Heilsbergo prakalba Milkaus žodyne

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Milkaus žodynas

Heilsbergo prakalba Milkaus žodyne  (1800) 

Heislbergo prakalba Milkaus žodyne – Prūsijos karaliaus lietuviškų valdų ir karo reikalų patarėjo Kristupo Frydricho Heilsbergo (Christoph Friedrich Heilsberg, 1726 ar 1727-1804) pratarmė jo išleistam Kristijono Milkaus „Lietuvių - vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodynui“ (Littauisch - deutsches und Deutsch - littauisches Wörter - Buch), kurioje jis aukštai įvertina Milkaus žinyno reikšmę mokslui, Prūsijos kultūrai ir lietuvių tautai, atkreipia dėmesį į kilnią lietuvių prigimtį, lietuvių kalbos svarbą doriems tautos papročiams puoselėti, daro išvadą, kad Prūsijos karalystės gerovei už vieną valstybinę kalbą svarbiau išsaugoti ir vietines kalbas, prie jų prisitaikyti, o nevietiniams valstybės pareigūnams išmokti lietuviškai. Prakalba surašyta 1799 metais, o knygoje antrašte „Trečioji pratarmė“ aštuoniuose puslapiuose „gotišku“ braižu išleista 1800 metais Hartungų spaustuvėje Karaliaučiuje (Königsberg, Dr. u. Verl. der Hartungschen Hofbuchdruckerey).

Čia Marijampolės marijonų bibliotekos knyga — jos atvaizdo kopija Epaveldas.lt.[1]

Lietuviškas tekstas dr. Liucijos Citavičiūtės vertimo pagrindu.[2]

„Trečioji pratarmė“ (išversta lietuviškai)

Bendros krašto ar karalystės kalbos įvedimas nevienalytėje valstybėje turi tuos pačius privalumus, kaip ir bendros pasaulio kalbos sukūrimas: palengvėja įsakymų perdavimas, skatinami glaudesni atskirų dalių interesai ir bendravimas ir iš to išplaukiantys kultūriniai bei politiniai tarpusavio ryšiai.

Ypač atrodo skatintinas atskirų vienos valstybės dalių suartinimas ir subroliavimas vienos kalbos pagrindu.

Juozapas II[3] stojo už bendrą krašto kalbą, o Frydrichas II[4] paliko savo karalystės provincijoms nepaliestą jų tėvų ir protėvių kalbą.

Vis dėlto, nešališkai apie tai pamąsčius, bendros krašto kalbos pranašumai pasirodo veikiau tariami negu tikri, o jos siekti greičiau nepatartina, negu patartina.

O krašto įstatymus tik tereikia išversti į provincijos kalbą, o tai nėra nei sunku, nei brangu.

Kadangi bendros pasaulio kalbos nėra, o tautoms abipusiškai bendradarbiaujant mokslo ir prekybos srityje būtinai reikia išmokti daug gyvųjų kalbų, nusimanyti apie menus ir mokslus bei mokėti daugelį mirusių kalbų, tai provincijos kalbos mokymasis neturėtų sudaryti ypatingų sunkumų tiems, kurie toje provincijoje tarnauja. Juk daug natūraliau, jei tarnautojai mokysis provincijos kalbos, o ne provincijos gyventojai tarnautojų gimtosios kalbos.

Lygiai taip pat mažai nuo bendros krašto ar karalystės kalbos priklauso kultūriniai ir politiniai ryšiai, nes jie yra skatinami poreikio ir laisvai besivystančios komercijos.

Atskiras provincijas galima, žinoma, sulieti į vieną bendros kalbos pagrindu, bet vis dar sunku pasakyti, ar valstybės interesams tai naudinga, ar žalinga. Tai lieka mažų mažiausiai labai sąlygiška, ir viskas priklauso nuo to, ko daugiau — naudos ar žalos visa tai duotų.

Šiuo atžvilgiu Lietuva, sulieta su kitomis provincijomis, veikiausiai nukentėtų.

Prūsų lietuvis iš esmės svetingas, kilnus, draugiškas, narsus.

Jis pasižymi tuo, kad pasitenkina esama savo padėtimi, jis prisirišęs prie namų ir nemėgsta gausių susibūrimų, juo labiau ypatingų draugijų.

Jis mėgsta nuoširdžiai pasidalyti savo amato ir triūso patirtimi tik siaurame bičiulių ratelyje.

Jis gerbia savo tėvų religiją ir nors šiuo metu dar nėra visiškai laisvas nuo pagonybės, tačiau neginčytina, jog jis vis labiau šviečiasi. Jo kūnas yra stiprus ir ištvermingas, nepaisant karo pridarytų bėdų.

Lietuvis iš prigimties paslaugus, skolina be palūkanų ir nekenčia lupikautojo. Be to, jis yra kilniaširdis, nesivelia į ginčus ir nors už įžeidimą keršija iš karto, tačiau lengvai atlyžta ir susitaiko. Apskritai kaip ūkininkas jis išsiskiria iš kitų darbštumu ir sumanumu.

Nors ir perdėtai laikydamasis savo senų įpročių, jis paklūsta naujiems vyresnybės potvarkiams ir įstatymams, ypač jeigu jie skelbiami jo kalba.

Jam neteisingai prikišama, jog esąs nepatiklus ir nenuoširdus. Iš tiesų yra tik santūrus kitų tautų atžvilgiu, o ypač vokiečių, nes yra klaidingai įsikalęs, kad iš jų negali nieko išmokti, bet per juos gali kai ko netekti. Šitas santūrumas iš tikrųjų nėra temperamento yda ir nepasireiškia vietinių kitataučių atžvilgiu, o nukreiptas tik prieš atsikrausčiusius svetimšalius, ypač prieš tuos atėjūnus ir vokiečius, kurie, kaip viršininkai, lenda į provinciją su naujovių projektais.

Jeigu susimąstysime, kaip giliai žmogaus prigimtyje, o gal tiesiog sveikame prote slypi ir rodo tam tikrą charakterio stiprumą ir pastovumą nenoras atlapoti kiekvienam savo širdį ir, ieškant laimės, pulti į pirmą pasitaikiusį glėbį, tai šito lietuvių tautos charakterio bruožo negalėsime papeikti. O kas dar žino, kaip dažnai ši tauta turėjo progos įsitikinti kai kurių jai primestų naujovių nelauktais padariniais, kęsti svetimųjų pasipūtėliškas pretenzijas ir paniekinimą, tas atlaidžiau vertins ir šį jos santūrumą.

Iš įgimtų lietuvio savybių pažymėtina beribė pagarba karaliui, kurį jis gimtąja kalba nuoširdžiai vadina maloninguoju ir galinguoju ir taip sakydamas visuomet nusiima kepurę. Po to seka tėvynės meilė. Dėl meilės tėvynei, dėl ypatingo prisirišimo prie paveldėtos žemės lietuvis nenoriai išsikelia svetur ir nelengvai iškeičia tėvynę į svetimą kraštą. Tasai prisirišimas prie savo žemės išugdo jame visur pasireiškiančią solidarumo dvasią. Prie kaimyno karsto jis pirmiausiai pareiškia užuojautą paveldėtojui ir tuoj pat primena: „Juk tu neišsižadėsi tėviškės!" Dėl to lietuvis yra ištikimas pilietis ir geras karys.

Lietuvės yra stipriau sudėtos, taip pat labiau prisirišusios prie namų, darbštesnės ir valyvesnės negu vokietės. Jos išteka vėliau negu šios, teka tiktai po vedybinių apžvalgų ir ne už bet ko. Todėl tarp jų venerinių ir kitokių ligų pasitaiko daug rečiau negu tarp kitų tautų moterų.

Lietuvis myli savo kalbą ne iš užsispyrimo, o iš įsitikinimo, jog, išmainius kalbą, nukentės dorovė. Pačioje kalboje gausu pamokomų aforizmų, posakių ir reikšmingų priežodžių. Jais jie įdiegia į jaunimo sielas padorumo ir tautinių dorybių daigus.

Lietuviai mėgsta dainuoti. Jie dainuoja ir džiaugiasi prieš darbą ir jį pabaigę, o jų dainos dvelkia švelniausiais meilės ir draugystės jausmais.

Jie pasižymi sąmoju, vertindami kitus, ir sugebėjimu vertinti teisingai, iš čia tos taiklios pravardės, kurias jie sugalvoja ir kurios taip tiksliai apibūdina individualią, neatsiejamą charakterio savybę.

Jie nesituokia su svetimšaliais ir nekalba vokiškai, net jeigu ir moka, tačiau, tarnaudami pas vokiečius, vengia savo kalbos, kad iš jų nesityčiotų.

Kam jau teko pastebėti žalingą vokiečių kalbos ir papročių poveikį lietuviams, gyvenantiems prie sienos ar netoli miestų, tas patikės, kad lietuvis kartu su savo kalba prarastų ir savo tautybę.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atrodo, visai pravartu būtų palikti lietuviui jo kalbą. Be to, būtina taip pat, turint galvoje bažnyčių bei mokyklų mokytojus, lietuvių kalbą puoselėti. Žemutinės klasės lietuvis iš kaimo mokslų nestudijuoja. Beje, iš miestų kilęs savo gimtąją kalbą ir tautines savybes kaitalioja su vokiečių kalba ir vokiškais principais, tačiau tokių — tik maža dalis.

Suprantama, stigtų pamokslininkų ir mokytojų, jei tėvų pėdomis nesektų sūnūs. Kaip tik todėl lietuvių pamokslininkų ir mokytojų vietas stengiasi užimti svetimšaliai: sileziečiai, pomeraniečiai, trumpai tariant, vokiečiai. Sie turi išmokti kalbą, o trūkstant gerų gramatikų ir žodynų, tai padaryti labai sunku. Todėl dažnai ir jų kalbos žinios, ir kalbėjimo įgūdžiai lieka toli gražu netobuli.

Sunku įsivaizduoti, kokį pasitikėjimą laimi mokytojas ir teisėjas, jo mokymas ir įsakymas, jeigu jis moka tautos kalbą. ,

Tad kokios didelės padėkos nusipelno šio žodyno autorius, davęs tam tikslui patikimiausią ir visiškai pakankamą priemonę;

Iš tiesų ponas kantorius Milkus yra toks žmogus, kurio gabumai ir žinios leidžia jam pagrįstai pretenduoti į bet kokį aukštesnį postą, negu tas, kurį jis dabar užima. Mes dėkingi jam už kuklumą ir už tai, kad jis pagirtinai atsidėjo tai sričiai, kurioje yra taip naudingas savo Tėvynei, ir kad jis neturi tokių pretenzijų. Priešingai, visą savo aktyvų gyvenimą jisai skiria jaunimo mokymui ir lavinimui ir ne vien tuo padeda kelti bendrą Tėvynės gerovę, bet dar ir savo raštais, kurie, kaip ir šitas žodynas, turi nepaprastą vertę ir kurie atima iš jo poilsio valandėlių ramybę po dienos rūpesčių.

Jeigu šiam nereikliam nusipelniusiam Vyrui jo amžininkai neišreikš deramos pagarbos, tai atlyginimas jam tebūnie ateinančių kartų atminimas, o tolimiausių ainių dėkingumas tebūnie jam paminklas.

Karaliaučius, 1799 m. gruodžio 24 d.

K. F. Heilsbergas

Vertėjo paaiškinimai

  1. Epaveldas.lt — virtuali Lietuvos kultūros paveldo biblioteka.
  2. Regina Koženiauskienė: „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“ (ISBN 5-415-00464-5) — 1990 m. „Mokslas“.
  3. Juozapas II (Joseph II, 1741-1790) — nuo 1765 m. Šv. Romos imperijos imperatorius, centralizavęs valstybės valdymą, vokietinęs nevokiečių tautas.
  4. Frydrichas II (Friedrich II, 1712-1786), dar vadintas Frydrichu Didžiuoju (Friedrich der Große), Senuoju Fricu (Der Alte Fritz) — Prūsijos karalius nuo 1740 m. iki mirties 1786 m.

Originalo vaizdas (vokiečių kalba)

1 psl. (pradžia)
2 psl.
3 psl.
4 psl.
5 psl.
6 psl.
7 psl.
8 psl.(pabaiga)

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: