Jonas Šliūpas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jonas Šliūpas
Jonas Šliūpas 1913.jpg
1913 metais

Gimė 1861 m. kovo 7 d.
Rusija Rakandžiai, Gruzdžių valsčius, Rusijos imperija
Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. (83 m.)
Vokietija Berlynas

Sutuoktinis(-ė) (1) Liudmila Malinauskaitė-Šliūpienė,
(2) Grasilda Grauslytė-Šliūpienė
Vaikai

Keistutis Šliūpas,
Aldona Šliūpaitė-Jankauskienė,
Hypatia Šliūpaitė-Yčienė-Žiūrienė,
Vytautas Jonas Šliūpas


Veikla
gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas, laisvamanis.
Partija Lietuvos socialdemokratų partija

Alma mater Peterburgo universitetas

Vikiteka Jonas ŠliūpasVikiteka

Jonas Šliūpas (rus. Jan Šliupov 1861 m. kovo 7 d. [pagal J.K.: vasario 23 d.] Rakandžiuose, Gruzdžių valsčius, Rusijos imperija – 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne) – gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politinis veikėjas.

Turinys

Kilmė ir šeima

TėvaiRokas Steponas Šliūpavičius, Jono (lot. Rochus Stephanus Szlupovicz, rus. Roch Šliūpas, 1824-08-03 Rakandžiuose - 1893-10-22 Auksučiuose).
– Ona Šliūpavičienė (Vaitkutė, 1835 - 1922 m. rugpjūčio 1 d. Kaune), ūkininkė. Tėvai Konstantinas Vaitkus (1809-?) ir Veronika Kaupytė.
Broliai – Stanislovas Šliupas (rus. Stanislav Šliupas 1858-09-04 Rakandžiuose - 1911-03-12 Auksučiuose).
Rokas Šliūpas (rus. Roch Šliupov (1865-06-02 Rakandžiuose - 1959-05-26 Garliavoje).

Šeima – žmona Liudvika Šliūpienė (iki 1885 m. rugsėjo 30 d. Malinauskaitė, santuoka Kapucinų bažnyčioje, Niujorke, 1864 m. vasario 2 d. Ručėnių dvare, Vaškų valsč., Biržų apskr., bajorų Anupro ir Karolinos Malinauskų šeimoje - 1928 m. balandžio 7 d. Kaune, kur ir palaidota), poetė, rašytoja ir žurnalistė, po savo kūriniais pasirašynėdavo Eglės, Aglės, Šarkos, Pušės, Lietuvaitės slapyvardžiais bei kriptonimais L. M., L. ir kt.
– žmona Grasilda Šliūpienė (iki 1929 m. rugsėjo 2 d. Grauslytė, vestuvės Eržvilke, Jurbarko raj., 1899 m. sausio 12 d. Palangoje - 1976 m. kovo 6 d. Mountain View, CA, palaidota Čikagos Tautinėse kapinėse šalia savo vyro), profesija. Jos tėvai Pertras Grauslys ir Petronėlė Budrytė.

Vaikai – Aldona Šliūpaitė (Jankauskienė, 1886 m. liepos 26 d. New York - 1980 m. spalio 28 d. Santa Monica, CA, palaidota Čikagos Tautinėse kapinėse), JAV baigė medicinos mokslus su vyru buvo issituokusi, vaikų neturėjo, pirmojo pasaulinio karo metais kartu su tėvu vyko į Rusiją, gydė tremtinius Voroneže, vėliau dirbo Šilalėje, Kaune ir Ukmergėje. Lietuvoje nepritapo ir grįžo gyventi i Ameriką, kur buvo žinoma gydytoja Brukline (Brooklyn, NY).
– Keistutis Šliūpas (1888 m. kovo 4 d. Shenandoah, PA - 1932 m. lapkričio 16 d., Varėnoje, palaidotas Kaune šalia savo motinos), studijavo meną ir mediciną JAV, vėliau fizikos mokslus Miunchene, Vokietijoje. 1915 m. baigė Pensilvanijos koledžą (Pennsylvania State College) ir igijo fizikos bakalauro laipsnį. Paskirtas į Viskansino (Wisconsin) universitetą, kur dėstė fizikos kursą ir rašė daktaro disertaciją. Vėliau dirbo Kolumbijos (Columbia, New York) ir Kauno universitetuose. Buvo fizikos žurnalo "Nature" bendradarbis Londone, parašė mokslo darbų: "Termodinamika", "Antrasis termodinamikos dėsnis", "Kosminiai spinduliai", " Trys dalykai iš eksperimentinės fizikos", "Dinaminis būdas Young'o moduliui nustatyti", "Spyruoklinė plunksna iš kvarco", "Atsakymas dr. V. Falkui" ir kt. Grįžęs Lietuvon, susirgo džiova ir mirė Varėnoje. Palaidotas Kaune, šalia motinos.
– Hypatia Šliūpaitė (Yčienė, Žiūrienė, 1893 m. balandžio 17 d. Shenandoah, PA - 1987 m. lapkričio 9 d. Albuquerque, NM, palaidota Čikagos Tautinėse kapinėse), ištekėjo JAV už atvykusio iš Lietuvos Martyno Yčo, po to su šeima, kurioje augo trys dukros ir sūnus, gyveno Kaune ir Tirkiliškių dvare prie Kauno. 1940 m. su visa šeima pasitrauke į Braziliją, vėliau - į JAV.
Vytautas Jonas Šliūpas (g. 1930 m. spalio 24 d. Palangoje), inžinierius statybininkas, visuomenės veikėjas.

Moksleivio ir studijų metai

Pirmieji mokslai

Lietuviškai skaityti mažasis Jonukas išmoko sulaukęs septynerių, klausydamasis, kaip mama moko vyresnįjį brolį Stasį. Skaitymas jam labai patiko, todėl greitai perskaitė visas namuose turėtas lietuviškas knygas – Valančiaus „Vaikų knygelę“, „Palangos Juzę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, J. Dovydaičio „Šiaulėniškį senelį“ bei religinio turinio leidinius. Labai apgailestavo, kad negali skaityti tėvų namuose esamų lenkiškų bei lotyniškų knygų.

Tėvai džiaugėsi pastebėję vaiko gabumus ir nutarė leisti į mokslus. Žinoma, tikėjosi, kad sūnus pasirinks kunigo kelią. Autobiografijoje Jonas Šliūpas prisimena, kad jį mokė dėdės Rokas Vaitkus (mamos brolis) bei Feliksas Šliūpas (tėvo brolis), o 1868 m. vasarą buvo nuvežtas pas tėvo brolį kunigą Aloyzą Šliūpavičių (jis pasirašinėjo sulenkinta pavarde). Pas dėdę kunigą vaikas turėjo išmokti lenkų kalbos, šiek tiek pramoko ir rusų. Klebonijoje stebėjęs nepadorų kunigų gyvenimą, jų savanaudišką norą pasipelnyti, patyręs fizinių bausmių, labai džiaugėsi, kai po pusantrų metų išprašė tėvą parsivežti jį į namus.

Žiemą slaptoje mokykloje Jonuką su kitais vaikais vėl mokė dėdė Rokas Vaitkus: visi buvo rengiami pirmajai gimnazijos klasei. 1871 m. bandymas įstoti į Šiaulių gimnaziją buvo nesėkmingas, nes už rusų kalbos egzaminą gavo nepatenkinamą pažymį. Nepavyko dar po metų įstoti ir į Kauno gimnaziją – šį kartą išlaikė visus egzaminus, bet pirmoje klasėje buvo tik 16 vietų, o egzaminus išlaikiusiųjų sąraše J. Šliūpas buvo 33-iasis.

Mintaujos gimnazijoje (1872–1880)

Dėdė Rokas po dviejų nesėkmingų bandymų įstoti į rusiškas gimnazijas vilties neprarado – sūnėną nuvežė į buvusią vokišką (tuo metu jau surusintą, bet dar tebesaugančią vokišką atmosferą) Mintaujos gimnaziją. Pirmiausia jis buvo priimtas į Aleksandro parengiamąją mokyklą, kurioje labai gerai mokėsi ir po metų (1873), išlaikęs egzaminus, įstojo į gimnaziją.

Mintaujos gimnazijoje, išlaikiusioje klasikinį mokymo lygį, J. Šliūpas mokėsi septynerius metus. Daugelis mokytojų laikėsi senųjų vokiškų tradicijų, buvo geri ir išsilavinę savo srities specialistai. Gimnazijoje J. Šliūpas išmoko vokiečių, lotynų, graikų kalbų, nes kalbų mokymui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Didžiąją mokinių dalį sudarė vokiečiai, bet kartu mokėsi ir latviai, lenkai bei lietuviai. Kiekvienos tautybės moksleiviai būrėsi atskirai, turėjo savo organizacijas, kai kurie net leisdavo laikraščius.

Lietuvių buvo nedaug, jokios organizacijos jie neturėjo, dažnai jautėsi pažeminti tiek mokykloje, tiek bažnyčioje. Dar gimnazijos suole mezgėsi J. Šliūpo tautinio susipratimo užuomazgos: „dvasė jau iš miegūstumo buvo ėmusi busti, ir lyg per rūkus galima buvo numanyti, kur link gyvenime krypsiu“. Mokytis jaunajam J. Šliūpui sekėsi gerai, be vargo keliavo iš klasės į klasę, po dvejų metų už gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokesčių. Pažangus mokinys nesunkiai gaudavo privačių pamokų (mokė lenkų bei vokiečių vaikus), todėl gana greitai vertėsi savarankiškai ir net tėvus finansiškai rėmė. Gimnaziją J. Šliūpas baigė 1880 m. pirmuoju mokiniu, įgijęs „kolegijos registratoriaus rangą“.

Studijos Maskvos universitete (1880–1882)

Turėdamas gerą gimnazijos baigimo atestatą tų pačių metų rudenį J. Šliūpas įstojo į Maskvos universitetą studijuoti filologijos mokslų. Pats turėjo rūpintis išgyvenimu, todėl džiaugėsi gavęs pamokų viename licėjuje.

Jam atvykus Maskvos universitete susibūrė lietuvių studentų būrelis, netrukus pradėjęs leisti hektografuotą laikraštuką „Aušra“, kuriame buvo paskelbti ir pirmieji J. Šliūpo publicistiniai straipsniai. Aktyviai įsitraukęs į visuomeninį darbą, nepamiršo ir studijų. Lotyniškai rašė mokslinį darbą, tikėdamasis gauti piniginę premiją. Gavęs tik pagyrimą po pusmečio išlaikė egzaminus, gavo stipendiją ir perėjo į teisės fakultetą.

Po pirmųjų studijų metų atostogauti grįžo į tėviškę, kur energingai tęsė visuomeninę veiklą – su L. Janavičium rinko aukas nukentėjusiems už politiką studentams šelpti, o su J. Spuduliu keliaudami po Lietuvą domėjosi lietuvybės dalykais.

Apie antruosius studijų metus Maskvos universitete autobiografijoje žinių nedaug: „Antras metas taip pat praėjo besimokinant ir lietuviškais darbeliais beužsiimant“.

Baigęs antrąjį kursą ir gavęs užsienio pasą per Kauną vyko į Vokietijai tuo metu priklausiusią Prūsiją. Kaune užtruko dvi su puse savaitės, nes kunigų seminarijoje nusirašinėjo S. Daukanto rankraštį „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.

Keliaudamas po Mažąją Lietuvą, susipažino su Martynu Jankumi, Martynu Šerniumi. Aplankęs Tilžę, Ragainę, Klaipėdą, iškeliavo į Žagarę, kur aplankė seną kunigą Ignotą Vaišvilą, ant kurio rankų Papilėje 1864 m. mirė Simonas Daukantas. Vaišvila, gavęs pasižadėjimą, kad J. Šliūpas parašys S. Daukanto biografiją, patikėjo jam saugotus istoriko raštus bei laiškus.

Studijos Petrapilio universitete (1882)

Tolesnes studijas J. Šliūpas panoro tęsti Petrapilio universitete. Todėl gavęs pranešimą, kad jo prašymas patenkintas, 1882 m. rudenį ten ir nuvyko. Įstojo į gamtos mokslų fakultetą, tikėdamas, kad šiuos mokslus baigęs bus naudingesnis Lietuvai.

Šiame mieste J. Šliūpas įsijungė į lietuvių studentų tautinę bei visuomeninę veiklą. Tik studijavo labai trumpai: gruodžio mėnesį Petrapilio universitete kilo studentų mitingas (studentų riaušės jau vyko ne viename Rusijos mieste), kurio metu drauge su kitais bendramoksliais buvo suimtas ir J. Šliūpas. Suimtieji buvo uždaryti į Kryžių (rus. Кресты) kalėjimą. Jame J. Šliūpas susirgo, todėl kalėjimo bausmė buvo pakeista ištrėmimu į gimtinę. Žinoma, buvo pašalintas ir iš universiteto.

Nesėkmingi bandymai tęsti studijas

Grįžęs į tėvų namus Jonas parašė S. Daukanto biografiją, knygelę „Vargai, jų kiltis ir vaistas nuo jų“, rašinėjo įvairius darbelius apie mokyklas, Lietuvos istoriją. 1883 m. pavasarį grafas N. Zubovas pasikvietė J. Šliūpą į Bubių dvarą (netoli Šiaulių) mokyti jo vaikų.

1883 m. rudenį reikėjo stoti į universitetą arba eiti į kariuomenę. J. Šliūpas teikė prašymus Kijevo, Kazanės, Charkovo, Tartu universitetams, bet nė viena mokymo įstaiga jo nepriėmė: rektoriams buvo duotas slaptas įsakymas, draudžiantis priimti J. Šliūpą į Rusijos universitetus.

1883 m. rudenį norėdamas išvengti tarnybos caro kariuomenėje J. Šliūpas su brolio Stanislovo pasu slaptai perėjęs Rusijos sieną, išvyko į Ženevą (Šveicarija). Ten Richterio pavarde ketino pratęsti studijas. Tačiau nei mokytis, nei dirbti Ženevoje nepavyko, nes nesulaukė žadėtosios grafo V. Zubovo piniginės paramos.

Studijos Merilando universitete (1889–1891)

Studijas J. Šliūpas pratęsė tik 1889 m. Merilando universitete (Baltimorėje, JAV). Tuo metu jis jau buvo aktyvus visuomenininkas, kultūrininkas bei švietėjas: Mažojoje Lietuvoje redagavo „Aušrą“ (dėl šios veiklos 1883 m. turėjo išvykti iš Lietuvos), Amerikoje – „Uniją“ (1884–1885) ir „Lietuviškąjį balsą“ (1885–1889), buvo prisidėjęs ar pats subūręs ne vieną Amerikos lietuvių organizaciją.

Studijuoti mediciną Merilando universitete paskatino žmona Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė, nes šeimoje jau augo du vaikai, todėl buvo būtina įgyti profesiją jų išlaikymui.

Pradėti studijas buvo nelengva, nes trūko pinigų. Iš Šenandoa (Pensilvanija, JAV) žmona su vaikais turėjo išvykti į Lietuvą, o Jonas – į Baltimorėje esantį Merilando universitetą. Pats turėjo rūpintis išgyvenimu bei mokesčiu už mokslą, todėl ėmė prekiauti cigarais (dažnai tekdavo gaudyti skolininkus, kad atgautų pinigus už parduotas prekes).

Tačiau studentiški vargai nenuslopino tautinių bei visuomeninių J. Šliūpo idėjų: labai greitai jis jau sakė prakalbas Baltimorės lietuvių kolonijoje, susidraugavo su kunigu A. Burba, kuris jį rėmė ne tik visuomeninėje veikloje, bet padėjo ir finansiškai. 1889 m. gruodžio 22 d. kartu su Baltimorės lietuviais įsteigė Lietuvių mokslo draugiją ir jai vadovavo. Draugijos tikslai – rūpintis knygų, laikraščių leidyba bei lietuvių švietimu.

Medicinos mokslus J. Šliūpas baigė 1891 m. kovo mėnesį – gavęs diplomą tapo pirmuoju lietuvių daktaru, išsilavinimą įgijusiu Amerikoje. 1900–1901 m. jis medicinos žinias dar gilino Niujorko medicinos mokykloje.

Iš Viki

18841919 m. gyveno JAV, baigė Merilando medicinos mokyklą. 18921893 m. žurnalo „Apšvieta“ redaktorius. 1901 m. – „Aušros“ draugijos narys, 19041912 m. – jos iždininkas, 19041905 m. dalyvavo steigiant Amerikos lietuvių socialistų sąjungą, jos CK iždininkas. 1894 m. ir 1904 m. Lietuvos socialdemokratų partijai atstovavo Internacionalo kongresuose.

Jono Šliūpo knyga „Lietuvių tauta senovėje ir šiandien“

Gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m. JAV redagavo kai kuriuos lietuviškus laikraščius ir žurnalus. Dalyvavo kuriant daugelį draugijų ir jų darbe: Apšvietos ir mokslo draugija (1883 m., Tilžėje), JAV-Lietuvos mylėtojų draugija (1885 m.), Lietuvių susivienijimas Amerikoje (1900 m.), Lietuvių mokslo draugystė (1889 m.), Lietuvių laisvamanių susivienijimas Amerikoje (1900 m.), Lietuvių laisvamanių sąjunga (1910 m.), Lietuvių laisvamanių federacija (1918 m.).

Paskutinė Jono Šliūpo grupinė nuotrauka 1944 m. lapkričio 5 d. Berlyne. Sėdi: Jurgis Elisonas, Jonas Šliūpas ir Mykolas Biržiška, stovi: doc. Jonas Grinius, žurnalistas Kazys Obolėnas, dr. J. Paukštys, žurnalistas Vincas Oškinis. Fotografas Vytautas Augustinas.

19141919 m. – vienas žymiausių „Sandaros” politinės organizacijos veikėjų. 19191920 m. – Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. – Lietuvos banko direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 19211922 m. – Biržų ir 19221924 m. Šiaulių gimnazijų mokytojas, Šiaulių gimnazijos inspektorius. 1924 m. Vienas Laisvamanių etinės kultūros draugijos organizatorių ir veikėjų. Prisidėjo prie laikraščių „Šiaulių naujienos“ (19231928 m.), „Laisvoji mintis“ (19331941 m.) leidimo. 19231930 m. – Lietuvos universitete dėstė medicinos istoriją, 1923 m. vasario 24 d. suteiktas Garbės daktaro vardas.

19331940 m. – pirmasis Palangos burmistras, Palangoje yra jo memorialinė sodyba. 1944 m. pasitraukė į Austriją.

Filosofinės pažiūros

J. Šliūpas 1933 m.

J. Šliūpas propagavo materialistinę pasaulio sampratą. Dideliu materializmo autoritetu laikė Liudvigą Biuchnerį (Ludwig Büchner), išvertė į lietuvių kalbą jo veikalą „Jėga ir medžiaga“. Pažinimo teorijoje J. Šliūpas buvo sensualistas. Kritikavo religinę pasaulėžiūrą. Socialinės pažiūros eklektiškos dėl marksizmo, pozityvizmo, krikščioniškojo socializmo, etinio socializmo ir kitų filosofinių koncepcijų įtakos. Etiniuose klausimuose, kuriuos glaudžiai siejo su socialine problematika, rėmėsi F. Lamenė, D. S. Milio ir H. Spenserio idėjomis. Estetikoje – kritinio realizmo atstovas.

Nuorodos, šaltiniai

Parengė: Alina Šalavėjienė Šiaulių universiteto bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė, 2016 m..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: