Jonas Biliūnas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jonas Biliūnas
Jonas Biliunas.jpg

Gimė 1879 m. balandžio 11 d.
Niūronys, Anykščių valsčius
Mirė 1907 m. gruodžio 8 d. (28 m.)
Zakopanė, Lenkija

Tėvas Juozapas Biliūnas
Motina Zuzana Gražytė-Biliūnienė
Sutuoktinis(-ė) Julija Janulaitytė

Veikla
Rašytojas prozininkas, poetas, kritikas, publicistas

Vikiteka Jonas BiliūnasVikiteka
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Turinys

Jono Biliūno kapas

Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkija) – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas.

Slapyvardžiai: Jonas Anykštėnas, J. Barzdyla, J. Niuronis, Jonas B-nas, Jonas Bežemis, J. Gražys, Jonas Žaltys, Jonelis, Kazys Tauškutis ir kt.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1879 m. balandžio 11 d.

Seneliai: Juozapas Antanas Biliūnas (18091860) ir Kamilė Niauraitė-Biliūnienė (apie 18151881) – valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Juozapas Biliūnas (18381893) ir Zuzana Gražytė-Biliūnienė (apie 18351893) – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Buvo paskutinis, dešimtas vaikas, gimęs gausioje šeimoje. Broliai ir seserys: Mykolas Biliūnas (18581922), Barbora Biliūnaitė (18601863) – mirė vaikystėje, Jurgis Biliūnas (18621870) – mirė vaikystėje, Anelė Biliūnaitė-Gražienė (18631920), Juozapas Biliūnas (18661936) – žemdirbys, stambus ūkininkas, Antanas Biliūnas (1868 – iki 1949), Karolina Biliūnaitė (18701877) – mirė vaikystėje, Julijona Biliūnaitė-Juodelienė (18731958), Cecilija Biliūnaitė (18751877) – mirė vaikystėje. Sūnėnai: brolio Mykolo sūnus Jurgis Biliūnas (18881950) – visuomenininkas, tremtinys, brolio Juozapo sūnūs Antanas Biliūnas (19051970) – bibliografas, rašytojas, Jonas Biliūnas-Žolynas (19001945) – laisvės gynėjas, sesers Julijonos sūnus Jurgis Juodelis (18971959) – teisininkas, emigrantas JAV.

1879 m. kovo 30 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Pranciškus Ubartas, krikštatėviai buvo valstiečiai Simonas Puodžiūnas ir Ona Biliūnaitė.

18861891 m. buvo kaimo daraktoriaus mokomas, kiek laiko lankė ir pradžios mokyklą. 18911899 m. mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, leidusioje siekti mokslo ir ne stačiatikių valstiečių vaikams, tėvų ir artimųjų buvo ruošiamas tapti kunigu. Liepojoje jis įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, nuo 1894 m. dalyvavo mokinių kuopelėse, reikšdamasis kaip laisvamanis pozityvistas, o nuo 1897 m. – ir kaip socialdemokratas. Tuo metu susižavėjęs marksistinio socializmo teorija, J. Biliūnas įsitraukė į socialdemokratinį judėjimą.

Gimnazijoje jis subūrė slaptą būrelį, tarp kurio narių buvo ir kitas anykštėnas Antanas Žukauskas. J. Biliūnas parašė ir išplatino atsišaukimą "Lietuviai ir Lietuvaitės".

1899 m. atsisakęs studijuoti kunigystę, jis neteko giminių paramos, todėl 18991900 m. gyveno ir dirbo Liepojoje, kur pragyveno, uždarbiaudamas iš privačių pamokų ir ruošdamasis studijoms. 1900 m. sausio 16 d., kai Povilo Višinskio iniciatyva Liepojoje buvo vaidinamas pirmasis lietuviškas teatro spektaklis Keturakio "Amerika pirty", J. Biliūnas jame sukūrė piršlio vaidmenį.

19001901 m. J. Biliūnas studijavo Dorpato (dabar – Tartu, Estija) universiteto Medicinos fakultete, bet 1901 m. kovo 23 d. buvo iš jo pašalintas už dalyvavimą anticarinėje studentų akcijoje – demonstracijoje. Jis grįžo į Liepoją, paskui 1901 m. vasarą išvyko gyventi į Šiaulius, 19011902 m. čia irgi vertėsi iš privačių pamokų, dalyvavo inteligentų veikloje, rūpinosi darbininkų reikalais, pradėjo rašyti eilėraščius ir beletristinius vaizdelius, juos publikavo periodikoje.

1902 m. jis persikėlė į Panevėžį, kur tuo metu dirbo jo sužadėtinė Julija Janulaitytė. Ten J. Biliūnas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos kuopą ir kiek laiko jai vadovavo. 1902 m. jis kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime.

Panevėžyje jis vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius bei socialdemokratines brošiūras. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui "Draugas" leidimą, tačiau nesutaręs su lyderiu tapusiu V. Mickevičiumi-Kapsuku, pasitraukė. Vėliau jis dalyvavo leidžiant laikraštį "Darbininkų balsas", redagavo jo 1 ir 2 numerius.

Tuo laikotarpiu jis rašė publicistinius straipsnius, sukūrė pirmuosius apsakymus. Savo korespondencijas ir straipsnius, atspindinčius XX a. pradžios Lietuvos aktualijas, jis daugiausia spausdino "Varpe", "Ūkininke", "Darbininkų balse", pasirašydamas slapyvardžiais J. Barzdyla, J. Anykštėnas, Mergelė, J. Bežemis, Jonas Gražys, Jonelis, J. Niuronis ar santrumpomis J. B ir kitokiomis.

Negavęs leidimo grįžti į Dorpatą ir tęsti medicinos studijas, Lietuvių šalpos draugijos "Žiburėlis" paremtas, nuo 1903 m. rudens kelis mėnesius jis studijavo Leipcigo (Vokietija) aukštojoje prekybos mokykloje, laisvu laiku keliavo po Vokietiją. Vis labiau domėdamasis literatūra, 1904 m. jis perėjo studijuoti į Leipcigo universitetą, pasirinkdamas literatūros ir kalbos bei dailiųjų menų studijas.

Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą jis perstojo į Ciuricho (Šveicarija) universiteto Filosofijos fakultetą toliau studijuoti literatūros, bet 1905 m. gegužę dėl ligos turėjo išvis pasitraukti iš studijų.

Studijuojant Šveicarijoje, keitėsi jo politinės pažiūros – šiuo laikotarpiu J. Biliūnas nutolo nuo socialdemokratų ir grįžo į tradicinį katalikų tikėjimą, nutolo nuo aktyvios visuomeninės veiklos. Gyvendamas užsienyje, J. Biliūnas subrendo kaip rašytojas ir atskleidė savo talentą psichologinėmis novelėmis, Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką "Laimės žiburys".

Į Lietuvą iš Ciuricho 1905 m. vasaros pradžioje jis grįžo jau būdamas sunkus ligonis ir netrukus išvyko gyventi į Zakopanę – palankaus klimato kurortinę vietovę Lenkijoje (tuo metu – Austrijos-Vengrijos imperijoje), kur veikė džiovininkų gydyklos. 1906 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, gydėsi Rozalimo (Pakruojo raj.) ir Kačerginės (Kauno raj.) džiovininkų sanatorijose, paskutinį kartą lankėsi savo tėviškėje Niūronyse.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis parašė geriausius savo kūrinius: apsakymus "Joniukas", "Piestupys", "Lazda", "Ubagas", "Brisiaus galas", apysaką "Liūdna pasaka", ruošėsi leisti literatūros ir meno žurnalą "Aitvaras".

J. Biliūno kūrinių centre – skriaudžiamųjų likimas, dažnas veikėjas – neteisybės, asmeninės negandos slegiama būtybė. Užuojauta skriaudžiamiesiems, nelaimingiesiems – pagrindinė J. Biliūno moralinė ir estetinė nuostata. Jis mėgo autobiografinio pobūdžio siužetus ir temas, susijusias su asmeniniais išgyvenimais ir sąžinės balsu. Lietuvių literatūros istorijoje J. Biliūnas priklauso realistų visuomenininkų krypčiai, pradėjusiai reikštis po lietuviškos spaudos grąžinimo.

Jis taip pat parašė straipsnių literatūros klausimais. Svarbiausias jų – "Žemaitės "Paveikslai" (1901 m.), kuriame J. Biliūnas analizavo Žemaitės kūrybą, aiškinosi literatūros, estetikos klausimus, aptarė realizmo poetiką. Straipsnyje "Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys" (1905 m.) jis kritikavo vulgarumą literatūroje.

J. Biliūno kūrinių leidimai:

  • 1902 m. – "Aukos karės dievui", "Apsireiškimai iš žemės gyvenimo" (publicistika).
  • 1906 m. – "Įvairūs apsakymėliai" (apsakymų rinkinys), "Piestupys. Joniukas" (apsakymai), "Lazda. Ubagas. Svečiai. Brisiaus galas" (apsakymai).

Susituokė 1904 m. rugpjūčio 4 d. Kairių (Šiaulių raj.) bažnyčioje, žmona Julija Janulaitytė-Biliūnienė (18801978) – gydytoja odontologė, visuomenininkė.

Jo žmona, likusi našle, ištekėjo už pedagogo Stasio Matjošaičio (18771949), jų duktė Meilė Matjošaitytė-Lukšienė (19132009) – mokslininkė literatūrologė, pedagogė.

Mirė 1907 m. lapkričio 25 d. (pagal naująjį kalendorių – gruodžio 8 d.) Zakopanėje (Lenkija). Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. Kapą ženklino akmeninis kryžius su iškaltu įrašu postamente "A A / Jonas Biliūnas / Dailos mylėtojas / apleidė pasulę / 8. XII. 1907. m.". Antano Žukausko-Vienuolio rūpesčiu 1953 m. vasarą J. Biliūno palaikai buvo atgabenti ir liepos 1 d. perlaidoti Liudiškių kalvoje šalia Anykščių, kapavietė uždengta akmenine plokšte su įrašais. Ant kapo pastatytas ir jį apgaubė 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (autoriai – architektas Vytautas Gabriūnas ir skulptorius Bronius Vyšniauskas, 1958 m.). Iš Zakopanės atgabentas antkapinis paminklas (postamentas be kryžiaus) buvo saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, o 1989 m. skulptoriaus Jono Žuko restauruotas ir pastatytas prie atnaujinto kapo.

Buvusi J. Biliūno kapavietė Zakopanės kapinėse liko paženklinta postamentu, ant kurio sumontuota metalinė plokštė su įrašu metalinėmis raidėmis lietuvių ir lenkų kalbomis: "Čia ilsėjosi Jonas Biliūnas / mirė 1907-XII-8, grįžo į gimtąją / žemę 1953-VII-1".

J. Biliūno gimtinėje Niūronyse išliko XX a. pradžioje perstatyta Biliūnų sodyba, kurioje nuo 1960 m. veikia memorialinis muziejus – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų memorialinio skyriaus ekspozicija. J. Biliūno sodyboje-muziejuje saugomi autentiški Biliūnų giminės daiktai, įrengta rašytojo gyvenimo kelią liudijanti ekspozicija (atnaujinta 2011 m.), sodybos teritorijoje ir jos prieigose medžio drožiniai primena rašytojo kūrybos personažus.

Išliko gyvenamasis namas Kačerginėje (Kauno raj.), J. Biliūno g. 4, kuriame 1906 m. gyveno J. Biliūnas, ten parašė apsakymą "Brisiaus galas". Namas buvo paženklintas atminimo lenta, kuri ilgainiui sunyko. Dabar šile prie namo stovi modernus memorialinis stogastulpis, dekoruotas drožiniais J. Biliūno kūrybos motyvais (autorius – skulptorius Vidmantas Vikšraitis, 2009 m.). Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, J. Biliūnui dedikuota Julijos Tumelytės miniatiūrų kompozicija.

J. Biliūno kūryba po jo mirties leidžiama įvairiais rinkiniais:

  • 1908 m. – "Liūdna pasaka" (apysaka, kiti leidimai: 1937, 1963 m.).
  • 1913 m. – "Paveikslai, apysakos ir eilės".
  • 1937 m. – "Parinkti raštai mokykloms".
  • 1946 m. – "Kliudžiau" (apsakymai).
  • 1947 m. – "Nemunu" (apsakymai).
  • 1951 m. – "Rinktiniai apsakymai".
  • 1959 m. – "Lazda" (apsakymai).
  • 1965 m. – "Laimės žiburys" (apsakymas), "Žvaigždė" (apsakymai).
  • 1967 m. – "Apsakymai".
  • 1973 m. – "Liūdna pasaka" (apsakymai).
  • 1975 m. – "Laimės žiburys" (apsakymai).
  • 1984 m. – "Apsakymai".
  • 1986 m. – "Liūdna pasaka" (apsakymai ir apysaka).
  • 1995 m. – "Liūdna pasaka" (kūrybos rinktinė).
  • 2017 m. – "Kliudžiau : apsakymai ir apysaka" (kūrybos rinktinė).

Buvo išleisti J. Biliūno raštai: 1946 m., 1947 m., dvitomis 19541955 m. ir trijų tomų leidinys 19801981 m., jo kūriniai buvo publikuoti ir lietuvių rašytojų kūrybos rinktinėse.

J. Biliūno novelių yra išversta ir išleista vokiečių, anglų, rusų (1952, 1964, 1979 ir 1988 m.), lenkų (1953, 1956 ir 1990 m.), tadžikų (1957 m.), latvių (1973 m.), esperanto (1994 m.), azerbaidžaniečių (vertė Mahiras Gamzajevas, 2015 m.), armėnų (vertė Feliksas Bachčinianas, 2017 m.) kalbomis.

Pirmąją J. Biliūno biografinę apžvalgą parengė ir paskelbė Liudas Gira 1908 m., biografinę apybraižą apie J. Biliūną išleido Augustinas Janulaitis 1913 m., pirmąją jo biografiją parengė ir 1917 m. išleido V. Mickevičius-Kapsukas. M. Lukšienė išleido monografiją "Jono Biliūno kūryba" (1956 m.). Rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis parašė ir išleido biografinę apybraižą apie J. Biliūną "Į aukštą kalną" (1986 m., pataisytas ir papildytas leidimas – 2008 m.). J. Biliūno gyvenimas ir veikla pristatomi Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 18641904" (2004 m.) ir šio žinyno 2-ojoje knygoje (2014 m.).

J. Biliūno vardas suteiktas gatvėms 22 Lietuvos miestuose: Anykščiuose, Biržuose, Jonavoje, Kaišiadoryse, Kalvarijoje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Palangoje, Panevėžyje, Pasvalyje, Plungėje, Radviliškyje, Rokiškyje, Skuode, Šiauliuose, Tauragėje, Telšiuose, Ukmergėje, Utenoje, Vilkaviškyje ir Vilniuje. Jo vardu vadinamos gatvės dar 16 šalies miestelių ir kaimų: Ariogaloje (Raseinių raj.), Baisogaloje (Radviliškio raj.), Debeikiuose, Anykščių raj., Dusetose (Zarasų raj.), Ežerėlyje (Kauno raj.), Juodupėje (Rokiškio raj.), Kačerginėje (Kauno raj.), Kavarske, Anykščių raj., Kybartuose (Vilkaviškio raj.), Kuršėnuose (Šiaulių raj.), Pušalote (Pasvalio raj.), Ramygaloje (Panevėžio raj.), Samyluose (Kauno raj.), Šlienavoje (Kauno raj.), Vabalninke (Biržų raj.) bei Garliavoje (Kauno raj.), kur jo vardu vadinama gatvė ir skersgatvis.

1953 m. Jono Biliūno vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla, nuo 1996 m. iki šiol – Anykščių Jono Biliūno gimnazija.

Biografija

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, jauniausias, aštuntas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 18911899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje.

Gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį, kurio nariais buvo Mykolas Blūdžius (vėliau mokesčių departamento direktorius), Peliksas Bugailiškis, Antanas Garmus (gydytojas ir rašytojas), Kazys Gugis (advokatas, vienas „Naujienų“ steigėjų JAV), Antanas Kišonas (farmacininkas, LSDP veikėjas JAV), Ignas Končius (profesorius), Antanas Murma, Pranas Mažylis (profesorius), Antanas Rucevičius (rašytojas), R. Pacevičius (chemikas), Antanas Purėnas (profesorius), Kazys Šilinskis-Šilinis, Donatas Vincas Šukevičius, Antanas Žukauskas ir kiti. Parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“.

1893 m. mirus abiem tėvams ir 1899 m. atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. 1899–1900 m. gyveno Liepojoje, kur vertėsi privačiomis pamokomis. 1900 m. baigė Šiaulių vyrų gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto pašalintas.

1901–1902 m. gyveno Šiauliuose, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė (1880-1978), ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, buvo numatęs jį paversti trimėnesiu literatūros žurnalu, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus Vincui Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“, redagavo jo 1 ir 2 numerius.

Negavęs leidimo grįžti į tartu ir tęsti medicinos studijas, 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Ciuriche parašė bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje, Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje.

Tuo metu daug rašė. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. 1907 m. parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus-almanacho projektą. Parašė straipsnius apie literatūrą „Žemaitės paveikslai“ (1902 m., išsp. 1908 m.) „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ (1905 m.) ir kt. [1] Metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į Zakopanę, kur mirė ant žmonos rankų.

Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių. 1946 m. ir 19541955 m. jo žmonos dukros iš antrosios santuokos Meilės Matijošaitytės-Lukšienės iniciatyva išleistas „Raštų“ dvitomis.

Kūryba

Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Ankstyvojoje kūryboje (apsakymai „Pirmutinis streikas“, 1903 m.; „Be darbo“, 1904 m.) vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema, protesto vaizdai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai.[2]

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus. Veikėjai – niekam nereikalingi, nuskriausti, atstumti. Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai. Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Lyrizmas gimsta iš gilaus J. Biliūno humanizmo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikio lietuvių prozos raidai.

Jonas Biliūnas. Aukos karo dievui. - Plimutas, 1902 m.

Žymesni kūriniai

Novelės:

  • „Brisiaus galas“
  • „Nemunu“
  • „Vagis“
  • „Laimės žiburys“
  • „Kliudžiau“
  • „Žvaigždė“
  • „Lazda“
  • „Joniukas“
  • „Ubagas“

Apysakos:

  • „Liūdna pasaka“

Bibliografija

  • Aukos karės dievui: publicistika, 1902 m.
  • Apsireiškimai iš žemės gyvenimo: mokslo populiarinimo, 1902 m.
  • Iš Mūsų praeities: publicistika, 1903 m.
  • Užmušimas caro Aleksandro II: publicistika, 1903 m.
  • Valdžios pilvas: publicistika, 1903 m.
  • Liūdna pasaka, 1907 m.
  • Raštai, T.1–2. 1954–1955 m.; t.1–3. 1980–1981 m.

Atminimo įamžinimas

  • 1953 m. J. Biliūno vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla (dab. Anykščių Jono Biliūno gimnazija).
  • 1958 m. ant Liudiškių piliakalnio pastatytas 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu (archit. Vytautas Gabriūnas, skulpt. Bronius Vyšniauskas).
  • Rašytojo gimtinėje Niūronyse išliko XX a. pradžioje perstatyta Biliūnų sodyba, kurioje nuo 1960 m. veikia memorialinis muziejus.
  • J. Biliūno vardas suteiktas gatvėms 22 Lietuvos miestuose.[3]

Šaltiniai

  1. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 65 psl.
  2. Albertas Zalatorius. Jonas Biliūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 180 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  3. http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=562


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: