Jūratė Sofija Laučiūtė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Jūratė Laučiūtė)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jūratė Sofija Laučiūtė
Jūratė Sofija Laučiūtė.jpg

Gimė 1942 m. sausio 11 d.
Darbėnai, Kretingos raj.

Sutuoktinis(-ė)
Vaikai

Veikla
filologija, visuomenės gyvenimas
Sritis lietuvių kalbos, Lietuvos visuomeninis gyvenimas
Pareigos
  • 1963-1963 Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, laborantė

  • 1964-1965 Vilniaus universitetas Filosofijos katedra, asistentė

  • 1965-1966 Kretingos raj. Darbėnų vidurinė mokykla, mokytoja

  • 1969-1971 Leningrado universiteto Filologijos fakulteto skaityklos darbuotoja

  • 1971-2000 TSRS Mokslų akademijos Kalbotyros instituto filialo Leningrade mokslo darbuotoja

  • 2000-2001 LR Nacionalinio radijo direktorė

  • 2001-2010 Klaipėdos universiteto humanitarinio fakulteto docentė

Išsilavinimas
  • 1947-1958 kretingos raj. Darbėnų vidurinė mokykla

  • 1958-1963 Vilniaus universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

  • 1966-1969 Leningrado universiteto Filologijos fakulteto Bendrosios kalbotyros katedros aspirantūra

  • 1972 filologijos mokslų daktarė

  • 1992 nostrifikuota humanitarinių mokslų daktarė

Nuopelnai baltų ir slavų santykių, tų tautų protėvynės bei etnogenezės klausimų mokslinis tyrimas, Lietuvos visuomeninio gyvenimo problemų iškėlimas

Jūratė Sofija Laučiūtė (1942 m. sausio 11 d., Darbėnai) – kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, mokslininkė-baltistė, publicistė, visuomenės veikėja.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvas – Aloyzas Laučius, Mato , ūkininkų sūnus (1909 m., Aulelių kaimas, Anykščių rajonas, Svėdasų parapija – 1953 m., Kaunas). Iki sovietų okupacijos tarnavo Lietuvos-Latvijos pasienio tarnyboje. Slapstėsi, rusams grįžus pasitraukė į gimtinę, ten buvo suimtas ir iki Berijos paskelbtos amnestijos 1953 m. kalėjo Rusijos kalėjimuose. Tik grįžęs į Lietuvą mirė.

Mama – Petronelė Mačernytė-Laučienė, Juozo (1905 m. sausio 15 d., Kūlupėnai, Kretingos raj. – 2006 m. liepos 19 d., Darbėnai, Kretingos raj.). Baigė Tauragės mokytojų seminariją, dirbo pradinių klasių mokytoja Kretingos apskrities mokyklose, ilgiausiai – Darbėnuose. Visą gyvenimą buvo karšta knygų mėgėja, klausėsi vasaromis į Palangos mokytojų stovyklas atvykdavusių Vydūno, J. Basanavičiaus, J. Jablonskio paskaitų. Ypač gerbė Vydūną ir, vadovaudamasi jo sveiko, išmintingo gyvenimo filosofija, sulaukė garbingo amžiaus.

Jos tėvas Juozas Mačernis (lyg ir giminiavosi su Šarnelės Vytauto Mačernio šeima) mokėsi kunigų seminarijoje, bet gavęs dėdės iš Amerikos palikimą, iš seminarijos išstojo. Vedė Kniežų kaimo ūkininko dukrą Barborą Miliutę, su kuria susilaukė septynių vaikų, bet du sūnūs mirė vos gimę, užaugo penkios dukros. Įsigijo Kūlupėnuose prie Minijos malūną, bet verslas sekėsi prastai. Pardavęs malūną, apsigyveno uošvijoje, Kniežų kaime, Darbėnų valsčiuje. Ten ir dabar tebestovi senieji sodybos pastatai. Juozas Mačernis buvo šviesus žmogus, prenumeruodavo laikraščius, turėjo kaimo ūkininkui turtingą biblioteką, kuria dalinosi su kaimynais. Trims dukroms suteikė pedagoginį išsilavinimą.

Vyras – (nuo 1963 m.) Jonas Rimantas Skiauteris (...), filosofas; (nuo 1969 m.) Jurijus Otkupščikovas (1924-08-29, Leningradas – 2010-09-19, Leningradas), klasikinės filologijos specialistas, habilituotas filologijos mokslų daktaras, indoeuropeistas, Leningrado universiteto profesorius, ilgametis klasikinės filologijos katedros vedėjas. Nemaža jo darbų skirta lietuvių kalbos tyrimams. Baltistikai ypač įdomi jo studija apie Okos baseino hidronimus, tarp kurių jis rekonstravo daug baltiškos kilmės pavadinimų.

Vaikai – Livija Skiauterytė (nuo ... Grajauskienė, g. 1965 m. balandžio 20 d., Panevėžys), lituanistė, žurnalistė; ♦ Vladimiras Laučius (1972 m. kovo 23 d., Leningradas), istorikas, politologas, žurnalistas ir redaktorius.

Jaunystės metai

Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų matydama motiną su knyga rankose, anksti, dar neturėdama keturių metų, išmoko skaityti. Penkerių metų pradėjo lankyti pirmą klasę, kurią mokė mama Petronelė.

Tėvo praktiškai neprisimena, nes jis karui baigiantis, vengdamas užtraukti pavojų šeimai, pasitraukė į savo tėviškę, tačiau ir ten jį pasiekė ilga NKVD ranka. Liko tik iš tėvo paveldėta meilė muzikai, potraukis akordeonui, kuriuo groti išmoko pati, grodama keistai likimo į šeimos rankas sugrąžintu tėvo akordeonu.

Tėvo būgštavimai dėl tremties buvo ne be pagrindo, nes šeima du kartus buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Pirmą kartą – Jūratei dar negimus, 1941 m. pavasarį, bet trėmimo išvengti padėjo Kretingoje gyvenę žydų tautybės tėvo draugai. Antrą kartą į tremiamųjų sąrašą mama su dukra pateko jau karui pasibaigus, bet ir šį kartą tremties išvengti pavyko. Padėjo įtakingo rajono partinio veikėjo žmona, Darbėnų vaikų darželio, kurį lankė mažoji Jūratė, vedėja.

Šeimos istorija, o taip pat baisūs pokario realybės vaizdai – ant grindinio aikštėje, į kurią žiūrėjo Jūratės klasės langai, prie NKVD pastato išdriekti nužudytų partizanų kūnai, kartas nuo karto iš klasės dingstantys bendramoksliai, prievarta, grasinant naganu, į komjaunimą stoti verčiamos jaunos mamos kolegės mokytojos…) suformavo instinktyvų priešiškumą veidmainiškai sovietų ideologijai. Kai sukakus keturiolikai metų, klasės auklėtoja pareikalavo rašyti pareiškimą komjaunimą, Jūratė atsisakė. Reikalo ėmėsi rajono švietimo skyrius, mamai buvo pagrasinta atleidimu iš darbo, jei dukra nestos į komjaunimą, ir su „disidentavimu“ buvo pabaigta.

Universitetinės studijos

1958 m. baigusi Darbėnų vidurinę mokyklą sidabro medaliu, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Mokantis universitete, bendrakursiai komjaunimo aktyvistai spėjo pastebėti, kad ji vengia visuomeninės veiklos ir jau buvo imta kalbėti apie svarstymą ir, gal būt, šalinimą iš universiteto. Bet, laimei, jie atrado kitas veiklos sferas. Studijuojant Juratė rado laiko ir savo meilei muzikai – dalyvavo universiteto Akademiniame chore.

1963 m. Jūratė Laučiūtė baigė universitetą, įgydama filologės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

Ieškant gyvenimo kelio

Baigusi universitetą 1963 m. J. S. Laučiūtė buvo paskirta dirbti į „Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutą“. Pusmetį jame padirbėjusi laborantės pareigose, Jūratė savo vyro Filosofijos katedros dėstytojo Rimanto Skiauterio buvo perviliota dirbti į Vilniaus universitetą Filosofijos katedrą.

Iš pradžių, kol buvo kalbama apie būsimą logikos specialybės aspirantūrą ir buvo galima vesti logikos seminarus, darbas patiko. Tuo labiau, kad tuomet filosofijos katedrai vadovavo labai ryški asmenybė, Hegelio žinovas ir sekėjas Eugenijus Meškauskas. Bet kai teko imtis dar ir dialektinio bei istorinio materializmo seminarų, o logikos aspirantūra nutolo į miglotą ateitį bei gimus dukrai, Jūratė nutarė atsisakyti universitetinės karjeros.

1965 m. ji pradėjo dirbti mokytoja Darbėnų vidurinėje mokykloje ir tuo pačiu metu įstojo į Leningrado universiteto Filologijos fakulteto neakivaizdinę aspirantūrą. Po metų pavyko persivesti į stacionarą ir 1966 m. ji išvyko į Rusiją. Kaip parodė gyvenimas, ilgiems dešimtmečiams.

Gyvenimas Rusijoje

1966 - 1969 m. Jūratė buvo Leningrado universiteto Filologijos fakulteto Bendrosios kalbotyros katedros aspirantė (disertacijos vadovas įžymus to meto slavistas, profesorius Jurijus Maslovas). Įstojusi į aspirantūrą ji nuslėpė kad yra komjaunuolė ir neįsirašė į įskaitą. Todėl ruošdamasi disertacijos gynimui, turėjo luktelėti, kol peržengs komjaunuolišką amžių, nes, tvarkant dokumentus gynimui, galėjo išaiškėti, jog disertantė „pabėgo“ iš komjaunimo.

Norėdama tęsti savo pradėtą mokslinį darbą 19691971 m. Jūratė įsidarbino Leningrado universiteto Filologijos fakulteto skaityklos darbuotoja ir toliau ruošė pradėtą disertaciją.

1971 m. ji tapo TSRS Mokslų akademijos Kalbotyros instituto filialo Leningrade mokslo darbuotoja (iš pradžių – jaunesnioji, vėliau vyresnioji).

1972 m. Jūratės Sofijos Laučiūtės gyvenime yra patys įsimintiniausi - tais metais sausio mėn. 27 d. Leningrade buvo apginta disertacija tema "Лексические бaлтизмы в славянских языках" [Leksičeskije baltizmy v slavianskich jazykach] /"Leksiniai baltizmai slavų kalbose" už kurią jai buvo suteiktas filologijos mokslų kandidatės laipsnis. Šiais metais gimė ir jos sūnus Vladimiras.

Ir apsigynusi diseraciją Jūratė toliau aktyviai tęsė tyrinėjmus baltų ir slavų santykių srityje. Iki 2000 m. sausio mėn. ji išdirbo Kalbotyros instituto filialo Leningrade vyresniaja moksline darbuotoja.

Atgimimo metas

Nuo 1988 m. Jūratė Laučiūtė įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Rusijos demokratinių bei kultūrinių-nacionalinių organizacijų veiklą, Pasaulio lietuvių bendruomenės darbą.

1988 - 1991 m. Jūratė vadovavo atkurtai Lietuvių kultūros draugijai Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge), pradėjo reikštis kaip publicistė, apžvalgininkė Rusijos ir užsienio lietuvių (Anglijos, Australijos, JAV) periodinėje spaudoje. Ji dalyvavo įvairių šalių radijo ir televizijos laidose, nušviesdama Sąjūdžio tikslus bei įvykius Lietuvoje.

Dažnai kalbėdavo Leningrado mitinguose. Leningrado visuomenėje išpopuliarėjo po savo kalbos Kino namuose, minint tragiškus Tbilisio įvykius. Pajutusi, jog 1991 m. sausio mėn. Lietuvoje bręsta pavojinga padėtis, sausio 12 d. su grupe Rusijos Dūmos ir Leningrado miesto Tarybos deputatų atvyko į Vilnių, budėjo visą naktį prie Radijo ir televizijos komiteto bei Aukščiausios Tarybos pastatų. Grįžusi į Leningradą, kalbėjo skubiai sušauktame neeiliniame miesto Tarybos posėdyje, įtikino Tarybos narių daugumą priimti rezoliuciją, smerkiančią Gorbačiovo politiką ir Sovietų armijos veiksmus Lietuvoje. Tai buvo vienintelis toks politinis sprendimas Rusijoje.

1990 - 1993 m. Jūratė buvo Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovybės Maskvoje įgaliota atstovė Leningrade.

Demokratiniams judėjimams palankiam politikui Anatolijui Sobčiakui pralaimėjus Sankt Peterburgo gubernatoriaus rinkimus ir į valdžią atėjus gubernatoriui V. Jakovlevui, buvo sudarytas maždaug dešimties miesto žurnalistų, publicistų „juodasis“ sąrašas, kuriuos buvo uždrausta spausdinti valdžios finansuojamuose laikraščiuose bei kviesti į radiją ir televiziją. Tame sąraše atsidūrė ir Jūratė Laučiūtė, todėl ji daugiau laiko galėjo skirti veiklai Lietuvoje. Taip buvo nutiestas kelias grįžimui į Tėvynę.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, atlikus nostrifikaciją, 1992 m. jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktarės laipsnis.

Sugrįžus į Lietuvą

Vėl gyventi į Lietuvą Jūratė Laučiūtė grįžo 2000 m.
20002001 m. ji buvo LR Nacionalinio radijo direktorė.
2001 m. balandžio 4 d. – gegužės 9 d. - Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laikinoji generalinė direktorė.

Lietuvoje ji įstojo į TS-LK partiją, vėliau reorganizuotą į Lietuvos konservatorių-krikščionių demokratų partiją.

2001 m. Jūratė Laučiūtė grįžo gyventi į savo gimtąją Žemaitiją.
2001 - 2010 m. ji buvo Klaipėdos universiteto humanitarinio fakulteto docentė, vyresnioji mokslo darbuotoja.
20012003 m. Slavistikos centro direktorė.
2007 - 2010 m. Baltistikos centro direktorė.

2010 m. Jūratė Laučiūtė persikėlė gyventi į savo tėviškę Darbėnus (Kretingos raj.)
Čia ji įsijungė į aktyvų visuomeninį Kretingos rajono gyvenimą. Kaip TS-LKD partijos atstovė ji 2011 m. buvo išrinkta į Kretingos rajono savivaldybės Tarybą, tapo Švietimo komiteto pirmininko pavaduotoja, ypatingą dėmesį skirdama jaunimo tautiniam-patriotiniam auklėjimui.

Mokslinė veikla

Jūratė Sofija Laučiūtė paskelbta virš septyniasdešimt mokslinių straipsnių Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos moksliniuose leidiniuose seniausių baltų ir slavų santykių, tų tautų protėvynės bei etnogenezės klausimais. Ji tyrinėjo baltų substratinę apeliatyvinę leksiką ir toponimiką rytų ir vakarų slavų kalbose. Tų tyrimų pagrindu buvo patikslinta hipotezė jog slavų protėvynė galėjusi susiformuoti Karpatų kalnų šiaurrytinėse prieigose, Vyslos bei Dniepro intako Pripetės baseinų aukštupiuose. Rytinė senųjų baltų genčių gyvenamosios teritorijos riba nubrėžta, apimant beveik visą Okos baseiną iki pat jos žiočių prie Volgos. Jūratė paruošė ir išleido dvi monografijas: etimologinis skolinių žodynas (išleistas rusų kalba) „Slovar‘ baltizmov v slavianskich jazykach“ („Baltiškų skolinių slavų kalbose žodynas“), Leningradas, 1982 m., 211 psl. ir „Peterburgas Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje“, Vilnius, 2002 m.

Pomėgiai

Knygos (ypač filosofinio, religinio, saviauklos pobūdžio, istorine tematika), publicistika, muzika (klasika ir liaudies muzika, dainavo Vilniaus universiteto Akademiniame chore), gamta, kelionės.

Bibliografija

  • Lietuvių kalbos žemaičių tarmės daiktavardžių kirčiavimo ypatybės (rusų kalba). - Sankt Peterburgas, 1979.
  • Slavų kalbų baltizmų žodynas (rusų kalba). - A, 1982. - 211 p.
  • Peterburgas Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje. - A, 2002. - 180 p.

Nuorodos, šaltiniai

Parengta pagal informaciją žiniasklaidoje iki 2016 m. Duomenys sutikslinti bendradarbiaujant su Jūrate Sofija Laučiūte.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: