Jonas Motiejūnas-Valevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jonas Motiejūnas-Valevičius

Gimė 1893 m. gegužės 22 d.
Galvydžiai, Svėdasų valsčius, Rokiškio apskritis
Mirė 1959 m. lapkričio 13 d. (66 m.)
Vilnius

Veikla
Lietuvos visuomenės ir karinis veikėjas, majoras.
Organizacijos Kariškis majoras, laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio Kryžiaus ordininkas, valstybės tarnautojas, vadovas, politinis kalinys

Žymūs apdovanojimai

Jonas Motiejūnas-Valevičius (1893 m. gegužės 22 d. Galvydžiai, Svėdasų valsčius, Rokiškio apskritis1959 m. lapkričio 13 d. Vilnius) – Kariškis majoras, laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio Kryžiaus ordininkas, valstybės tarnautojas, vadovas, politinis kalinys.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1893 m. birželio 3 d. Svėdasų parapijos krikšto metrikų knygoje tuo laikotarpiu krikšto nėra.

Tėvai: Juozapas Motiejūnas-Valevičius ir Domicelė Adamonytė-Motiejūnienė-Valevičienė. Broliai ir seserys: Jurgis Motiejūnas-Valevičius (1881–?), Juozapas Motiejūnas-Valevičius (1883–?), Kazimieras Motiejūnas-Valevičius (1900–?) – Lietuvos kariuomenės savanoris, Marija Motiejūnaitė-Valevičiūtė-Pališkienė (1900–?), Antanas Motiejūnas-Valevičius (1902–?) ir Domicelė Motiejūnaitė-Valevičiūtė-Baltuškienė (1907–?) – pedagogė. Sūnėnas (sesers Domicelės sūnus) Raimundas Saulius Baltuška (19372016) – kariškis jūrininkas, flotilės admirolas.

Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, 1913 m. Rygoje (Latvija) išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą.

1913 m. J. Motiejūnas-Valevičius dirbo Rygos gamykloje "Provodnik", kol 1913 m. vasarą buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę.

19131914 m. jis tarnavo Sumuose (Ukraina), 19141915 m. baigė 1-ąją Karo artilerijos mokyklą Kijeve (Ukraina) ir kaip carinės Rusijos kariuomenės praporščikas tarnavo 202-ajame pėstininkų pulke, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo fronte mūšiuose Galicijoje (Vakarų Ukraina) ir prie Baranovičių (Baltarusija). 1916 m. vasarį jam buvo suteiktas podporučiko, o liepą – poručiko karinis laipsnis. Nuo 1917 m. spalio jis buvo 5-osios divizijos šturmuotojų bataliono vadas. Kovose jis buvo dukart sužeistas ir kartą kontūzytas. 1918 m. pradžioje kaip štabskapitonas jis pateko į vokiečių nelaisvę, iš kurios paleistas grįžo į Lietuvą.

Lietuvoje J. Motiejūnas-Valevičius 1918 m. lapkričio 28 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Jis buvo paskirtas Molėtų milicijos vadu, kartu telkė Vilniaus krašto jaunuolius į savanorių gretas, kartu su Matu Valeika ir kitais suorganizavo 53-ąjį partizanų būrį ir jam vadovavo.

1918 m. gruodžio 10 d. jis buvo paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko bataliono vadu, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, nuo 1919 m. sausio 24 d. iki rudens toliau tarnavo 2-ajame pėstininkų pulke, buvo 2-ojo ir 3-ojo batalionų vadas.

1919 m. vasario 2 d. J. Motiejūnas-Valevičius buvo paskirtas ir pirmuoju Marijampolės ir Prienų miestų ir apskričių karo komendantu, nuo kovo 21 d. perkeltas Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantu, buvo ypatingųjų pavedimų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Tarnaudamas Marijampolėje, jis pasižymėjo energingais ir protingais veiksmais, už kuriuos buvo karinės vadovybės įvertintas.

1919 m. vasarą J. Motiejūnas-Valevičius kaip 2-ojo pėstininkų pulko 3-ojo bataliono vadas, dalyvavo kautynėse su bolševikais, Lietuvos kariuomenei užimant Panevėžį, Kupiškį, Obelius (Rokiškio raj.), Zarasus. 1919 m. spalio 18 d. jam suteiktas majoro karinis laipsnis.

Už kovinę drąsą 1919 m. lapkritį jis buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi "Už Tėvynę" (Vyties Kryžiumi).

Kautynėse su bermontininkais prie Radviliškio 1919 m. lapkritį jis dalyvavo kaip 2-ojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulko 1-ojo bataliono vadas, majoras, mūšyje buvo sunkiai sužeistas, bet nesitraukė, kol sulaukė pastiprinimo. Pasveikęs 1920 m. sausį-kovą jis buvo Vidaus reikalų ministerijos Kauno policijos vadas, paskui vasarą vadovavo 10-ajam pėstininkų pulkui,

Nuo 1920 m. rugpjūčio 23 d. iki 1921 m. balandžio 5 d. J. Motiejūnas-Valevičius buvo I rūšies ypatingų reikalų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado, Krašto apsaugos ministerijos įgaliotinis, nuo 1920 m. rugsėjo 20 d. – ir susisiekimo karininkas prie Lietuvos šaulių sąjungos. Kaip šios ministerijos atstovas su patariamuoju balsu nuo rugsėjo 26 d. jis dalyvavo Lietuvos gynimo komitete, nuo spalio 8 d. – Vyriausiajame Lietuvos gynimo komitete.

1921 m. balandį dėl sveikatos demobilizuotas iš kariuomenės kaip atsargos majoras, 19211925 m. J. Motiejūnas-Valevičius buvo Lietuvos vidaus ministerijos valdininkas. 1921 m. birželį–spalį jis buvo Vidaus reikalų ministerijos policijos inspektorius, 19211922 m. – Piliečių apsaugos departamento administracijos skyriaus viršininkas, 19221924 m. – Piliečių apsaugos departamento vicedirektorius, 19241925 m. referentas, 1925 m. – šio departamento direktorius.

19251934 m. J. Motiejūnas-Valevičius buvo Utenos apskrities viršininkas ir valdybos pirmininkas. Gyvendamas Utenoje, jis aktyviai dalyvavo Tautininkų sąjungos Utenos skyriaus veikloje, rėmė Antano Namiko iniciatyvą steigti Utenoje kraštotyros muziejų. Jis palaikė ir rėmė skautybę, 19251930 m., kol buvo įsteigtas atskiras Utenos skautų tuntas, buvo Utenos skautų tarybos pirmininkas. Tuo metu jis įsigijo ūkį Sidariškėse (Ignalinos raj.), kur apsigyveno jo šeima.

19341935 m. J. Motiejūnas-Valevičius dirbo Kėdainių apskrities, 19351939 m. – Alytaus apskrities, 19391940 m. – Švenčionėlių apskrities viršininku. Visur jis dalyvavo Tautininkų skyrių veikloje, priklausė "Geležinio Vilko" organizacijai.

Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. birželį atleistas iš apskrities viršininko pareigų, J. Motiejūnas-Valevičius slapstėsi Vakarų Baltarusijoje, dirbo samdiniu Lentupio kaime, paskui nelegaliai perėjo Vokietijos sieną ir ten slapstėsi iki 1941 m. vasaros. 1941 m. liepą jis grįžo į savo ūkį Sidariškių kaime (Ignalinos raj.) ir ten Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metais ūkininkavo, turėdamas 80 hektarų žemės.

1944 m. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, jis nelegaliai liko gyventi Lietuvoje, slapstėsi Prano Skaparo vardu Dukynės kaime netoli Krekenavos (Panevėžio raj.), palaikė ryšius su Krekenavos ir Ramygalos (Panevėžio raj.) partizanais, teikė jiems žinias, išgirstas per radiją iš užsienio.

1947 m. gegužės 25 d. (kitų šaltinių duomenimis – liepos 16 d.) J. Motiejūnas-Valevičius buvo suimtas Žaibogalos kaime, ilgai kankintas Panevėžio kalėjime. 1948 m. birželio 9–10 d. Karo tribunolas jį nuteisė 25 metams nelaisvės, jis buvo išvežtas kalėti į Spasko lagerį prie Karagandos (Kazachstanas). Dėl pablogėjusios sveikatos ir senatvės po J. Stalino mirties jo bausmės laikas buvo sumažintas iki 10 metų, o 1955 m. rudenį jis buvo iš lagerio paleistas ir grįžo į Lietuvą be teisės gyventi Vilniuje, paskurinius gyvenimo metus praleido Vilniuje slapčia.

Pirmojo pasaulinio karo metais už narsą fronte J. Motiejūnas-Valevičius buvo apdovanotas trim carinės Rusijos ordinais: Šv. Stanislovo 3-ojo laipsnio su kardais, Šv. Anos 3-ojo laipsnio ir Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio. Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas ne tik Vyties Kryžiumi (1919 m.), bet ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu (1931 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių Žvaigždės ordinu (1933 m.), Lietuvos skautų sąjungos Svastikos ordinu (1931 m.), ugniagesių "Artimui pagalbon" 3-ojo laipsnio kryžiumi, Savanorio kūrėjo medaliu (1928 m.) ir Nepriklausomybės medaliu (1928 m.).

Amžininkų atsiminimuose liko kaip geraširdis ir mėgstantis bendrauti žmogus, įdomus pašnekovas ir pasakotojas, sekmadieniais būtinai ėjęs į bažnyčią.

Buvo vedęs, žmona Elena Graužinytė-Motiejūnienė (18961976) – dvarininko Klemenso Graužinio (18901939) sesuo. Duktė Laima Motiejūnaitė-Račienė (g. 1939 m.).

Mirė 1959 m. lapkričio 13 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse. Kapą ženklina akmeninis paminklas-stela su įrašais.

1990 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Motiejūną-Valevičių kaip neteisėtai represuotą.

Vyties Kryžiaus kavalieriaus J. Motiejūno-Valevičiaus gyvenimas ir žygdarbiai įamžinti Viliaus Kavaliausko enciklopediniame žinyne "Lietuvos karžygiai : Vyties Kryžiaus kavalieriai (19181940)" 4-ajame tome (2012 m.).

Biografija

1914 m. mobilizuotas, 1915 m. baigė Kijevo 1-ąją karo mokyklą. Kaip Rusijos imperijos kariuomenės karininkas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, sužeistas. 1917 m. paskirtas šturmuotojų bataliono vadu. 1918 m. grįžo į Lietuvą, Vilniaus krašte telkė partizanų būrį, jam vadovavo. Nuo 1918 m. lapkričio mėn. Lietuvos kariuomenės savanoris, Pirmojo pėstininkų pulko bataliono vadas, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1919 m. Marijampolės, vėliau Šiaulių karo komendantas, ypatingų pavedimų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Kovojo su bolševikais operacijoje užimant Panevėžį, Kupiškį, Obelius bei Zarasus. 1919 m. rudenį kovose su bermontininkais prie Radviliškio sunkiai sužeistas. 1919 m. majoras. 1920 m. Vidaus reikalų ministerijos Kauno policijos vadas, Dešimtojo pėstininkų pulko vadas. 19201921 m. I rūšies ypatingų reikalų karininkas prie Vyriausiojo kariuomenės vado. Nuo 19211922 m. vidaus reikalų ministerijos policijos inspektorius, Piliečių apsaugos departamento administracijos skyriaus viršininkas, nuo 1922 m. šio departamento vicedirektorius, nuo 1924 m. referentas, 1925 m. – direktorius. 19251934 m. Utenos apskrities viršininkas ir valdybos pirmininkas.[1] Aktyviai dalyvavo tautininkų sąjungos Utenos skyriaus, kuriam vadovavo gydytojas Povilas Svilas, veikloje, rėmė Antano Namiko iniciatyvą, įsteigiant Utenoje kraštotyros muziejų. 19341935 m. Kėdainių apskrities, vėliau Alytaus, Švenčionėlių apskrities viršininkas.

1944 m. prasidėjus antrajai TSRS okupacijai liko Lietuvoje, slapstėsi, palaikė ryšius su su Krekenavos ir Ramygalos valsčiaus partizanais. 1947 m. gegužės 25 d. suimtas, ilgai kankintas, 1948 m. nuteistas 25 m. ir išvežtas į Spasko lagerį prie Karagandos, Kazachija. Dėl sveikatos ir senatvės 1955 m. paleistas.[2]

Įvertinimas

Šaltiniai

  1. Jonas Motiejūnas-Valevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 520 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Antanas Gasperaitis. Utenos krašto enciklopedija


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+13788-84=13704 wiki spaudos ženklai).