Juozas Grušas
| Juozas Grušas | |
|---|---|
| |
| Juozas Grušas 1950 m. | |
|
| |
| Gimė | 1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnai, Šiaulių valsčius |
| Mirė | † 1986 m. gegužės 21 d. Kaunas |
|
| |
| Veikla | dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas
|
|
| |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas |
|
| |
| Žymūs apdovanojimai | |
| Parašas | |
| |
Juozas Grušas (1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose, Šiaulių valsčius – 1986 m. gegužės 21 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.) – žymus XX a. antros pusės lietuvių dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas bei kultūros veikėjas.
Biografija
Pirmasis J. Grušo mokytojas buvo lietuvių poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, kuris išmokė rašto ir sudomino literatūra. Vėliau baigė Sutkūnų pradžios mokyklą. Savarankiškai pasimokęs, 1920 m. įstojo į Šiaulių valstybinę gimnaziją, kurią 1924 m. baigė. 1924–1931 m. mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultete. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vokiečių literatūrą, pedagogiką.
1928 m. „Šatrijos“ draugijos pirmininkas. 1931 m. dėstė lietuvių kalbą ir istoriją žydų mokytojų pedagoginiuose „Tarbut“ kursuose.
1931 m. kartu su Baliu Sruoga inicijavo Lietuvos rašytojų draugijos įsteigimą, 1937–1938 m. šios draugijos pirmininkas. 1928–1939 m. redagavo katalikišką savaitraštį „Mūsų laikraštis“.
1940–1941 m. dirbo Valstybinėje leidykloje Grožinės literatūros skyriaus atsakinguoju redaktoriumi. 1941–1949 m. gyveno žmonos gimtinėje Joniškyje, mokytojavo, ūkininkavo. 1949 m. sugrįžo į Kauną, atsidėjo vien literatūriniam darbui. Nuo 1948 m. LTSR rašytojų sąjungos narys.[1]
Kūryba
Dailiosios literatūros uždavinys: pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoninti, kelti ir auklėti (Juozas Grušas).
Savo kūrybos kelią J. Grušas pradėjo eilėraščiais, kuriuos nuo 1925 m. spausdino laikraščiuose. Greitai poeziją pakeitė proza. Pirmoji rašytojo knyga „Ponia Bertulienė“ spaudoje pasirodė 1928 m., o didžiausią populiarumą iš prozos darbų pelnė romanas „Karjeristai“ (1935 m.).
Dramaturgijos tikslas - kuo tobuliau išreikšti gyvenimo tiesą (Juozas Grušas).
Nuo šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Kūrėjas lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos (istorinė drama "Herkus Mantas") ir tragikomedijos (drama "Meilė, džiazas ir velnias") žanrus. Sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiasi tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos.
Parašė buitines ir istorines dramas:
- „Tėvas ir sūnus“ (1945 m.),
- „Dūmai“ („Smalkės“, 1956 m.)
- „Herkus Mantas“ (1957 m.)
- „Adomo Brunzos paslaptis“ (1967 m.)
- „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.)
- „Švitrigaila“ (1975 m.)
- „Unija“ (1977 m.)
- „Gintarinė vila“ (1979 m.)
- „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967 m.)
Daugelis jų pastatytos Kauno dramos teatre. Šimtmečio spektakliu pripažinta „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.). 2002 m. pagal pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ sukurtas vaidybinis filmas Džiazas (rež. Raimundas Banionis).
Prieš pat karą J. Grušas išgarsėjo realistinės prozos kūriniais. Atkakliai tylėjęs stalinizmo metais gresiant represijoms, „atlydžio“ laikotarpiu iškilo kaip dramaturgas, sukūręs savo veikalais moralinio teismo teatrą. Tradicinės moralinės normos, pasak rašytojo, buvo išardytos XX a. karų ir socialinių lūžių, ir šiuolaikinio dramaturgo uždavinys yra išanalizuoti besiformuojančią naują situaciją be pagražinimų ir didaktikos.
Savo dramų „Tėvas ir sūnus“ (1945), „Herkus Mantas“ (1957), „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967), „Adomo Brunzos paslaptis“ (1967) personažuose J. Grušas ieško pirmiausia kategoriško imperatyvumo, neleidžiančio susitaikyti su blogiu, teikiančio atskirai egzistencijai vertės, atsparumo ir pateisinimo argumentus, kurių išsižadėjimas užmuša gyvenimo prasmę. Įvykiai, žmonių santykiai, net kalbos būdas atsidūrė moralinių vertybių lygtyje, kurios sunkus, įtemptas, likimus triuškinantis sprendimas sudaro kūrinio branduolį.
Abstrahavimo galia, glūdinti dramaturgo žodyje, ir didinga frazės tonacija, pakilusi virš šnekamosios kalbos judrumo, atliepė istorinės dramos poetiką, kuri J. Grušo kūriniuose – „Herkus Mantas“ (1957), „Barbora Radvilaitė“ (1972), „Švitrigaila“ (1976), „Mykolas Glinskis“ (1984) – buvo grindžiama tuo pačiu konfliktu – žmogiškumo susikirtimu su nežmoniškais aplinkos įstatymais ir dogmatinėmis mąstymo sistemomis.
Tokie J. Grušo kūriniai kaip „Pijus nebuvo protingas“ (1976), „Cirkas“ (1976) lietuviškos dramos sanklodoje įtvirtino naują paradoksinių šuolių, aštrios deformacijos, filosofuojančių metaforų, asociatyvinių derinių, desperacinio šauksmo ir nustėrimo intonacijų poetiką.
J. Grušo prozą stipriai paveikė modernios dramos stilistika, kuri buvo grindžiama klasikinio realizmo ištobulintais psichologinio determinizmo principais: romanas „Karjeristai“ (1935), novelių rinkinys „Sunki ranka“ (1937).
Novelių knygoje „Rūstybės šviesa“ (1969) atmestos tradicinės epinio pasakojimo formos – nėra konkrečių vietos ir laiko koordinačių, neaišku, kur ir kada prasideda ir baigiasi veiksmas. J. Grušas išveda savo herojus iš vienkartinės įvykio vagos į abstrakčių idėjų beribiškumą, išardo santykių tinklą, kuris sieja jį su kitais, ir palieka tuštumoje be apsauginės papročių ir kasdienių rūpesčių sienos, kad išryškėtų visiškai nuoga žmogaus prigimtis.
J. Grušas pirmasis realizavo prozoje abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus, paplitusius to meto tapyboje ir poezijoje. [2]
1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. 1984 m. išėjo pjesių rinkinys „Mykolas Glinskis“, o 1986 m. – apsakymų ir novelių rinkinys „Gyvų sienojų namai“.
Įvertinimas
- 1957 m. LTSR valstybinė premija už tragediją „Herkus Mantas“,
- 1976 m. LTSR valstybinė premija už pjeses „Švitrigaila“, „Barbora Radvilaitė“ ir „Pijus nebuvo protingas“.
- 1962 m. Lietuvos TSR nusipelnės meno veikėjas,
- 1971 m. – Lietuvos liaudies rašytojas.
- 1972 m. sukurtas portretinis biustas (skulpt. Danutė Danytė).
- 1976 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas „Laimingasis – tai aš“ (scenarijaus autoriai Petras Palilionis ir Vytenis Imbrasas). Tais pačiais metais skulptorė Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė biustą „Dramaturgas Juozas Grušas“.
- 1989 m. rašytojo namuose Žaliakalnyje pradeda veikti Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialas – Juozo Grušo memorialinis muziejus.
Literatūra
- Petras Palilionis. Svajojęs gražų gyvenimą: apmatai Juozo Grušo portretui. – V.: Lietuvos rašytojų s – gos l – kla, 2001. – 491, [1] p., [24] iliustr. lap. – ISBN 9986-39-192-X
Šaltiniai
- ↑ . Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas. - 235 psl.
- ↑ Juozas Grušas. rasyk.lt
Nuorodos
| ||||||