2020 m. sausio 17-20 d. Vyks Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui perkėlimas į naujus serverius. Atsiprašome už galimus sutrikimus.

Jenišo prakalba Milkaus žodyne

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Milkaus žodynas

Jenišo prakalba lietuvių kalbos žinyne  (1800) 

Jenišo prakalba Milkaus žodyneBerlyno universiteto profesoriaus, pastoriaus ir pamokslininko Danieliaus Jenišo (vok. Daniel Jenisch, 1762-1804) pratarmė Kristijono Milkaus „Lietuvių - vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodynui“ (Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wőrter-Buch / worinn das wom Pfarrer Ruhig zu Walterkehmen ehemals heraus gegebene zwar zum Grunde gelegt, aber mit sehr vielen Wőrtern, Redens-Arten und Sprüchwörtern zur Hälfte vermehret und verbessert worden von Christian Gottlieb Mielcke, Cantor in Pillckallen.) apie savitą lietuvių tautos būdą, senesnę už germanų kalbą, aukštą jos lygį, artimą senovės graikų ir lotynų kalboms, apie Milkaus žodyno svarbą mokslui. Prakalba surašyta Berlyne 1799 m., o knygoje antrašte „Antroji pratarmė“ dvylikoje puslapių „gotišku“ braižu 1800 m. išleista Hartungų spaustuvėje Karaliaučiuje (Königsberg, Dr. u. Verl. der Hartungschen Hofbuchdruckerey).

Čia Marijampolės marijonų bibliotekos knyga — jos atvaizdo kopija Epaveldas.lt.[1]

Lietuviškas tekstas dr. Liucijos Citavičiūtės vertimo pagrindu.[2]

Turinys

„Antroji pratarmė“ (išversta lietuviškai)

Kiekviena kalba yra toks pat tikslus ją vartojančios tautos mąstysenos ir jausenos atspindys, o apskritai kalba yra meniškiausias ir spalvingiausias žmogaus dvasios ir visų jo vidinių išgyvenimų paveikslas. Todėl kartu su mirštančia[3] kalba visada dingsta neįkainojamas, niekuo kitu nepakeičiamas, jokiomis priemonėmis nebeatkuriamas tam tikro žmonių tipo portretas, kuriuo buvo išreikšti jų mintys ir jausmai.

Kiekviena kalba, kad ir kokia grubi ir neištobulinta ji butų, žmogaus dvasia perteikia ir sąmojo, įgimto pastabumo, sugebėjimo vertinti ir įžvalgumo, o tai labai svarbu ir reikšminga kalbininkui, psichologui, žmonių stebėtojui - filosofui. Visiems jiems galėtų būti pamokantis pavyzdys, kad otaheitų[4] kalboje „mintys“ vadinamos „pilvo žodžiais“. O tokio pobūdžio gramatiniams, psichologiniams ir antropologiniams stebėjimams gausios medžiagos teikia savita kiekvienos kalbos sandara, žodžių daryba, jų derinimas, posakiai ir patarlės.

Kadangi kiekviena kalba dar yra daugiau ar mažiau giminiška kokiai nors kitai kalbai, o tarpusavyje giminiškos visos kalbus, — tai kaip tik dėl to giminiškumo kalba dažnai tampa istorikui stebuklingu kamuolėliu, rodančiu patikimą kelią per senovės sutemas ir tautų kilmės, kilnojimosi bei maišymosi labirintus.

Todėl, man regis, reikia sužadinti visų didesniųjų mokslininkų sąjungų ir draugijų mokslinį interesą visokiais būdais ir iš visų jėgų stengtis, kad nė viena kokios nors mažesnės tautos kalba nežūtų, Dėl kultūros pažangos tokios tautelės papročiai, įpročiai ir sampratos, kaip ir jos kalba, ilgainiui gali išnykti jai prisišliejus prie didžiosios žinomų viešpataujančių nacijų masės. Todėl reikia iš anksto išplėšti iš pražūties ir saugoti, kad ir kiek jų būtų, jos rašto paminklus — jos kronikas, sakmes, mitus arba bent parengti pilną jos kalbos žodyną.

Prūsų lietuvio kalbai tinka viskas, kas buvo minėta, todėl ja turėtų susidomėti kiekvienas, kuriam rūpi mokslo reikalai, o kadangi ja kalba mažai žmonių ir dėl to ji greitai gali būti palaikyta mirusia, reikia pasirūpinti pilnu jos žodynu.

Kaip kiekviena mažos ir paprastai gyvenančios tautos kalba. ji nedaug teturi tokių žodžių ir sąvokų, kurias sukuria pagal rei­kalą tiktai kultūra ir filosofija, tačiau ji yra labai lanksti ir turi pakankamą šakninių žodžių atsargą reikšti mintims ir jausmams ir todėl puikiausiai tinka Biblijos, krikščioniško religinio moky­mo (katekizmo) bei religinių giesmių vertimui. Jos sandara turi tokių savybių (tam tikros linksnių galūnės, nėra artikelio, as­menuojant nereikia asmenų, dažniausiai nebūna ilgų pagalbinių veiksmažodžių, gausu laiką tiksliai išreiškiančių nuosakų, daly­vių, vartojama dviskaita), kurios primena panašius graikų ir iš dalies lotynų kalbos privalumus, ir ypač mes, vokiečiai, turėda­mi kalbą, prikimštą artikelių, pagalbinių veiksmažodžių, stokojan­čią dalyvių ir žodžių, tiksliai nusakančių laiką, galėtume tik pa­vydėti.

Lietuvių kalba, būdama slavų kalba[5], yra giminiška rusų, len­kų, čekų, vendų kalboms ir panašiems dialektams, o daugelis tik jai vienai būdingų šakninių žodžių, į kuriuos panašių neturi jos seserys, atrodo, yra užsilikę iš kalbos tos pirmykštės tautos[6], kuri gyveno pietinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurią mini patys seniausi istorikai ir kuri, atkeliavus j Prūsiją vokiečiams, ypač dėl pastarųjų naikinančio žiaurumo, išnyko, nepalikusi jokio pėdsako. Tos kalbos liekanomis galėtume laikyti keletą mitologinių liaudies sakmių ir dievų vardų. Kokių nors žinių apie šią keistą pirmykštę tautą galėtume tikėtis galbūt vien tik iš lietuvių ir latvių kalbų. Mat ir latvio kalba yra išsaugojusi kai kurių šios prokalbės likučių, kurie labiausiai ryškėja iš latvių liaudies sakinių ir dievų istorijų panašumo į tas, kurias žinome iš senųjų prūsų.

Jei kada nors nuoseklus kalbos tyrinėtojas imtųsi nagrinėti bendras seserų[7] — slavų ir gotų (taigi ir vokiečių) kalbų — šaknis, tai lietuvių kalba šiame darbe [autoriaus 1][8] jam nemažai padės.

Su pasitenkinimu perskaičiau viename 1797 metų Literatūrinių žinių straipsnyje, kad vienas geras slavų dialektų žinovas (ilga ir mokslinga informacija rodo jį tokį esant) ėmėsi tyrinėti bendrą slavų ir gotų kalbų šeimų kilmę.

Šį kalbų giminiškumą, kad ir kaip paradoksaliai iš pirmo žvilgs­nio tai pasirodytų kiekvienam neišmanančiam, pastebėjau gerai susipažinęs su abiem kalbom. Skaitytojas tik nusijuoktų ir pava­dintų svaičiojimu, jeigu aš jam pasakyčiau apie dar kilmingesnę mažos lietuvaitės giminystę, ir ne su kuo kitu, — o su didžią­ja graike[9].

Bet tepasižiūri ir tegu paklauso!

Graikas sako: Θεος δεδοϰεν οδοντας, Θεος δώσει ϰαι αρτον.
Lietuvis: Dievs davė dantis, dievs duos ir duonos.

Graikas: Ἡμεις εσμεν αβιοι, με αναςαϑι δεσποτα εϰ δομϫ ήμων.
Lietuvis: Mes esame nabagai, neatstok, Viešpatie, iš namų mūsų!.

Kaip mato pats skaitytojas, skamba beveik žodis žodin vienodai, nes kiekvienam graikiškam žodžiui daviau lietuvišką atitikmenį. Bet ir vienodai skambančių žodžių, taip pat ir abiejų sakinių reikšmė yra visiškai ta pati. Pirmasis sakinys tiek graikų, tiek lietuvių kalba mūsiškai reiškia: „Gott hat Zähne gegeben, Gott wird auch Brod geben“.

Pažodinis antrojo sakinio vertimas toks: „Wir sind arm, stehe nicht auf (gehe nicht weg) Herr, aus unserm Hause“.

Jeigu dabar prie to, kad nemaža dalis lietuvių ir išdidžiosios graikų kalbos šakninių žodžių panašiai skamba ir tą patį reiškia, pridėsime ką tik minėtą linksniavimo, asmenavimo, modalumo, dviskaitos panašumą, tai senasis Ruigys[10], nuoširdžiai ir nepriekaištingai ieškojęs paralelių tarp lietuvių ir graikų kalbų, nors šen bei ten ir klydęs, bus daugiau laimėjęs negu graikų ir vokiečių kalbų paralelių ieškantis mūsų laikų didžiausias poetas ir di­džiausias gramatikas, kuris, kaip žinoma, mūsų gimtajai vokiečių kalbai skiria šlovės vainiką visų kitų Naujosios Europos kalbų tarpe dar ir dėl to, kad vokietis, kaip ir graikas, gali pasakyti ενϑεν „Enten“[11].

Man šitas neabejotinas mažiausiai 600 lietuviškų ir graikiškų šakninių žodžių skambesio ir prasmės panašumas arba, negana to, tolygumas yra tik dar vienas įrodymas, kad teisus buvo mokslingasis Junijus[12], kuris savo gotiškame šakninių žodžių žodyne, paprastai pridedamame prie Ulfilo[13] evangelijų, gotų kalbos ištakų ieško graikų kalboje.

Ryškus senosios prokalbės bruožas lietuvių kalboje, mano manymu, yra, be kita ko, ir tai, kad ta pati šalutinė sąvoka tai­koma apibūdinti įvairiems daiktams, išreiškiama vis kitu žodžiu. Pavyzdžiui[14], mes, vokiečiai, žmogaus, arklio ir sijono spalvai pavadinti turime tik tą vieną žodį „grau“, o lietuvis tų skirtingų daiktų spalvai turi vis kitą žodį, panašiai kaip otaheitai[15] turi savitą žodį kiekvieno jiems žinomo žvėries uodegai pavadinti.

Trumpos lietuvio meilės dainos dvelkia paprastumu, nuoširdumu ir švelnumu, jas įvertino toks taurus, išmintingas vyras kaip Lesingas[16], kuris jas, be to, kaip žinoma, iškėlė vokiečių nacijos akivaizdoje, o iki šiol mažiau žinomos patarlės bei trumpi pasakojimai pasižymi sąmojumi, įžvalgumu ir gyvenimiška išmintimi, kaip ir geriausi tokio pobūdžio žmogaus dvasios kūriniai.

Be mokslinio susidomėjimo, paskatinusio lietuviško žodyno leidėją, yra dar ir savotiškas tautinis rūpestis, kuris turi būti šventas kiekvienam mažos tautelės patriotui.

Lietuviai, kaip ir kiekviena kalbos ir papročių nuo kitų atskirta tauta, yra ypatingai prisirišę prie savo kalbos[autoriaus 2], o bet kurie viršininkai niekaip kitaip negali įgyti jų pasitikėjimo, kaip tik kalbėdami su jais jų gimtinės kalba. Juk todėl ir jaunimas mokyklose šviečiamas, ir gyventojai bažnyčiose mokomi visada tik lietuviškai. Kadangi dabar Lietuvoje bažnyčios tarnais ir mokytojais dirba daugiausia vokiečiai, pavyzdžiui, pūsai arba sileziečiai, tai jiems pagerintas pilnas lietuvių kalbos žodynas bus ypač laukta dovana, nes Ruigio žodynas, nors ir turėjęs neginčijamos naudos bei didelių privalumų, buvo ne tik taisytinas, bet ir išpirktas (o tai akivaizdžiausiai rodo, kad reikalingas naujas tokio pobūdžio darbas) ir tapo beveik reta knyga. Jei kas nors pasakytų, kad per mokyklas ir bažnyčias lietuvių tarpe įvesta vokiečių kalba taptų jiems svarbia priemone perteikti idėjoms, ir tuo būdu plėsti švietimui bei kultūrai, o lietuviai pamažu taip priprastų prie vokiečių kalbos, kurią bent kasdieniniame gyvenime iš dalies ir dabar jau supranta, kaip mūsų paprastas žmogus, be vokiečių žemaičių tarmės, supranta dar ir vokiečių aukštaičių kalbą ir pats jos mokosi iš knygų, tai tokio vokiečių kalbos įvedimo kilnumui nebūtų galima prieštarauti, bet dabar, kai lietuvis taip prisirišęs prie savo tautinės kalbos, tai padaryti neįmanoma. Tačiau ta lietuvio meilė savo kalbai yra ne tik visiškai dovanotina, bet ir didžiai gerbtina, nes per ją išliko nesugadinti mažos tautelės papročiai, ir tai bent jau iš dalies yra to patriotizmo padarinys.

Lietuvis turi visus kukliai ir izoliuotai gyvenančių tautų privalumus ir nedaugelį jų trūkumų.

Itin brangintina jų tarpusavio gyvenime tarpstanti santarvė ir bičiulystė, veikli užuojauta nelaimingiesiems, kilnus svetingumas svetimšaliams; nepaprastai retai pasitaiko, kad jie labai nusikalstų; nuo artimiausių savo kaimynų lenkų jie girtinai skiriasi beveik išdidžia savigarba, todėl nuo seno stebėtojai čia įžiūrėjo peiktiną pataikavimą ir pasipūtimą. Gerbtinas lietuvių tautos būdo savarankiškumas rodo, kad ši kilni savybė išliko net per ištisus šimtmečius trukusį lenkų viešpatavimą šiai tautai. Lietuvių moterys ir merginos nuo seno itin giriamos už skaistybę ir joms daro garbę tai, kad kalboje nėra žodžio, reiškiančio neištikimybę, ir todėl lietuviškose Biblijose ir Katekizmuose šeštas įsakymas: „Du sollst nicht Ehe brechen“[17] gali būti išverstas tik aprašymu.

Tautinis išdidumas, polinkis į girtavimą ir prietarai yra galbūt vienintelės ydos, kurias galima prikišti lietuviui. Tačiau kuo labiau jis šviesis per savo vakarinius kaimynus, tuo greičiau jo tautinis išdidumas virs bendra pagarba žmogui, ir jis nebesakys, kaip dabar sako kalboje labai paplitusiu posakiu: „Va, žiūrėk, vokietis nori būti protingas kaip lietuvis“[18], panašiai kaip Grenlandijos gyventojas, norėdamas pagirti europietį, pavadina jį grenlandiečiu.

Jo polinkis į girtavimą, tolydžio kultūrėjant, pamažu išnyks, o jis jau, regis, ir nyksta tarp mūsų paprastų žmonių.

Apsišvietę ir sąžiningi jaunimo ir liaudies mokytojai sugebės pagaliau apsaugoti juos nuo klaidinančių prietarų ir išankstinių nusistatymų.

O įvykdyti visus tuos naudingus užsimojimus, reikia tikėtis, labai veiksmingai padės Pono Milkaus lietuviškas žodynas. Šios pratarmės autorių, tikrą lietuvių kalbos ir tautos gerbėją, minėtas leidėjas ypač įpareigoja.

Berlynas, 1799 m. lapkričio 7 d.

Jenišas

Prof. Jenišo išnašos

  1. Labai naudingas čia turėtų būti Jeronimo Megizerio veikalas apie dvidešimties slavų kalbų didelį panašumą. Apie šį veikalą, deja, žinau tik iš kelių jo ištraukų.
  2. Ką autorius čia ir toliau kalba apie tautinius lietuvio ypa­tumus, paimta iš jo paties kadaise labai artimos pažinties su šia tautele, jis pats kurį laiką gyveno tarp jos ir vieną nemenkai išsilavinusį dorą lietuvį laiko savo draugu.


Vertėjo paaiškinimai

  1. Epaveldas.lt — virtuali Lietuvos kultūros paveldo biblioteka.
  2. Regina Koženiauskienė: „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“ (ISBN 5-415-00464-5) — 1990 m. „Mokslas“.
  3. Iš šios ir panašių užuominų galima spręsti apie oficialią to meto pažiūrą į lietuvių kalbą kaip į tam tikrą fenomeną: ji dėmesio verta ypač dėl to, kad yra mirštanti...
  4. Įrašyta „In der Otaheitischen Sprache“. Čia minima Ramiojo vandenyno Taičio salos (sen. „Otaheiti“) gyventojų kalba.
  5. Tais laikais buvo manoma, kad lietuvių kalba yra slavų kalba.
  6. Plačiau apie tą pirmykštę tautą žr. Juozas Jurginis: „Legendos apie lietuvių kilmę“ — 1971 m. „Vaga“, 200 psl.
  7. Lietuvių ir gotų kalbas seserimis laikė dar Motiejus Praitorius, Pilypas Ruigys ir kiti senieji autoriai.
  8. Jeronimas Megizeris (Hieronymus Megiser, apie 1553-1618) — vokiečių leksikografas, Leipcigo universiteto profesorius, žodynų „Dictionarium Quattuor Lingvarum...“ (1592) ir „Thesaurus polyglottus“ (1603) autorius.
  9. „Apie lietuvių kalbos senelę graikų kalbą“ rašė Pilypas Ruigys savo „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime“ (1745). Iš ten pateikti ir Jenišo cituojami posakiai.
  10. „Apie lietuvių kalbos senelę graikų kalbą“ rašė Pilypas Ruigys savo „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime“ (1745). Iš ten pateikti ir Jenišo cituojami posakiai.
  11. Žodžio Enten reikšmė vokiškai — antys, graikiškai — iš čia, nuo šios vietos. Žodžių prasmių kontrastingumas ir paprastumas pakiliame Jenišo kontekste skamba gana ironiškai. Galbūt čia turimas galvoje Frydrichas Gotlybas Klopštokas (Klopstock, 1724-1803) — žinomas tų laikų vokiečių poetas, poemų, himnų, odžių ir elegijų autorius, bandęs plunksną, tačiau nelabai sėkmingai, ir gramatikos srityje.
  12. Franciskus Jūnijus (Junius, 1589-1677) — žinomas vokiečių kalbininkas, gotų kalbos tyrinėtojas, rėmęsis Vulfilos biblijos vertimu ir išleidęs „Codex Argenteus“ (1665).
  13. Vulfila (got. Wulfila, gr. Ulfilas; apie 310-383) — vyskupas, gotų rašmenų kūrėjas, seniausio gotų kalbos paminklo — Biblijos (tik „Naujojo testamento“) į gotų kalbą vertėjas.
  14. Čia Jenišas taip pat remiasi Pilypo Ruigio mintimis, išdėstytomis „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime“.
  15. Čia minima Ramiojo vandenyno Taičio salos (sen. Otaheiti) gyventojų kalba.
  16. Gotholdas Efraimas Lesingas (Lessing, 1729-1781) — žymus vokiečių rašytojas, švietėjas, dramaturgas, literatūros teoretikas. Studijavo Leipcigo ir Vitenbergo universitetuose. Turėjo laisvųjų menų magistro laipsnį. Čia turimi galvoje jo „Laiškai apie naujausiąją literatūrą“, išspausdinti 1759 metais. 33 laiške jis gana palankiai apibūdina lietuvių liaudies dainas ir duoda P. Ruigio surinktų ir paskelbtų dviejų dainų: „Aš atsisakiau savo močiutei“ ir „Anksti rytą rytužį“ vertimą į vokiečių kalbą.
  17. „Tu turi būti ištikima santuokoje“ (nelaužyti santuokos).
  18. Šį posakį šiek tiek modifikuotais variantais mini ir T. Lepneris, M. Praitorius, P. Ruigys.

Originalo vaizdas (vokiečių kalba)

1 psl. (pradžia)
2 psl.
3 psl.
4 psl.
5 psl.
6 psl.
7 psl.
8 psl.
9 psl.
10 psl.
11 psl.
12 psl. (pabaiga)

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: