija
Frankų karalių Teodomerą romėnai nukirto kardu, bet po jo valdęs Chlodijonas, kuriam priklausė Toksandrija ir Tongerenas (civitatus Tungrorum), dabartinėje Belgijoje, puolė romėnus ir išplėtė valdžią iki Kambrės (Camaracum) ir Somos. Nors Sidonijus Apolinaris teigia, kad Flavijus Etijus kovojo su frankais ir trumpam juos išvijo (apie 431 m.), šis laikotarpis žymi naują tendenciją, kuri tęsėsi šimtmečiais: frankai turėjo vis daugiau galų-romėnų pavaldinių.
Chlodijono karalystė visam laikui pakeitė žodžio "Frankija" reikšmę. Ji nebebuvo barbaricum trans Rhenum (barbarai už Reino), o sritis abipus upės labai įsivėlusi į Romos politiką. Chlodijono šeima Merovingai išplėtė frankų valdas į pietus. Dėl saksų spaudimo, šiaurės rytinė Frankijos siena pasistūmėjo į pietvakarius, kai daug frankų apsigyveno tarp Somos ir Miunsterio.
Chlodijono įpėdiniai yra neaiškūs, bet žinoma, kad Childerikas I, tikriausiai jo anūkas, valdė Salijų karalystę iš Turnė kaip romėnų sąjungininkas. Childerikas svarbus tuo, kad testamentu paliko karalystę Chlodvigui, kuris stengėsi primesti savo valdžią kitoms frankų gentims ir plėtė savo valdas Galijoje į pietus ir vakarus. Jis priėmė katalikybę, tad įgijo gerus santykius su galinga Bažnyčia ir savo romėnais-galais pavaldiniais. Per trisdešimt valdymo metų (481–511 m.) Chlodvigas nugalėjo romėnų generolą Syagrijų ir užėmė Suasono romėnų enklavą, nugalėjo alemanus (Tolbiako mūšis 504 m.) ir pavertė savo pavaldiniais, sutriuškino vizigotus (Vualė mūšis 507 m.) ir užėmė beveik visą jų karalystę (išskyrus Septimaniją) su sostine Tulūza ir Bretanę (pasak Gregorijaus iš Turo) ir bretonus padarė frankų vasalais. Jis pavergė beveik visas kaimynines frankų gentis palei Reiną ir jų žemes prijungė prie savo karalystės. Be to prijungė Besino saksus, Armorikos britonus ir alanus. Gyvenimo pabaigoje jis valdė visą Galiją išskyrus vestgotų Septimaniją pietuose ir Burgundų karalystę pietryčiuose.
I padalinimas ir suvienijimas
Po Chlodvigo mirties 511 m. jo keturi suaugę sūnūs pasidalino karalystę į 4 dalis ir įkūrė savo sostines šiaurės rytų Galijoje. Taip susiformavo 4 frankų karalystės.
- Orleano karalystė - ją paveldėjo Chlodomiras su sostine Orleane. Ji egzistavo trumpiausiai. Po ankstyvos Chlodomiro mirties 524 m. brolis Chloteras vedė jo našlę ir užmušė jo sūnus. Karalystę pasidalino likę trys broliai;
- Reimso karalystė - ją paveldėjo Teodorikas su sostine Reimse. 532 m. prie Reimso karalystės buvo prijungti tiuringai. Teodorikas mirė 534 m., bet jo sūnus Teodebertas I apgynė savo valdas, kurios sudarė didžiausią iš Frankų karalystės dalių ir vėliau tapo Austrazijos branduoliu. Teodebertas įsikišo į gotų karus lombardų ir gepidų pusėje prieš ostgotus ir gavo Retiją, Noriką ir dalį Venetijos. Jis pirmasis formaliai nutraukė ryšius su Bizantijos imperija, kai pradėjo kalti monetas su savo atvaizdu ir užrašu magnus rex (didis karalius), nes teoriškai jam pakluso žmonės iki pat Panonijos. Jo sūnus ir įpėdinis Teodebaldas I nesugebėjo suvaldyti didelės teritorijos ir po jo mirties apie 555 m. jo valdos atiteko Chloterui.
- Paryžiaus karalystė - ją paveldėjo Childebertas I su sostine Paryžiuje. 558 m. mirus Childebertui jo teritorijas užvaldė paskutinis likęs gyvas brolis - Chloteras;
- Suasono karalystė - ją paveldėjo Chloteras I su sostine Suasone. 558 m. likęs vienvaldžiu Frankų imperijoje, apie 560 m. jis sutramdė saksus ir fryzus;
534 m. Reimso, Paryžiaus ir Suasono karalystės bendrai nukariavo romanizuotą Burgundų karalystę rytuose. Jos teritorijos buvo padalintos tarp trijų karalysčių.
II padalinimas ir suvienijimas
561 m. mirus Chloterui jo keturi sūnūs vėl pasidalino karalystę ir atkūrė keturias frankų karalystes. Tačiau vyriausiojo sūnaus Chariberto Paryžiaus karalystė išsilaikė tik iki jo mirties 567 m. Po to karalystė buvo galutinai panaikinta ir didžiąją dalį jos teritorijų užėmė Suasono karalystė. Tokiu būdu susiformavo padalinimas į tris dalis (Neustriją-Akvitaniją, Austraziją ir Burgundiją).
Iš pradžių mažiausia Suasono (Neustrijos) karalystė atiteko jauniausiam Chilperikui I, tačiau ji labai išsiplėtė, gaudama didžiąją dalį Paryžiaus karalystės valdų, ir ilgainiui sostinė perkelta į Paryžių. Chilperikas labiausiai nesutarė su kitais broliais. Tie nesutarimai labiausiai kilo dėl jo žmonos Galsvintos žmogžudystės: manoma, kad ją įvykdė Chilperiko meilužė ir antroji žmona Fredegunda. Galsvintos sesuo ir Austrazijos karaliaus Sigeberto žmona Brunhilda įtikino vyrą paskelbti karą ir konfliktas tarp abiejų karalienių bei karalysčių tęsėsi iki kito šimtmečio. Po Chilperiko mirties (585 m.) į valdžią atėjo jo sūnus Chloteras II, kuris tęsė kruviną kovą su kitomis dviem karalystėmis.
Reimso (Austrazijos) karalystė su dalimi Provanso, Overne ir Rytų Akvitanija priklausė Sigebertui I. Ilgainiui karalystės sostinė perkelta į Maincą. Ji palaikė gerus santykius su Burgundija. Po Sigeberto nužudymo 575 m. į valdžią atėjo mažametis Childebertas II, ir 587 m. Andelo sutartis užtikrino, kad Burgundijos karalius Gontranas jį gins kruviname kare. Po Childeberto mirties sostą paveldėjo jo vyresnysis sūnus Teodebertas II (595–612).
Orleano (Burgundijos) karalystė atiteko Gontranui, ir ji taip pat valdė Centrinę Galiją ir didžiąją dalį Provanso. Gontranas siekė taikos, bet dukart bandė iš vestgotų nesėkmingai atimti Septimaniją (585 ir 589 m.). Po Gontrano mirties 592 m. Burgundija atiteko Austrazijos Childebertui II, bet jis pats mirė 595 m., ir karalystę paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Teodorikas II (595-613).
VI a. pabaigoje brolių Teodeberto ir Teoderiko valdos buvo triskart didesnės už Chilperiko įpėdinio Chlotero II. Drauge broliai siekė nuversti savo pusbrolį Chloterą ir jiems pavyko užimti didžiąją dalį jo karalystės, jam liko tik keli miestai, bet paties Chlotero nepavyko pagauti. 599 m. jis buvo sutriuškintas Dormelės, o Dentelinas buvo užimtas. Teodebertas ir Teodoriko sėkmingai užimtose Gaskonijos žemėse, jie įkūrė Vaskonijos kunigaikštystę ir pavergė baskus 602 m.
Tuo pačiu metu kitoj karalystės pusėj sukilę alemanai nugalėjo Teodoriką ir frankai prarado valdžią už Reino esančioms gentims. Be to du broliai susipyko ir likusį laiką kovojo tarpusavyje. Tą kovą kurstė ir jų senelė Brunhilda, kuri išvyta iš Teodeberto rūmų, įtikinėjo Teodoriką jį nuversti ir užmušti. 610 m. Teodebertas atėmė iš Teodoriko Elzaso kunigaikštystę, pradėdamas konfliktą dėl to, kam jis turi priklausyti (Burgundijai ar Austrazijai), kuris buvo išspręstas tik VII a. pabaigoje.
612 m. Teodorikas užmušė brolį ir tapo frankų karaliumi. Bet pergalė buvo trumpalaikė, nes jis mirė 613 m. ruošdamasis žygiui prieš Chlotarą, palikdamas jauną sūnų Sigebertą II. Jo nepilnametystės laikais iškilo mažordomų (rūmų valdytojų) institucija, susijusi su Varnachu, Rado ir Pepinu Ladeniečiu ir kitais asmenimis, kurie norėjo atiduoti valdžią Chloterui, kad būtų nuversta regentė Brunhilda. Tais pačiais metais Chloteras II įvykdė perversmą, kurio metu regentė ir 10 metų karalius buvo nužudyti. Tokiu būdu Frankų karalystė vėl buvo suvienyta. Po Chlotero perversmo Ledo ir Pepinas tapo mažordomais.
Chlotero II ir Dagoberto valdymas
Iš karto po pergalės Chloteras išleido Paryžiaus ediktą (614 m.), kuris buvo laikomas nuolaida kilmingiesiems, bet dabar toks požiūris kritikuojamas. Ediktas turėjo garantuoti teisingumą, užbaigti valdžios korupciją, tačiau jis taip pat sustiprino regioninius skirtumus tarp trijų Frankijos dalių ir suteikė kilmingiesiems dingstį kištis į teisėjų paskyrimą.
623 m. Austrazija reikalavo savo atskiro karaliaus, nes bendras karalius retai buvo karalystėje ir nebuvo vietinis. Chloteras pasiūlė savo sūnų Dagobertą I, kuris buvo pripažintas Austrazijos karaliumi. Nors Dagobertas buvo tikras karalius, visą Frankiją valdė Chloteras. Per Chlotero ir Dagoberto, vadinamų "Paskutiniais valdančiais Merovingais", bendrą valdymą, kunigaikščio Bertoaldo skatinami sukilo saksai, priklausę Frankijai nuo maždaug 550 m., bet bendromis tėvo ir sūnaus pastangomis jie buvo sumušti.
Po Chlotero mirties 628 m., Dagobertas vykdydamas tėvo valią jo karalystės dalį atidavė Charibertui II. Ši dalinė karalystė, vadinama Akvitanija, buvo naujas kūrinys. Ją sudarė pietinė senosios Romos provincijos Akvitanijos dalis, sostinė buvo Tulūza. Vaskonijos kunigaikštystė irgi priklausė naujai karalystei. Charibertas sėkmingai kovėsi su baskais, bet po jo mirties jie vėl sukilo (632 m.). Pasinaudojęs proga Dagobertas nužudė jauną Chariberto sūnų Chilperiką Akvitanijietį ir tapo vieninteliu frankų karaliumi (632 m.). Tuo pačiu metu šiaurėje sukilo bretonai. Jų vadas Judicael ap Hoel nusileido ir sutiko Dagobertui mokėti duoklę, kai šis pagrasino atvykti su armija 635 m. Tais pačiais metais jo armija sutriuškino baskus.
Per Dagoberto valdymą vis didėjo nepasitenkinimas Austrazijoje. Ši siekė savivaldos, nes karaliaus rūmuose dominavo Neustrijos kilmingieji. Chloteras dešimtmečius buvo Paryžiaus karaliumi prieš tapdamas Meco karaliumi, po jo valdymo Merovingai vis labiau buvo Neustrijos monarchija. Kuomet Dagobertas privertė saksus, tiuringus, alemanus ir slavus (šie Savo padedami pasipriešino ir sumušė frankus Vogastisburgo mūšyje) mokėti jam duoklę, pavertė juos Neustrijos, o ne Austrazijos pavaldiniais. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Austrazija reikalavo sau karaliaus. 633 m. Austrazijos kilmingieji privertė Dagoberto sūnų Sigebertą III paskirti jų karaliumi.
Mažordomų Karolingų įsigalėjimas
Austrazijoje Sigeberto III vaikystėje ir jaunystėje jam nurodinėjo mažordomas Grimoaldas I (v. 643–656). Jis net negalėjo pasirūpinti savo sargybiniais be Grimoaldo ir Adalgiselo paramos, todėl laikomas pirmuoju roi fainéant (nieko neveikiančiu karaliumi). Sigebertą nustojo remti svarbūs kilmingieji, nes tapo aišku, kad karalius nebegali be jų išsiversti, o pats nelabai tiko vadovauti. Tai nulėmė, kad 639 m. Tiuringijos grafas Radulfas sukilo, 640 m. nugalėjo Sigebertą ir paskelbė Tiuringiją karalyste. Po Sigiberto mirties 656 m. jo sūnus išplukdytas į Airiją, o valdžioje įsigalėjo įsūnytasis Grimoaldo sūnus Childebertas.
Chlodvigas II (639–657), Dagoberto įpėdinis Neustrijoje ir Burgundijoje, kurios buvo sujungtos, bet valdomos atskirai, didžiąją savo valdymo dalį buvo nepilnametis. Jam vadovavo motina Nantilda ir Neustrijos mažordomas Echinoaldas, kurio įpėdinis Ebroinas valdė šalį 15 metų per nuolatinius pilietinius karus. Ebroinas galiausiai sujungė Frankų karalystę Chloterui III, kai 661 m. nužudė Grimoaldą ir jo sūnų. Chloterui valdant frankai įsiveržė į šiaurės vakarų Italiją, bet juos prie Rivolio atmušė lombardų karalius Grimoaldas.
Kadangi Austrazija vėl reikalavo sau karaliaus, juo tapo Chlotero brolis Childerikas II. 673 m. Chloterui III mirus, Childerikas II tapo visų frankų karaliumi, bet nuvylė kai kuriuos Neustrijos kilminguosius ir buvo nužudytas 675 m. Tais metais į Neustrijos sostą sėdo Teodorikas III, o Austrazijoje sostą paveldėjo Dagobertas II (Sigeberto III sūnus), nors tam trumpai priešinosi Chlodvigas III. Šių kovų dėl sosto metu Austrazijoje įsigalėjo mažordomas Pipinas Herstalietis (v. 680 – 714).
687 m. Neustrijos Teodorikas III su mažordomu Bertaru paskelbė karą Austrazijai. Teodoriką Tertry mūšyje nugalėjo Pipinas, kuris po to įvykio pasiskelbė vieninteliu valdytoju ir dux et princeps Francorum (frankų kunigaikščiu ir princu). Tai buvo de facto Pipino Karolingų dinastijos įsigalėjimas Frankų valstybėje. Tiesa, merionetinė Merovingų dinastija buvo išlaikyta iki 752 m., ir iki jos pabaigos dar valdė 8 Merovingų karaliai. Pipino palikuonys iki to laiko toliau laiko mažordomais.
Merovingai karaliai nebebuvo skiriami į atskiras karalystes, o valdė po vieną, kaip Frankų karaliai. Tuo tarpu Karolingai atgaivino seną paprotį valdyti karalystes atskirai, ir čia įsiviešpatavo trys mažordomų linijos Neustrijoje, Burgundijoje ir Austrazijoje, su svarbiausia linija pastarojoje. Tai nulėmė, kad po Pipino mirties 714 m. kilo įpėdinystės karas. Pipino paskirtas įpėdinis Austrazijoje Teobaldas iš pradžių priešinosi karaliaus Dagoberto III bandymui mažordomu paskirti Ragenfridą, be to, į tą pačią vietą atsirado trečias kandidatas - nesantuokinis Pipino sūnus Karolis Martelis. Po to kai Ragenfridas ir naujas karalius Chilperikas II nugalėjo Pepino našlę Plektrūdą ir Teodoaldą, Karolis Martelis iškėlė savo karalių Chloterą IV jiems pasipriešinti. Po Karolio pergalės prie Suasono sudaryta sutartis nulėmė, kad Chilperikas II grįžtų į sostą, jei Karolis gaus savo tėvo postą 718 m.
Valdant Pipinui ir Karoliui Marteliui Frankų valstybė susidūrė su išorinėmis grėsmėmis. Apie 670-690 m. per neramumų laikotarpį ji mėgino nesėkmingai vėl užimti fryzus. 689 m. Pipinas užpuolė Vakarų Fryziją (Frisia Citerior), nugalėjo fryzų karalių Radbodą prie Doreštado, svarbaus prekybos centro. Visa žemė tarp Šeldės ir Vlie atiteko frankams. Apie 690 m. Pipinas užėmė Centrinę Fryziją su Utrechtu. 695 m. jis rėmė Utrechto vyskupystės įkūrimą, padėjo Vilibrordui atversti fryzus į krikščionybę, bet Rytų Fryzija (Frisia Ulterior) liko nepriklausoma.
Po fryzų atėjo alemanų eilė. 709 m. Pipinas paskelbė karą Vilehariui, Ortenau kunigaikščiui, tikriausiai tikėdamasis į jo vietą pasodinti mirusio Gotfrido sūnus. Po to 712 m. kilo antras karas, ir alemanai vėl tapo frankų pavaldiniais. Tačiau Pietų Galijoje rūmų įtakai priešinosi Savarikas Aukserietis, Antenoras Provansietis ir Odo Akvitanietis.
Po 718 m. Karolis Martelis pradėjo karus, siekdamas sustiprinti savo valdžią Vakarų Europoje. 718 m. jis nugalėjo sukilusius saksus, 719 m. užėmė Vakarų Fryziją, 723 m. vėl nugali saksus, 724 m. - Ragenfridą ir sukilusią Neustriją, užbaigdamas pilietinį karą. 720 m. po Chilperiko II mirties, Karolis paskyrė Teodoriką IV karaliumi. Kai Bavarijoje kilo nesutarimai dėl kunigaikščio įpėdinio, jis ten įsiveržė (725-726 m.) su priverstine alemanų parama ir ten skelbė įsakymus Teodoriko vardu. 730 m. teko malšinti alemanų sukilimą ir nužudyti jų kunigaikštį Lantfridą. 734 m. jis pagaliau užėmė Rytų Fryziją.
Arabai tuo metu užėmę Ispaniją ir Septimaniją, įsiveržė į Centrinę Prancūziją. Apie 736 m. Maurontas, Provanso kunigaikštis, juos pasikvietė, kad apribotų augančią Karolingų galią. Bet Karolis Martelis įsiveržė į Ronos slėnį su broliu Childebrandu ir lombardų armija ir nusiaubė regioną. Dėl sąjungos su lombardais prieš arabus, Karolingai nepadėjo popiežiui Grigaliui III kovoje su lombardais. 732 ar 737 m. jis išžygiavo prieš arabų armiją tarp Puatjė ir Turo ir nugalėjo ją, nutraukdamas arabų veržimąsi į šiaurę nuo Pirėnų. Bet pagrindinis Karolio priešas buvo saksai, kurie vis atsisakydavo mokėti duoklę.
741 m. lapkritį prieš savo mirtį Karolis Martelis vėl padalino karalystę dviem savo sunums iš pirmos santuokos. Nors nebuvo karaliaus nuo Teodoriko mirties 737 m., Karlomanas ir Pipinas Trumpasis titulavosi mažordomais. Karlomanas gavo Austraziją (su Tiuringija ir Alemanija), Pipinas Trumpasis - Neustriją (su Burgundija, Provansu). Akvitanijos ir Bavarijos kunigaikštystės turėjo autonomiją, tad nebuvo įtrauktos į padalinimą. Padalinimo metu buvo atstumtas jaunesnysis sūnus Grifoną, kuriam teko labai mažai žemių. Todėl netrukus iškilo konfliktas tarp Grifono ir vyresnių brolių. Nors Karlomanas įkalino Grifoną, nesutarimai tarp vyresnių brolių nulėmė, kad jis buvo paleistas, kai Pipinas kaip piligrimas vyko į Romą. 743 m. Karlomanas paskyrė naują karalių Childeriką III, kad apsisaugotų nuo brolio ambicijų ar sustiprintų Karolingų pozicijas.
743 m. Pepinas privertė Odilą, Bavarijos kunigaikštį, pripažinti frankų valdžią. Karlomanas nugalėjo saksus, po to abu broliai nugalėjo Hunoaldą, Akvitanijos kunigaikštį, ir baskus, sukilusius alemanus. 746 m. Karlomanas pasitraukė iš politikos ir įstojo į Sorakto kalno vienuolyną.
Pipino pozicijos sustiprėjo dar labiau, kai 752 m. mirė paskutinysis Merovingų karalius. Todėl jis buvo išrinktas kaip karalius ir oficialiai įteisino Karolingų valdžią. Nors tokie rinkimai buvo reti, pagrindiniai germanų įstatymai teigė, kad karaliaus valdžia remiasi kilmingaisiais. Jie galėjo išrinkti naują karalių iš vadovaujančio klano, jei manė, kad senasis negalės tinkamai jų vesti į mūšį. Pipinas dar labiau sustiprino savo pozicijas, kai 754 m. sudarė sąjungą su popiežiumi Steponu II, kuris įteikė frankų karaliui "Konstantino dovanos" klastotę ir Paryžiuje paskelbė jį patricius Romanorum ("Romėnų gynėju"). Kitais metais Pipinas įvykdė pažadą popiežiui ir jam atidavė iš lombardų atimtą Raveną. Aplink Romą atkariautas žemes jis irgi atidavė popiežiui ir jos tapo Popiežiaus valstybės pradžia.
768 m. mirus Pipinui, imperiją pasidalino jo sūnūs Karlomanas ir Karolis I. Karlomanui pasitraukus į vienuolyną ir netrukus mirus, vienvaldžiu tapo jo brolis, vėliau žinomas kaip Karolis Didysis. Jis atstatė lygų jėgos balansą tarp imperatoriaus ir popiežiaus, o vykdydamas užkariavimus Europoje, sukūrė didelę valstybę ir naujai atgaivino Frankų karalystę. 800 m. Kalėdų dieną popiežius Leonas III karūnavo Karolį Romėnų imperatoriumi Romoje, ir tokiu būdu Frankų valstybė tapo Frankų imperija.
| ||||||