Judaizmas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dovydo žvaigždė

Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai vienas seniausių ir vis dar praktikuojamas monoteistinis tikėjimas. Judaizmo šaknys siekia pirmykščius senovės žydų klajoklių genčių, gyvenusių II tūkstantmetyje pr. m. e., tikėjimus. Iš judaizmo doktrinos išaugo dvi pasaulinės monoteistinės religijos – krikščionybė ir islamas. Jos dar vadinamos abraominėmis religijomis. Ši religija pradėjo formuotis senovės Judėjoje ir išsilaikė iki mūsų dienų. Judaizmo pasekėjai daugiausia yra žydai, gyvenantys įvairiose pasaulio šalyse.

Judaizmo terminas yra dažniausiai naudojamas religijai įvardinti, tačiau susiduriama su tam tikrais sunkumais dėl tokios reikšmės tinkamumo:

  • Žodis religija dažniausiai yra naudojamas įvardinti sistemai, kurioje svarbiausia yra tam tikri įsitikinimai, o judaizmo kertinis akmuo yra tradicijos.
  • Žydai teigia, kad judaizmas yra „labiau gyvenimo būdas, negu religija“.

Turinys

Judaizmas ir Mozė

Judaizmo pradininkas Mozė gimė Egipte, tuo metu, kai Egipto faraono įsakymu buvo žudomi egiptiečių vergų izraelitų vaikai. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką. Kai nebebuvo įmanoma, ji nunešė pintinėje paguldytą sūnų į Nilo upės nendres ir paliko. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Midjaną, kur piemenavo ir vedė jį priglaudusio žmogaus, Jetro, dukterį. Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo, bet nesudegė, ir išgirdo Dievą kalbant iš krūmo. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti faraono, kad paleistų iš nelaisvės jo tautą. Faraonas nesutiko, tuomet egiptiečius ištiko dešimt nelaimių, varlių antplūdis, tamsa, kruša, galiausiai vyriškos lyties pirmgimių išžudymas. Po Dievo siųstų nelaimių faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 m. pr. m. e.). Jie keliavo, vedami Dievo angelo debesies stulpo dieną ir ugnies stulpo naktį. Bet netrukus faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai ėmė vytis izraelitus. Raudonosios jūros vandenys stebuklingai persiskyrė, ir bėgliai sėkmingai pasiekė kitą krantą, o faraono kariuomenė nuskendo. Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos, ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Mozei Dievas davė Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių, ir nurodė, kaip pastatyti maldos namus, (tabernakulį – palapinę, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas .

Judėjo gyvenimo ciklas

Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda Brit milah – apyvarpės apipjaustymu, taip jis tampa tikru Izraelio vaiku. Vėliau, sulaukęs 13 metų, praeina bar micva iniciacijos ritualą. Toliau ateina eilė Šidduch, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmę ir džiaugsmą. Moteris tampa Nidah prasidėjus mensturacijomis, tada lytiniai santykiai judėjui draudžiami, o žmonai apsišvarinus Mikvah – vėl leidžiamas. Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat  – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagal Pidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintų. Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjai vaikai pratęsia tėvų tradicijas, taip jau virš 3500 metų.

Košerinė mityba

Košerinis maistas

Viena svarbiausių judėjų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebrajų כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, o taip pat apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti majonezą, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveikuoju maistu, kurį vartojant judėjai galėtų išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą. Košeriniame maiste dažnai vartojamos daržovės, bei jame vengiama vienu metu maišyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.

Judaizmo šventės

Purim šventė
Tu Bishavat šventė Vilniaus žydų gimnazijoje 2006 m.

Roš ha – šana (ראשׁ הַשָּׁנָה) – Naujieji metai; Jom Kipuras (יוֹם הַכִּפּוּרִים) – Teismo arba Atpirkimo diena; linksma šventė Simchat Tora (שִׂמְחַת תּוֹרָה) – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka (חֲנֻכָּה) – žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Purim (פורים) – linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti judėjus (Esteros knyga), kai visi linksminasi, dažnai dėvėdami kaukes, o vyrams per Purim leidžiama prisigerti daug vyno.

Svarbiausia pavasario šventė – Pesach (פֶּסַח), kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti.

Maldos namai

Pamaldos laikomos sinagogose, jose skaitomas ir aiškinamas Tanachas.

Judaizmo kryptys

Per tūkstančius metų atsirado daug judaizmo judėjimų, savaip aiškinančių žydų tradicijas ir Toros įstatymus, bet, nežiūrint į tai, išlaikiusių bendrąją judaizmo koncepciją. Tačiau konservatyvus žydas niekada neis į ortodoksinę arba reformuotą sinagogą dalyvauti jų apeigose. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Judaizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka




Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: