Jonas Murka

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jonas Murka
Jonas Murka.jpg

Gimė 1889 m. spalio 21 d.
Juodžiūnai, Puponių valsčius
Mirė 1945 m. lapkričio 13 d. (56 m.)
Šiauliai

Veikla
pedagogas, vadovėlių autorius

Išsilavinimas Panevėžio mokytojų seminarija
Alma mater 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Žymūs apdovanojimai

1928 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas

Turinys

Jonas Murka (slap. Vilniškis, 1889 m. spalio 21 d. Juodžiūnai, Puponių valsčius, Ukmergės apskritis[1] – 1945 m. lapkričio 13 d. Šiauliai, palaidotas Kaune) – Lietuvos pedagogas, visuomenininkas, publicistas, vadovėlių autorius.

Biografija

Jonas gimė Juodžiūnų kaime, šviesaus, raštingo tėvo, bendravusio su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, Simono Murkos ir Karusės Žiukaitės gausioje vidutinių valstiečių šeimoje, kurioje augo trys sūnūs ir dukra. Tėvas Simonas Murka buvo raštingas, šviesus žmogus, mokęsis pradžios mokykloje, mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai. Todėl siekė, kad ir vaikai gautų išsilavinimą. Sūnūs Jonas ir Juozas baigė mokslus.[2] Iš viso šeimoje augo 4 vaikai, todėl tėvams nebuvo lengva juos leisti mokytis.

Tačiau likimas Murkų šeimai buvo negailestingas – vienas po kito šeimos nariai iškeliavo Anapilin. Pirmutinę džiova pakirto motiną, vėliau mirė broliai Juozas ir Viktoras, galiausiai tėvas ir sesuo. Jonas buvo vyriausias sūnus šeimoje, silpnos sveikatos, tačiau labai tvirtos valios ir begalinio darbštumo žmogus. Jonas jau nuo vaikystės uoliai kibo į mokslus. Savarankiškai pasiruošė, išėjo gimnazijos kursą ir įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurioje besimokant, jam didelės įtakos turėjo kalbininko Jono Jablonskio paskaitos.[2]

Panevėžio mokytojų seminarijos absolventai. Pirmoje eilėje iš dešinės trečias – J. Murka. Panevėžys, 1909 m.

1909 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Čia jis įgijo lietuvių kalbos mokytojo specialybę, mokėjo susikalbėti rusų, vokiečių, latvių kalbomis.

Auksučiuose

19091915 m. mokytojavo Auksučiuose.

Auksučių mokykla buvo įsikūrusi vietinio ūkininko seklyčioje. Kiek vėliau, J. Murkos iniciatyva, buvo pastatydinta nauja medinė pradinė mokykla, kuri, deja, sudegė per karą 1915 metais. Būtent Auksučiuose (Kuršėnų r.) prasidėjo aktyvus pedagogo, mokslininko gyvenimas ir veikla.[2]

Jaunuolis Auksučiuose pradėjo rinkti medžiagą ir rašė savo „Metodikos etiudus“, pastatė pradžios mokyklą, į mokslus įtraukė aplinkinių kaimų neraštingus žmones, organizavo jaunųjų ūkininkų būrelį. Auksučiuose gimė ir suaugusiųjų švietimo idėja. Amžininkai pasakojo, kad apie jaunąjį mokytoją apylinkėje sklido legendos. Jo planus sujaukė Pirmasis pasaulinis karas.

J. Murka neapsiribojo vien tik vaikų mokymu bei suaugusiųjų švietimu, jaunas mokytojas ėmėsi kur kas platesnės švietėjiškos veiklos. 19091910 m. jis ne tik Auksučių, bet ir gretimų kaimų beraščiams suorganizavo lietuvių kalbos kursus, kuriuose mokė lietuviškai skaityti, rašyti ir šiek tiek literatūros – suprasti poezijos ir prozos kūrinėlius. O tai buvo pavojinga… laikai buvo labai sunkūs ir painūs…[2]

Apie tai savo atsiminimuose J. Murka rašė:[2]

Cquote2.png

Pradžios mokyklos mokytojas tais laikais buvo šnipinėjamas trijų valdžių: žandarmerijos, viešosios policijos ir gubernatūros per žemiečių viršininką, kuriam žinias teikdavo viršaičiai ir seniūnai.

Už pasižymėjimą lietuviškoje veikloje (susirinkimo sušaukimas, slapto vakarėlio suruošimas ir slapto būrelio įkūrimas) grėsė tada trys mėnesiai kalėjimo, ištrėmimas į Rusijos rytus ir kratos tarp pažįstamų, ką jau kalbėti apie atleidimą iš tarnybos. Antra vertus, žmonės buvo tamsūs, įbauginti ir naivūs: savo švietėjus girdavo viešai, pasakodavo apie juos, ką tik žinodavo, jei tik klausytojas nebuvo uriadnikas arba rusas. Vadinasi, nuo žemiečių, viršininko akies visiškai pasislėpti nebuvo galima.


Jonas Murka

Cquote1.png


Elena Murkienė ir Jonas Murka. Šiauliai, 1928 m.

Tačiau tokia pavojinga padėtis J. Murkos neišgąsdino, atvirkščiai – Auksučiuose jis su dar didesniu entuziazmu ėmėsi plėsti ne tik švietėjišką, bet ir kultūrinę veiklą: įkūrė klojimo teatrą, subūrė chorą, įsteigė jaunųjų ūkininkų būrelį, organizavo vakarones su tautiniais žaidimais, šokiais bei dainomis.[2][Atsiliepimas 1]

J. Murka (pirmas iš kairės) ir Stasys Matjošaitis. Apie 1913–1914 m.

A. Gedaminas uoliai talkino J. Murkai, įgyvendinant švietėjiškus sumanymus, tapo jo bičiuliu ir bendraminčiu. Gedaminų sodyba tapo šviesos ir žinių oaze vietos gyventojams. Troboje buvo skaitomi laikraščiai, knygos, žaidžiama šaškėmis, o seklyčioje šeštadieniais ir sekmadieniais vakarais jaunimas pasišokdavo… 19121913 m. vasarą A. Gedamino klojime buvo suvaidintos pjesės „Ekspropriatoriai“ ir „Tiktai niekam nesakyk“.[2]

J. Murka palaikė draugiškus santykius ir su aplinkinių kaimų inteligentais. Tuo laiku Šiaulių apskrityje mokytojavo tuo metu dar nespėję išgarsėti, vėliau garsūs pedagogai, vadovėlių autoriai Stasys Matjošaitis (Šiupylių kaime) ir Antanas Vireliūnas (Sereikių kaime), be kurių sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų kūrimosi procesą. Toks jau sutapimas, kad Šiaulių apskrityje vienu metu gyveno ir dirbo trys jauni, ambicingi Lietuvos vyrai, būsimi „Sakalėlio“, „Vaikų darbymečių“ bei geografijos vadovėlių autoriai.[2][Atsiliepimas 2]

Auksučiuose J. Murka rašė „Metodikos etiudus“ – vieną brandžiausių savo teorinių studijų, skirtą tėvams, pradedantiems dirbti mokytojams ir mokytojų kursų kursantams. Juos nuolatos papildydavo ir taisė visą savo gyvenimą iki pat mirties. „Metodikos etiudai“ – tai viena pirmųjų tokio pobūdžio knygų Lietuvoje, kurioje aiškiai pabrėžta mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo reikšmė.[2]

Pirmasis pasaulinis karas

Jonas Murka. Vaikų darbymečiui. 1916 m.

Pedagoginį darbą nutraukė artėjantis frontas. J. Murka su Antanu Vireliūnu ir kitais karo pabėgėliais pasitraukė į Suomiją.[2]

Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijoje, 1916 m. dėstė lietuvių kalbą Sankt Peterburge Antano Purėno suorganizuotuose kursuose. 1916 m. Sankt Peterburge J Murka sugebėjo išleisti savo pirmuosius 352 puslapių skaitinius „Vaikų darbymečiui. Skaitymai pradedamajai mokyklai“ (Lietuvių spaustuvė). Tada jis dar nenujautė, kad iš to paties pavadinimo Skaitinių Lietuvos vaikai mokysis iki pat 1945 m.

1917 m. pavasarį persikėlė į Voronežą. Karo metais Voronežas tapo lietuvių švietimo ir kultūros židiniu Rusijoje. Čia gausiausiai susibūrė lietuvių karo pabėgėlių, tarp kurių ir nemažai Lietuvos inteligentijos. Tuo metu Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Evakuotos lietuvių gimnazijos ne tik tęsė darbą, bet ir išplėtė savo tinklą. Jose dirbo garsūs pedagogai: Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, Jonas Murka ir kiti. J. Murka ypač gerbė buvusį savo mokytoją J. Jablonskį, kurio įkvėptas jis pradėjo lituanisto darbą, kurį tęsė visą gyvenimą. Lietuvių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, toliau rengė lietuvių kalbos vadovėlius mokykloms.[2]

Nuo 1917 m. – dėstė M. Yčo evakuotoje mergaičių gimnazijoje (Voronežo lietuvių gimnazijoje), Voroneže lankė mokytojų seminariją.

1917 m. išspausdino „Lietuvių kalbos vadovėlio“ antrą dalį. Voroneže vakarais jis lankė Mokytojų institutą, daug dirbo savarankiškai mokydamasis. Šis laikotarpis, nors ir labai sunkus, tačiau J. Murkos gyvenime jis buvo dar ir ypatingas: „1917 m. rugpjūčio 21 d. Voronežo Romos katalikų bažnyčioje kun. Jasienskis sutuokia J. Murką (27 m.) su Elena Gedaminaite (22 m.). Ponia Jablonskienė buvo svočia, Povilas Karazija ir Konstantinas Jablonskis – liudytojai“, – atsiminimuose rašė Elena Murkienė.[2]

Šiauliuose

Jonas Murka su šeima 1930 m.: žmona Elena Murkienė (Gedaminaitė) ir dukromis (iš kairės) Grožvyda, Rūta, Danute ir Laima.

1918 m. grįžo į Lietuvą. Pradžioje išvyko į tėviškę, kur netrukus ėmėsi rengti vadovėlius mokykloms ir keletą spėjo parašyti iki rudens. Rudenį apsigyveno Šiauliuose. Voroneže įgyta didelė pedagoginė patirtis J. Murką įkvėpė dideliems švietėjiškiems užmojams – Šiauliuose jis tapo pedagoginės veiklos iniciatoriumi – „varikliu“. Įsitraukė ir į aktyvų visuomeninį–kultūrinį gyvenimą.[2]

Jonas Murka. Lietuvių kalbos vadovėlis. 1921 m.

Su S. Brašiškiu, O. Bugailiškiene ir kitais suorganizavo Šiaulių pedagogų ir specialistų būrelį, kuris rengė kursus matininkams, geležinkelininkams, paštininkams, buhalteriams, sąskaitininkams, mokytojams ir kitų profesijų specialistams. J. Murka jiems dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1920 m. jo iniciatyva atidaryti parengiamieji kursai, vėliau tapę suaugusiųjų gimnazija. 1920 m. būrelis paruošė 60 paštininkų, 30 sąskaitininkų, 20 mokytojų. Tais pačiais metais jo iniciatyva buvo atidaryti parengiamieji vidurinio mokslo kursai, vėliau tapę suaugusiųjų gimnazija.[2][Atsiliepimas 3][Atsiliepimas 4]

19181921 m. Šiaulių berniukų gimnazijos rusų ir lietuvių kalbos mokytojas.

19211922 m. dirbo Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, 19221923 m. Šiaulių mokytojų seminarijoje. 19261927 m. Šiaulių suaugusiųjų gimnazijos mokytojas.

J. Murka pasižymėjo tvirta valia ir begaliniu darbštumu. Nors ir būdamas silpnos sveikatos, daug dirbo įvairiuose mokytojų kursuose tiek Šiauliuose, tiek Palangoje, Kėdainiuose ir kitose Lietuvos miestuose. Švietimo ministerija jį skirdavo į įvairias egzaminų komisijas įvairiuose miestuose. O vakarais, neretai ir naktimis, J. Murka rašė vadovėlius, straipsnius į „Tautos mokyklą“, „Švietimo darbą“, „Vairą“, „Mokyklą ir gyvenimą“ bei kitus periodinius leidinius apie švietimo, mokyklos ir šeimos problemas.[2]

Liga nepalaužė

Sunki įsisenėjusi liga nesiliovė varginus J. Murką. 1928 m. jis išvyko gydytis į TBC sanatoriją Prancūzijoje, Aubiure, o 1929 m. – į Davoso sanatoriją Šveicarijoje. Gydydamasis Šveicarijoje, jis neleido laiko veltui – klausė paskaitų Ciuricho universitete, studijavo specialią literatūrą, gilinosi į psichologijos bei pedagogikos dalykus, bendravo su kitų šalių pedagogais, kurie taip pat gydėsi. Domėjosi jų pedagogine patirtimi. Gyvendamas toli nuo namų, J. Murka ilgėjosi Lietuvos, o ypač šeimos – mylimos žmonos Elenos ir keturių dukrelių: Rūtos, Laimos, Grožvydos ir Danutės. Dažnai rašydavo joms laiškus ir atvirlaiškius iš Davoso, pasakodamas apie save ir apie nepakartojamą Šveicarijos gamtą, pasakiškas žiemas...[2]

J. Murka buvo labai išsilavinęs, aukštos inteligencijos, plačių interesų žmogus. Mokėjo septynias (gal ir daugiau) užsienio kalbas. Puikiai susikalbėdavo vokiečių ir prancūzų kalbomis, mokėjo rusų, lenkų, graikų, lotynų, latvių kalbas. Neatsitraukdamas nuo gausių darbų, 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Turėjo sukaupęs turtingą biblioteką. E. Murkienė prisiminimuose rašė: „Savo darbui J. Murka buvo surinkęs gana turtingą – apie 4000 knygų lituanistikos bei pedagogikos ir dailiosios literatūros pasaulinių klasikų biblioteką, kurioje buvo ir rimtų šaltinių, ir retenybių. Netrukus po jo mirties biblioteka ir asmeninis archyvas dingo...“[2]

J. Murkos gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau labai prasmingas. Jis savo pedagogine veikla nusipelnė didelės pagarbos ir autoriteto ne tik kaip mokytojas, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas, bet ir kaip aktyvus gimtosios lietuvių kalbos puoselėtojas.[2]

Apie J. Murkos gyvenimą būtų galima pasakyti trumpai – jis nepailstamai dirbo Lietuvos žmonėms – buvo mokytojas iš pašaukimo.[2]

Pedagogikos novatorius buvo palaidotas Šiauliuose, 1967 m. jo palaikai perlaidoti Kaune, Eigulių kapinėse – šalia žmonos Elenos Murkienės palaikų. Tame pačiame kape palaidotos ir dvi Murkų dukros: Rūta Murkaitė ir Grožvyda Murkaitė-Garbaravičienė su vyru Jonu Garbaravičiumi. Pasak šviesuolio vaikaičių, simboliška, kad ant kapo augusios dvi liepos suaugo į vieną kamieną – tai tarsi senelių gyvenimas.[3]

Įvertinimas

  • 1928 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas
  • Lietuvos švietimo istorijos muziejuje 2014 m. spalio mėnesį visuomenei buvo pristatyta virtuali paroda iš ciklo „Istorinės atminties spalvų retrospektyva. Jonas Murka – mokytojas iš pašaukimo“, skirta žinomo Lietuvos pedagogo 125-osioms gimimo metinėms paminėti.[2]
  • 2014 m. spalio 24 d. Šiauliuose, kur ilgą laiką gyveno, dirbo ir kūrė žymus tarpukario Lietuvos mokytojas, visuomenininkas, pedagogas novatorius, švietimo filosofas ir publicistas Jonas Murka, skverelyje prie P. Višinskio ir Stoties gatvių kampo bus atidengtas paminklas J. Murkai. Skulptūros (švyturio) autorius - J. Murkos proanūkis, Lietuvos dailininkų sąjungos narys skulptorius Džiugas Jurkūnas.[4]
  • 2015 m. spalio 2 d. Šiauliuose, skverelyje P.Višinskio ir stoties gatvių sankryžoje atidengta skulptūra „Pirmoji diena“, skirta atminti Jonui Murkai, žymiam šiauliečiui, pedagogui, vadovėlių autoriui, vienam iš suaugusių švietimo Lietuvoje pradininkui.

Kūryba

Jonas Murka. Diktantai. 1925 m.

Bendradarbiavo žurnaluose „Vairas“, „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“. 19201922 m. žurnalo „Mokykla ir gyvenimas“ redakcinės kolegijos narys. 19161932 m. parašė kelis vadovėlius, knygų tėvams ir pradedantiems mokytojauti mokytojams.

J. Murka per gana neilgą savo gyvenimą nuveikė labai daug – išleido 58 devyniolikos pavadinimų knygų laidas. Paminėtinos „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“, (dvi dalys, 1925–1928 m.), „Diktantai pradžios mokyklai“ (1925 m., 1933 m.), Lietuvių kalbos vadovėlis“, (3 dalys, 1917–1921 m.), 13 laidų, „Metodikos etiudai“ (1919 m.), „Vaikų darbymečiui“ (1916–1935 m.) – šešios vadovėlio knygos keturių skyrių pradžios mokyklai, 37 laidos – pats didžiausias ir reikšmingiausias J. Murkos darbas.[2]

Savinosi jo idėjas

Šiauliuose gyvenęs talentingas, visa apimančio sisteminio žvilgsnio pedagogas ir būsimų pedagogų mokytojas buvo ypač darbštus. Didžiąją gyvenimo dalį kamuojamas negalios – sirgęs plaučių tuberkulioze, keturiolika metų buvęs prikaustytas prie lovos, jam pašalinta vienuolika šonkaulių – parašė apie 40 vadovėlių, metodiniuose patarimuose mokytojams siūlė modernių vakarietiškų švietimo idėjų.[3]

Su okupaciniais režimais nebendradarbiavusio, sovietų valdžiai nelojalaus, tautinės mokyklos idėjas propagavusio, etninės Lietuvos klausimais straipsnius rašiusio J.Murkos pavardę ir darbus ankstyvuoju sovietmečiu siekta ištrinti iš istorijos.[3][Vertinimas 1] Vėliau jo darbai tapo prieinamesni.[Vertinimas 2]

Novatorius ir pradininkas

Jonas Murka. Vaikų darbymečiui. 1927 m.

Murkos nuopelnai Lietuvos pedagogikai – išskirtiniai.[3] Jis vienas pirmųjų pradėjo kūrti metodinę pedagogikos literatūrą.[Vertinimas 3]

J.Murka kartu su kitais to meto Lietuvos švietėjais kūrė mokykloms programas, pagal kurias mokytasi iki 1934 m. Anuomet siekta visiems privalomai suteikti pradinį išsilavinimą.[3][Vertinimas 4]

Steigė „Aušros“ muziejų

J.Murka jį pažinojusiųjų buvo apibūdinamas kaip kuklus, plačios erudicijos žmogus, mokėjęs per dešimt kalbų. Grįžęs iš Rusijos, kur buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metais, J.Murka su šeima – žmona Elena ir dukromis Rūta, Laima, Grožvyda ir Danute – gyveno ir dirbo Šiauliuose. Šiam miestui šviesuolis davė ypač daug. J.Murka buvo vienas iš J.Janonio gimnazijos atkūrėjų, organizavo suaugusiųjų mokymo kursus, jo iniciatyva Šiauliuose atsirado suaugusiųjų gimnazija.[3] Jis kartu su Peliksu Bugailiškiu, Stasiu Brašiškiu, Jonu Fledžinsku buvo "Aušros" muziejaus steigėjai.[Vertinimas 5]

Sunki liga J.Murkai nesutrukdė rašyti.[Vertinimas 6]

J.Murka parengė visą ciklą istorinių straipsnių. Kai kuriuos publicistinius straipsnius pasirašydavo slapyvardžiais, pavyzdžiui, straipsnius apie Vilniaus krašto lietuvinimą – Vilniškiu. Vienas didžiausių J.Murkos darbų – istorinės tematikos studija su žemėlapiais apie Rytų Lietuvos etnografines ribas – liko nebaigtas, kaip ir literatūros teorijos vadovėlis "Raštų kūrimo teorija".[3]

Talkino trečia dukra

Didžiausios apimties ir reikšmingiausias J.Murkos darbas yra saugomas Mokslų akademijos rankraštyne – 4 tūkst. puslapių aštuonių tomų Lietuvos pedagogikos istorijos chrestomatija "Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385–1919)".[3] Šią knygą rašė jau sunkiai sirgdamas, todėl jam dažnai talkino dukra Grožvyda.[Vertinimas 7]

Medžiagą šiam veikalui J.Murka rinko visą gyvenimą.[3][Vertinimas 8]

Idėjos – gyvos ir šiandien

Nemažai pedagogikos novatoriaus siūlytų ugdymo idėjų ir šiais laikais yra siekiamybė.[3][Vertinimas 9]

Lino Bulotos žodžiais, J.Murka gyveno tuo laikotarpiu, kai vyko kova tarp tradicinės, arba klasikinės, ir modernios švietimo mokyklos. Šviesuolis buvo modernios mokyklos šalininkas. Jis propagavo darbo mokyklą, kurios idėjomis ir šiandien remiasi Montessori sistema, siūlanti reiškinius, objektus tyrinėti visapusiškai – taip vaikams suteikti įvairių sričių žinių.[3][Vertinimas 10][Vertinimas 11]

Artimieji J.Murką prisimena kaip labai principingą, darbštų, kartu labai šiltą, imlų žmogų, kuriam viskas buvo įdomu.[3][Vertinimas 12]

1945 m. lapkritį, J.Murkai mirus, dingo jo asmeninė biblioteka ir archyvas. Apie 4 tūkst. knygų turėjusioje bibliotekoje buvo tokių bibliografinių retenybių kaip keli tomai "Scriptorum Rerum Prussicarum", senųjų lietuviškų knygų originalų, didžiųjų atlasų.[3][Vertinimas 13]

Šviesuolio knygos atsidūrė Vilniaus universiteto, kitose Lietuvos, taip pat Rusijos Federacijos, privačiose bibliotekose.[3]

Kūrybos vertinimai

  1. Priežastis, kodėl J.Murka ilgam buvo užmirštas, svarstė anūkas kaunietis istorikas Linas Bulota, atsisakęs konkrečiai įvardyti, kas plagijavo senelio mintis:
    Cquote2.png Senelis gana anksti mirė, bet svarbiausia – dėl politinių priežasčių ankstyvuoju sovietmečiu jo pavardės iš viso nebuvo galima minėti, tad visi jį pamiršo. Kitas dalykas – buvo pedagogų šviesuolių, plagijavusių senelio rankraščius ir jo mintis pateikusių kaip savo. Galbūt tie žmonės taip pat nelabai norėjo, kad J.Murkos pavardė būtų minima?

    Tai yra žinomos pavardės, skaitykite, kas atgimimo laikotarpiu rašė apie tautinės mokyklos kūrimą, ir suprasite.


    Linas Bulota

    Cquote1.png

  2. Naudodamasis šia proga, L.Bulota, studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute, diplominio darbo tema pasirinko senelio darbus.
    Cquote2.png

    Tik prie Nikitos Chruščiovo atšilimo ir buvo galima pradėti klibinti tą laikotarpį – tarpukarį. Ir aš pas profesorių Joną Laužiką, kuris man dėstė Lietuvos pedagogikos istoriją, 1972 m. iš J.Murkos darbų ėmiau rašyti diplominį darbą, nors, žinoma, niekam neaiškinau, kad tai – mano senelis


    prisiminė Linas Bulota

    Cquote1.png

  3. Cquote2.png

    Jei žmogus yra nuveikęs gyvenime ką nors tokio, nuo ko prasideda atskaita Lietuvos pedagogikos istorijoje, jį sunku su kuo nors palyginti, – Kalbu apie 1919 m. "Metodikos etiudus". Tai knyga, skirta mokytojams ir tėvams. Nuo jos prasidėjo metodinė pedagogikos literatūra Lietuvoje. Jau vien šiuo darbu senelis įėjo į pedagogikos istoriją, lietuviškąsias enciklopedijas.


    pastebėjo šviesuolio vaikaitis Linas Bulota

    Cquote1.png

  4. Cquote2.png

    Tai buvo nepaprastai pažangus žingsnis, įtvirtintas įstatymu. Mūsų ausiai šiandien ta šešių klasių pradžios mokykla skamba keistokai, sakykime, tai buvo šešių klasių pagrindinė mokykla, prieinama visiems. ... Ir J.Murka šiai sistemai rašė vadovėlius. Visi vadovėliai, kurių reikėjo privalomiems šešiems mokyklos skyriams, buvo jo parašyti. Tarpukario Lietuvoje buvo visas šūsnis skirtingų autorių parašytų konkuruojančių pradžios mokyklos vadovėlių, be to, labai gerų. Bet niekas kitas nepateikė visos vadovėlių sistemos.


    pabrėžė Linas Bulota

    Cquote1.png

  5. Cquote2.png

    Jis kartu su Peliksu Bugailiškiu, Stasiu Brašiškiu, Jonu Fledžinsku buvo "Aušros" muziejaus steigėjai. Nors dabar viskas skamba kiek kitaip. Dabar, kalbant apie Šiaulių "Aušros" muziejų, teigiama, kad steigėjai – "P.Bugailiškis ir kiti". Net pačiame "Aušros" muziejuje galima išgirsti tokį atsakymą. Reikėtų įvardyti, kas tie kiti.


    užsiminė Linas Bulota

    Cquote1.png

  6. Cquote2.png

    Tai buvo fantastiško darbštumo žmogus. Visiškai netekęs darbingumo, vis tiek nepasidavė, atkakliai dirbo iki pat paskutinės dienos. Ir tiek nuveikė, kad sunku įsivaizduoti, kaip vienas žmogus galėjo suspėti. Neįtikėtina, kai suskaičiuoji jo knygas, diapazoną, jau nekalbant apie publicistikos straipsnius.


    žavėjosi istorikas Linas Bulota

    Cquote1.png

  7. Cquote2.png

    Du kartus ruošta spaudai, taip ir nebuvo išleista – liko rankraštyje. Labai daug autorių šiuo rankraščiu naudojosi, taip pat ir gerai žinomi mūsų šviesuoliai, tik neminėdami J.Murkos pavardės. Yra autorių, rašiusių apie senąją lietuvių mokyklą, citavusių ištisas pastraipas ir nenurodžiusių, iš kur tai paimta. O paimta akivaizdžiai iš senelio rankraščio.


    pastebėjo istorikas Linas Bulota

    Cquote1.png

  8. Mamos Laimos Murkaitės-Bulotienės pasakojimus apie pasiaukojamą senelio darbą prisiminė jo anūkė vilnietė dailininkė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė.
    Cquote2.png

    Parašė jau sunkiai sirgdamas, nesikeldamas iš patalo. Rašė gulomis, ant specialiai prie lovos pritaisytos lentelės pasidėjęs popieriaus lapus. Pavargus jam dažnai talkino trečia dukra Grožvyda.


    Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė

    Cquote1.png

  9. Cquote2.png

    Jis kalbėjo apie visapusišką asmenybės ugdymą. To labai pasigendame mūsų mokyklose, kur stengiamasi kuo daugiau informacijos prikišti į moksleivių galvas, bet vis dar nesusimąstoma apie asmenybės ugdymą. Dabar kompiuteris tampa dievu, o juk jis – viso labo įrankis. Žmogus ir jo smegeninė turėtų būti pirmoje vietoje.


    pastebėjo Linas Bulota

    Cquote1.png

  10. Cquote2.png

    Sovietiniu laikotarpiu mokyta remiantis formalistine mokykla: išdėsčiau medžiagą, vaikai iškalė, vadinasi, išmoko. Bet taip neugdomas mąstymas. Remiantis darbo mokykla, buvo galima bulves ravint apie Marką Aurelijų pasakoti ir su garsiausiais grožinės literatūros kūriniais vaikus supažindinti, kaip persiėmusi senelio idėjomis darė mūsų močiutė Elena Murkienė


    jos patirtą auklėjimą prisiminė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė

    Cquote1.png

  11. Cquote2.png

    Tuo metu senelis buvo vienas moderniausių pedagogų Lietuvoje ir vienas iš modernesnių Europoje. Buvo silpnos sveikatos, tad važiavo gydytis į Šveicariją, Prancūziją. Besigydydamas, Ciuricho universitete lankydavo paskaitas, įsigydavo naujausios literatūros – iš ten sėmėsi idėjų.


    pastebėjo Linas Bulota

    Cquote1.png

  12. Cquote2.png

    Turėjo senelis Dievo dovaną – buvo pedagogas iš pašaukimo. Jam pačiam didžiausia, rimčiausia profesija buvo mokytojas. Senelis ieškojo žmonių ir pastūmėdavo juos į priekį. Mokiniai sakydavo: atrodo, kiekvieną iš mūsų jis pačiupinėja. Ir jei tik pastebėdavo mokinių gabumų krislą, visokeriopai skatindavo: eidavo pas tėvus, ragindavo nukreipti į tą pusę, leisti mokytis.


    pasakojo Linas Bulota

    Cquote1.png

  13. Cquote2.png

    Po senelio laidotuvių geri žmonės močiutei pranešė, kad ją ruošiamasi išvežti. Močiutė taip ir išėjo iš namų – tik su rankinuku. Viskas liko: ir knygos, ir daiktai, ir dokumentai.


    apgailestavo Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė

    Cquote1.png

Atsiliepimai

  1. Jo kraštietis Peliksas Bugailiškis atsiminimuose rašė:
    Cquote2.png

    Auksučiuose Jonas Murka visa siela ir turimomis žiniomis pasineria į darbą ne tik vaikų mokymo, bet ir suaugusių švietimo bei kultūrinimo, per kelerius metus gerokai išprusinant tos apylinkės kaimo visuomenę, su ja artimai bendraudamas ir visiškai pritapdamas, net sau žmoną pasirinkdamas iš savo išauklėtų ir išlavintų mokinių, būtent Eleną Gedaminaitę, būsimą jo darbų padėjėją, knygų vertėją, o ligos metu ištikimą slaugytoją ir rūpintoją. Jos gi brolis Albertas Gedaminas, gerai išsilavinęs vyras, tapo vėliau aktyviu spaudos darbuotoju ir vietos kultūrinio sąjūdžio žymiu veikėju.


    Peliksas Bugailiškis

    Cquote1.png

  2. Buvęs J. Murkos mokinys rašytojas Augustinas Gricius savo prisiminimuose rašė:
    Cquote2.png

    Tada, kol dar nebuvo mokyklos Šiupyliuose, aš mokiausi Auksučiuose pas J. Murką. Mano atmintyje tie metai blizgėte blizga. Aš atsimenu J. Murką dar jauną, aukšto stoto, tik liesą. Mes, mokiniai, jau žinojom, kad jis ligonis, kad džiovininkas. Bet jis buvo mokiniams toks dėmesingas, taip jis kiekvieną tirdavo, tartum kiekvieną čiupinėte čiupinėdavo, ieškodamas asmenybės, jos savumų, polinkių, gabumų. Spėjamai suradęs kokį bruožą, žymintį asmenybės gabumus kokiai veiklos sričiai, jis tuos gabumus ir ugdė, puoselėjo. Mums buvo jis patrauklus savo orumu, savo intelektualumu.


    Augustinas Gricius

    Cquote1.png

  3. Augustinas Gricius prisiminimuose apie buvusį mokytoją rašė:
    Cquote2.png

    1919 m. nuvažiavau į Šiaulius, nuėjau į buvusią mergaičių gimnaziją. O ten jaunimo! Vieni stoti į mokytojus, kiti į matininkus, treti buhalteriais nori būti. Visi jaudinasi – ar pavyks išlaikyti stojamuosius egzaminus. Iš egzaminatorių klasės vieni išeina nušvitę, kiti nusiminę, net ašarodami. Štai pašaukiamas ir aš.

    Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, nežinau, kaip man apvirto viskas kojom aukštyn. Kai manęs paklausė, ko aš noriu mokytis, pareiškiau:

    – Paštininku telegrafistu.

    J. Murka pašoko iškėlęs rankas, jo veide atsispindėjo nustebimas ir išgąstis:

    – Ką tu, – sušuko jis. – Taigi tu žadėjai stoti į mokytojus!

    Žadėjau. Ir norėjau. Tik nežinau, kas atsitiko, peržengus slenkstį į egzaminų kambarį. Tai buvo ūmus, neapgalvotas posūkis. Įstojau ir baigiau pašto telegrafo kursus. O J. Murka kada tik susitikęs vis kraipydavo galvą ir sakydavo:

    – Ai-ai-ai... Na kaipgi tu šitaip padarei...

    Mokytojo profesija jam buvo pati svarbiausia ir vertingiausia. Tik mokytojas jam buvo vertas žmogus ir visus, kas jam patiko, norėjo padaryti mokytojais.


    Augustinas Gricius

    Cquote1.png

  4. Cquote2.png

    Mokytojas J. Murka buvo ne tik lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas, jis buvo didelis Tėvynės mylėtojas, patriotas. Taip, pavyzdžiui, 1919 m. vasarą vokiečiams palikus Lietuvą, Kuršėnuose pasirodė baltagvardiečių, Bermonto-Avalovo kariuomenė. Toji kariuomenė greitai užėmė Šiaulius ir kitas artimąsias vietoves – Radviliškį, Joniškį.

    Šiaulių gimnazijos jaunimas pajuto gręsiantį pavojų Lietuvos Nepriklausomybei. Tada mokytojai Murka ir Šileika organizavo slaptą mokinių kovos būrį. Tam būriui priklausiau ir aš. Būrys pasitarimams rinkdavosi pas J. Murką (Dvaro g.). Aš pats tuose pasitarimuose dalyvavau du kartus


    savo prisiminimuose rašė buvęs J. Murkos mokinys Jonas Petrauskas

    Cquote1.png

Bibliografija

  • Vaikų darbymečiui, lietuvių kalbos pradžiamokslis, 4 dalys, 19161935 m.
  • Lietuvių kalbos vadovėlis, 19171921 m.
  • Metodikos etiudai, 1919 m.
  • Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis, 2 dalys, 19251928 m.
  • Diktantai pradžios mokyklai ir pirmosioms vidurinės mokyklos klasėms, 1925 m., 1933 m.
  • Naujas darbas, 1934 m.
  • Lietuvos pedagogikos istorijos chrestomatija "Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385–1919)". (rankraštis)

Šaltiniai

  1. Yra šaltinių, kur gimimo diena minima spalio 14 d. ar spalio 22 d.
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 2,15 2,16 2,17 2,18 2,19 2,20 Jūratė Jagminienė. Šiaulių naujienos ir Bernardinai.lt
  3. 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 Vaida Milkova. Kauno diena.
  4. Įamžinamas pedagogo J.Murkos atminimas. Respublika.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: