Gataučių pradinė mokykla

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gataučių pradinė mokykla
Gataučių pradinė mokykla
Gyvenvietė: Gataučiai

Gataučių pradinė mokykla – dieninė, pradinio mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, veikusi Gataučiai (dabar Pakruojo rajonas).

Turinys

Istorija

Gataučių pradinė mokykla buvo atidaryta apie 1927 m. Mokyklą įsteigė ir išlaikė Linkuvos valsčiaus savivaldybė. Mokykla 19271944 m. dokumentuose vadinama Gataučių pradžios mokykla. Ji buvo Juozapo Pupinio gyvenamajame name, kuris turėjo didelę šeimą ir statydamas sau namą specialiai įrengė didelį kambarį mokyklai, taip pat du nedidelius kambarius mokytojui gyventi. Klasė buvo apšildoma ir šilta sienelė iš mokytojo kambario. Beje mokyklą atidarius, čia atvyko dirbti Ona Antanaitytė, kilusi iš Guostagalio kaimo. O. Antanaitytė buvo jau porą metų dirbusi Guostagalio pradinėje mokykloje (nuo 1919 m.) ir keliolika – Kundročiuose (Pakruojo valsčiaus).

Julija Žąsytytė-Rumšienė (1931-2002) Gataučiuose dirbo nuo 1956 m. rugsėjo 1 d. mokytoja, o nuo 1957 m. vasario 1 d. ir direktore iki 1961 m. gruodžio 31 d. Klementina Šeperauskienė pradėjo mokytojauti 1956 m., o nuo 1962 m. sausio 1 d. direktore ir dirbo iki 1967 m.


1963-1965 m. Gataučių mokyklos direktore buvo paskirta Aleksandra Breivytė-Čepinskienė, ji tik buvo baigusi Šiaulių pedagoginį institutą.

Mokytoja dirbo Emilija Žukaitė-Petrutienė. Vėliau dirbo Gudžiūnų pradinėje mokykloje. 1970 m. persikėlė į Ūdekų aštuonmetę mokyklą, kurioje dirbo iki 1982 m. Matematiką dėstė Kazimiera Bacevičienė.

MOKYTOJAI:

dir. A.Vasiliauskas iki 1957.01.31, nuo 57.02.01 dir.J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Emilija Kazakevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, J.Rumšienė, E.Žukaitė
1957/58 mokslo metai
(E. Kazakevičienę pakeitė Zelma Jurevičienė)
dir. J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Zelma Jurevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, E.Žukaitė
1958/59 mokslo metai
(E.Žukaitę pakeitė A.Ivanauskaitė)
dir. J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Z.Jurevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
1959/60 mokslo metai
dir. J.Rumšienė
pradinių klasių mokytoja Z.Jurevičienė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
1960/61 mokslo metai
dir. J.Rumšienė
(Z.Jurevičienę pakeitė Danutė Lukoševičiūtė-Vareikienė)
pradinių klasių mokytoja D.Lukoševičiūtė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
1961/62 mokslo metai
dir. J.Rumšienė iki 1961.12.31, nuo 1962.01.01 dir. K.Povilionytė
pradinių klasių mokytoja D.Lukoševičiūtė
septynmetės mokytojai: M.Valavičius, J.Tilinauslaitė, K.Povilionytė, A.Ivanauskaitė
Pranas Rumšas pateikė iš mokytojos Julijos Rumšienės archyvo.

Nuotraukos

Prisiminimai

Cquote2.png

Mokyklai paskirtame pastate, pirmame aukšte buvo įrengti keturi kambariai (trys septynmetės mokyklos klasės ir mokytojų kambarys). Antrame aukšte – trys kambariai: pagrindinis į pietus su išėjimu į didelį atvirą balkoną ir du šoniniai-galiniai: vienas į vakarus, kitas į rytus. Čia buvo mokyklos vadovo butas.

Šalia namo puikavosi nemažas stačiakampio formos sodas, kurį visą apžvelgti galėjai tik išėjęs į antro aukšto balkoną (terasą), po kuriuo slėpėsi erdvi veranda. Nuo namo abiem kryptimis (į vakarus ir į rytus) tęsėsi tvora, kuri sodybą skyrė į fasadinę (sodo) ir ūkinę dalis. Kitos trys sodo ribos buvo apsodintos medžiais, daugiausia liepomis. Palei jas ėjo kelias iš Ūdekų kaimo ir kelias, jungiantis Gataučių kaimo sodybas. Sodas buvo tikrai didelis savo plotu, jame augo įvairūs vaismedžiai (daugiausia obelys) ir vaiskrūmiai. O tarp vaiskrūmių eilių vešėjo gera pievų žolė.

Švietimo ministro įsakymu Julija Rumšienė nuo 1957 m. vasario 1 d. skiriama Gataučių septynmetės mokyklos direktore.

Taigi, direktorius jau ne mokytojas, kuris atlikęs pamokas, pasiėmęs kas reikia rytdienai, keliauja namo. Jam, direktoriui, visiškai kita darbų apimtis:

1. Mokyklos vidinis gyvenimas: mokymo procesas (darbo planai), pamokų kokybė – pamokų stebėjimas, mokyklos tvarka, drausmė, mokytojų posėdžiai, mokinių tėvų susirinkimai.

2. Švietimo skyrius (iki jo, Linkuvoje, 8 km, vėliau, Pakruojyje, 23 km): įvairios ataskaitos, pasitarimai, nurodymų gavimas (žodžiu ir raštu); konferencijos, dalykiniai pamokymai; viešieji pabarimai; išvykos į kitas mokyklas pasisemti patirties.

3. Ūkinė veikla: kuru (malkos, durpės, anglys) mokykla turi pati pasirūpinti; mokyklos vidaus ir aplinkos priežiūra; mokyklos remontas; kaimo lauko tualetų problema, ypač žiemos metų; miltų, žibalo mokytojams išsirūpinimas, pristatymas.

4. Užmokyklinė veikla. talkos rudens darbams kolūkyje; kaimo visuomenės švietimas (jaunimo mokymas), saviveikla, rinkiminės kampanijos.

Vyksta ruošiamasis mokyklos patalpų ir mokytojų būsto remontui, rengiamasis defektinis aktas: patalpų matavimai, skaičių aibė, skaičiavimai. Mokytojai savo būsto matavimus, apskaičiavimus atlieka patys. Tuomet sudaromas bendras remonto defektinis aktas.

Kaupiamos medžiagos remontui, ne viskas vienu kartu ir pakankamu kiekiu gaunama: tenka ieškoti, prašyti, rinkti, vežioti. Pagaliau remontas prasideda. Meistrą parūpina Švietimo skyrius. Baika gyvena Linkuvoje, kasdien į čia važinėja dviračiu.

Ir taip praeina vasara. Mokyklos patalpų remontas padarytas kaip ir laiku – mokslo metų pradžiai. Prasideda mokytojų gyvenamųjų kambarių (sunku juos pavadinti butais). ir taip ateina gruodis, – pasirašomas viso remonto užbaigimo aktas.

Taigi atliktas nemažas darbas: klasės šviesios, gražios; mokytojai suremontuotuose kambariuose (būstuose). Būtų ir gaila palikti tokią mokyklą, pabėgti iš jos, kai tiek daug įdėta darbo, atiduota jėgų.

Taigi 1958 metų vasaros atostogų mudu su Julija paskyrėme mokyklos remontui – dažėme mokyklą iš lauko. pasidarėme šiokius tokius pastolius ir drauge nudažėme visas pastato lauko sienas nuo viršaus iki pačios. Mokykla tapo tikrai nuostabi: ir iš vidaus ir iš lauko. Belieka noras tokioje mokykloje tik ir dirbti.

1959-09-08 įvesta Gataučių mokykloje elektra.

Ne kartą sklaidžiau šį, kelių mokyklinio sąsiuvinio puslapių, beveik šešiasdešimties metų senumo, nuo laiko pageltusį laišką. Ieškojau jame, kokie direktorės atsisveikinimo žodžiai buvo pasakyti. Bet čia, Jos laiške, jų nėra, – jie liko (trumpam ar ilgam) tik tada juos girdėjusiųjų atminty. Įsivaizduoju: – tuos žodžius direktorė, Julija Žąsytytė-Rumšienė, taria lėtai iš širdies... Visi ne tik Ją, ne tik klausosi Jos žodžių, bet ir girdi juos... Tikiu, kad dauguma tuomet klausiusių suprato, kaip Jai, ugdančiai jaunąją kartą, mokyklos vadovei, rūpi Mokykla, kad ji neabejinga kiekvieno jauno žmogaus, paliekančio šios mokyklos suolą, likimui. Julijos kalboje turėjo neišreikštai jaustis tai, kas Jos iš prigimties jautria siela, nors dar ir trumpame gyvenime, jau spėta patirti...


Prano Rumšo ir Julijos Rumšienės prisiminimai iš knygos „Praeitis sugrįžta atsiminimais“ Vilnius, 2017

Cquote1.png


Cquote2.png

Trijų dalių ilgokas pasakojimas apie užmarštį, Gataučių kaimą, Linkuvos miestelį ir ateities viltį. Skirtas žydų tautos Lietuvoje sunaikinimui.

Šiandien - 75 metai nuo Vilniaus Geto sunaikinimo pradžios. Ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvavusios žydų tautos.

Pirma dalis.

Prieš keletą metų buvau Poezijos Pavasario renginyje, skirtame žymaus litvako, žydų poeto Abraomo Suckeverio 100 m. gimimo metinėms paminėti. Dažnai išgirdę minint žydus nejučiomis gali kilti mintis, na, štai vėl apie holokaustą šnekės, kiek galima, taip suprantame, kad tai buvo siaubinga tragedija, kad žuvo milijonai žmonių ir pan., kad tai jau praeitis ir, kad jau laikas pamiršti ir gyventi toliau. Renginys vyko Vokiečių g. Vytės Nemunėlio pradžios mokykloje, toje vietoje, kurioje stovėjo didžioji Vilniaus sinagoga. Renginyje skambėjo vaikų lopšinė jidiš kalba. Atėjo suvokimas, kad ši lopšinė, kuri daug amžių buvo dainuojama vaikams, jau niekada neprabils motinos lūpomis, jos neišgirs kūdikio ausys, ir tik skambėjo žodžiai liuli liuli, kurie rodos ėjo į nebūtį. Skaitomos Abraomo Suckeverio eilės parašytos Vilniaus gete, eilės skirtos ką tik gimusiam jo vaikui, kuris už poros dienų turės būti nunuodytas, nes kūdikių negalėjo būti gete. Poetas rašo, kam tu gimei,norėčiau dabar tave suvalgyti. Kartais taip mylime, kad atrodo, kad norime susilieti ir tapti viena su savo mylimuoju. Jaučiau poeto skausmą ir begalinę meilę savo ką tik gimusiam vaikui, kad jį jis nori grąžinti į savąsias įsčias, į tą meilės iš kurios jis gimė pradžią. Jutau kaip užgniaužė gerklę, akyse pradėjo tvenktis ašaros, pro akis bėgo tūkstančiai žmonių, kurie klegėjo įvairiausiomis kalbomis, štai prekeivis siūlantis silkę, pro šalį praeinąs rabinas, bėgantis berniūkštis į chederį, visur pilna gyvybės, rodos mokyklos salė prisipildė gyvybės, bet visa tai vėliau išnyko, balsai nutilo ir pranyko Lėtos upės vandenyse.

Antra dalis

Gataučių kaimas, kuriame gyvenu yra mažas. Be manęs ir brolio gyvena 8 žmonės. Prieš. 100 metų kaime gyveno apie 120 žmonių. Mano prosenelės antros eilės pusbrolis kunigas Ignotas Spudas buvo spalvinga asmenybė. Platino draudžiamą spaudą, dalyvavo didžiajame Vilniaus seime. Tarpukaryje buvo nuteistas dėl vienos našlės dvaro pasisavinimo. Tačiau gyvenimo saulėlydyje, karo metu gelbėjo žmones. Prieš du metus buvo apdovanotas žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, nes nuo 1943-iųjų vasaros iki 1944-ųjų lapkričio, gelbėdamas nuo pražūties, slapstė Sarą Grosmanaitę (Raf). Ačiū, Danute Selcinskaja už I. Spudo pristatymą apdovanojimui.

Trečia dalis

Atmintis ir ateities viltis. Mano Linkuvos miestelio žydai visi buvo nužudyti. Kaip ir aplinkinių miestelių. Viskas nuėjo užmarštin. Niekas apie juos nekalbėjo, net man besimokant mokykloje, arba labai mažai. Pastaraisiais metais Pakruojo rajone po truputį pradėjo grįžti atmintis. Rekonstruota seniausia Lietuvoje medinė sinagoga, kuri greitai tapo didžiausiu kultūros traukos objektu. Pagaliau atiduota pagarba gydytojui Markui Šreiberiui, mūsų daktarui Aiskaudai. Jo vardu pavadinta viena iš Pakruojo gatvių. Tačiau skauda. Labiausiai skauda dėl Linkuvos žydų. Jų nužudymo vietoje sovietmečiu buvo pastatytas kiaulininkystės kompleksas, stovintis iki pat šiol. Šiuo metu jis priklauso danų kapitalo įmonei. Įvažiuojant į ši kompleksą pasitinka kraupus užrašas: mašinai, vežančiai kiaulių lavonus toliau važiuoti draudžiama. O įvažiavus į kiemą, galima vos vos pamatyti žudynių atminimo ženklą.

Epilogas

Praeities mes nepakeisime. Mirusiųjų neprikelsime. Noriu tikėti ir tikiu, kad žmogus yra pajėgus ne tik griauti bet ir kurti. Gali gyvenime pridaryti klaidų, bet kol gyvas, - niekas nėra per vėlu pasitaisyti, pripažinti klydus ir atsiprašyti. Trokštu, kad per amžių amžius šalia ir kartu gyvenusiųjų atmintis atgytų, kad ji taptų sava, visu mūsų istorija. Trokštu, kad mano Pakruojo rajonas parodytų valią ir išspręstų bei tinkamai pagerbtų Linkuvos žydų atminimą. Lenkiu galvą prieš žuvusius žydus, jų artimuosius. Amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje. Never again!


Rolandas Pupinis

Cquote1.png


UGNIES LIEPSNOSE – BUVUSI GATAUČIŲ MOKYKLA

„2020 01 21 Gataučiuose (Linkuvos sen.) penkios autocisternos iš Žeimelio, Vaškų (Pasvalio r), Linkuvos ir Pakruojo gesino degantį negyvenamąjį namą (buvusi pradinė mokykla)“,- lakoniškos informacinio pranešimo eilutės.

SIAURU KELIUKU

Siauru kaip siūlas keliuku mašina nuo Ūdekų rieda link tolumoje boluojančios gyvenvietės. Po dviejų dienų nedidelėje Gataučių gyvenvietėje nelaimę priminė tik gelbėtojų technikos paliktos gilios provėžos žemėje, išlikusi namo siena, kalnas degėsių.

Kaime gimusį ir visą gyvenimą čia praleidusį Alfonsą Spudą su Gataučių mokykla sieja brangūs atsiminimai

„Iš vakaro ilgai neužmigau. Atsiguliau gal prieš vidurnaktį. Pašokau iš lovos pažadintas nuo kitapus kelio blykčiojančių gaisrinių „švyturėlių“, - prie savo sodybos slenksčio lemtingąjį rytą prisiminė čia gimęs ir augęs Alfonsas Spudas. Gaisrą tiriančiam Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektoriui Aidui Atkočiūnui svarbi užduotis - atsakyti į visus klausimus.

„Po gaisro, sunaikinusio mūsų proprosenelio Antano Spudo namą – Gataučių mokyklą (buvusią – aut.), į paguodą ateina Mokytojo žodžiai, - viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.

Filosofinis klausimas : kaip negyvenamas objektas gali atlikti veiksmą ir pats užsidegti?“,- su širdgėla socialinio tinklo paskyroje nelaimę vertina ne vien prisiminimais proprosenelių, senelių ir tėvo gimtinę - Gataučius naujam gyvenimui bandantis prikelti buvęs Linkuvos gimnazijos auklėtinis Rolandas Pupinis.

TURTINGA MOKYKLOS ISTORIJA

Internetinėje „Enciklopedija Lietuvai ir visam pasauliui“ krašto šviesuolės, buvusios Linkuvos gimnazijos mokytojos Emilijos Stanevičienės surinktoje medžiagoje rašoma : „Gataučių pradinė mokykla buvo atidaryta apie 1927 m. Mokyklą įsteigė ir išlaikė Linkuvos valsčiaus savivaldybė. Mokykla 1927–1944 m. dokumentuose vadinama Gataučių pradžios mokykla. Ji buvo Juozapo Pupinio gyvenamajame name, kuris turėjo didelę šeimą ir statydamas sau namą specialiai įrengė didelį kambarį mokyklai, taip pat du nedidelius kambarius mokytojui gyventi. Beje, mokyklą atidarius, čia atvyko dirbti Ona Antanaitytė, kilusi iš Guostagalio kaimo. O. Antanaitytė buvo jau porą metų dirbusi Guostagalio pradinėje mokykloje (nuo 1919 m.) ir keliolika – Kundročiuose (Pakruojo valsčiaus). Julija Žąsytytė-Rumšienė (1931-2002) Gataučiuose dirbo nuo 1956 m. rugsėjo 1 d. mokytoja, o nuo 1957 m. vasario 1 d. ir direktore iki 1961 m. gruodžio 31 d. Klementina Šeperauskienė pradėjo mokytojauti 1956 m., o nuo 1962 m. sausio 1 d. direktore ir dirbo iki 1967 m. Mokytoja dirbo Emilija Žukaitė-Petrutienė. Vėliau dirbo Gudžiūnų pradinėje mokykloje. 1970 m. persikėlė į Ūdekų aštuonmetę mokyklą, kurioje dirbo iki 1982 m. Matematiką dėstė Kazimiera Bacevičienė (buvusi Linkuvos seniūnijos seniūnė -aut.).“ Su Gataučių septynmetės mokyklos istorija susijusi čia mokytojavusi, vėliau „Auksinės varpos“ bei Pasvalio laikraščio „Darbas“ redakcijose dirbusi Alfa Zaleckienė.

„Pirmasis mano mokytojas mokykloje buvo Povilas Spudas, gražus, malonus, visa žinąs ir nepasiekiama tobulybė... Pirmą dieną man atsisėdus į mokyklos suolą, jis man padavė „Žiupsnelį“ ir liepė paskaityti mažą straipsnelį apie kačiukus. Skaičiau mirksėdama, bet mokytojas buvo kantrus, laukė, kol baigsiu. Baigus skaitymą pasakė: „Na, gerai!“ Man buvo gėda pagalvoti, jeigu po mano skaitymo nukels mane iš antrojo skyriaus į pirmąjį. Tai būtų buvusi didelė „tragedija“, bet tas neįvyko, aš pasivijau, nuo ko buvau atsilikusi. Paskui mokymasis ėjo normalia vaga“,- prisiminimais „ELIP“ puslapiuose dalinasi Ona Gaigalaitė-Beleckienė, Linkuvos gimnazijos pirmosios laidos abiturientė.

Algis Padora

• „UGNIES LIEPSNOSE – BUVUSI GATAUČIŲ MOKYKLA“//„Auksinė varpa“, 2020 m. sausio 25 d.

Mokiniai

Nuorodos

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: