Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Juvencijus Petrulis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juvencijus Petrulis
Juvencijus Petrulis.jpg

Gimė 1936 m. gruodžio 25 d.
Žliubų kaimas, Rokiškio rajonas
Mirė 2016 m. lapkričio 7 d.
Kaunas

Veikla
mokslinis agronomas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, vienas iš retardantų mokslo Lietuvoje kūrėjų, švietėjas, enciklopedistas, ūkininkas.
Pareigos
  • 1960-1962 m. LŽŪA Žemdirbystės katedros asistentas
  • 1963-1965 m. LŽŪA Žemdirbystės katedros aspirantas
  • 1965-2000 m. LŽŪA Augalininkystės katedros asistentas, vyr. dėstytojas, docentu, vyr. mokslo darbuotojas, profesorius

Išsilavinimas


  • 1967 m. Žemės ūkio mokslų daktaras

Juvencijus Petrulis (1936 m. gruodžio 25 d., Žliubų kaimas, Kamajų valsčius, Rokiškio rajonas – 2016 m. lapkričio 7 d., Kaunas) – mokslinis agronomas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, vienas iš retardantų mokslo Lietuvoje kūrėjų, švietėjas, enciklopedistas, ūkininkas.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvas – Konstantinas Petrulis (1872 m. – 1941 m. vasario 21 d.), ūkininkas. Tėvas mirė kai Juvencijui buvo ketveri metai.

Mama – Monika Kazakevičiūtė-Petrulienė (1903 m. – 1955 m. liepos 20 d.), ūkininkė. Žmogiškąsias vertybes sūnui ugdė ir puoselėjo motina, kilusi iš Dusetose žinomos Kazakevičių giminės. Ji buvo baigusi Antalieptės žemeniąją žemės ūkio mokyklą, mokėjo vokiečių, rusų ir hebrajų kalbą. Motina buvo išprususi moteris. Ji anksti suvokė: visa, ką buvo sukūrę tėvai, tapo ne jų, svetima, tiesiog nereikalinga. Per visus savo gyvenimo metus ji siekė išlaviruoti tarp valdžių kaitos. Pokaryje Žliubuose, po sodybos pirties grindimis buvo negilus bunkeris – slėptuvė, kuriame slėpėsi rezistentai Mykolas Nakas ir Antanas Kibirkštis iš Bileišių kaimo Dusetų valstiečiaus. Sodyboje buvo apsistoję Kamajų partizanų vadas Petras Černius su adjutantu.

Jaunystės metai

19481955 m. lankė ir baigė Kamajų vidurinę mokyklą (dabar A. Strazdo gimnazija). Dar besimokant mokykloje pasireiškė literatūriniai sugebėjimai – rašė eilėraščius, klasės dienoraštį, buvo neetatinis „Valstiečių laikraštis“ korespondentas. Gerai mokėsi, aktyviai sportavo. Auagant be tėvo mama sugebėjo būti abejais. Tačiau šį laimė truko neilgai – Juvencijui esant 18 m. mirė ir jo mama. Sunkiai išgyveno jos netektį, ištvėrė liūdesį, bet neprarado optimizmo bei valios tęsti mokslus.

Universitetinės studijos

19551960 m. studijavo Lietuvos Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete (nuo 1996 m. Universitetas, nuo 2011 m. Aleksandro Stulginskio universitetas). Gabų jaunuolį dar studijų metu pastebėjo tuometinis rektorius Jonas Bulavas ir 1958 m. paskyrė vyresniuoju laborantu Chemijos katedroje, po to – 1959 m. Augalininkystės katedroje.

1960 m. Juvencijus Valstybinėje egzaminų komisijoje labai gerai apgynė diplominį darbą tema: „Herbicidų įtaka pluoštinių linų derliui ir jo kokybei“ (vadovas dr. Balys Karalius), ir buvo paliktas dirbti savojoje Alma Mater.

Akademinė ir mokslinė veikla

Kaip savarankiškas tyrinėtojas Juvencijus Petrulis mokslinei visuomenei prisistatė 1961 m., paskelbęs pirmąją publikaciją ir perskaitęs pranešimą dėstytojų mokslinėje konferencijoje. 19601962 m. jis dirbo Žemdirbystės katedroje asistentu. 19631965 m. buvo LŽŪA Žemdirbystės katedros aspirantas.

1967 m. vasario 21 d. LŽŪA Mokslinėje taryboje apgynė žemės ūkio mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją tema „Piktžolių rūšinės sudėties ir kiekio priklausomybė nuo ražienų dirbimo būdų vidutinio sunkumo dirvose Lietuvoje“ (vadovas profesorius Antanas Stancevičius). Unikalus atvejis – jaunajam mokslininkui teko kartu dirbti net su trimis Akademijos rektoriais – Jonu Kriščiūnu, Juozu Tonkūnu ir Jonu Bulavu. Pastarasis buvo ir Augalininkystės katedros vedėjas, o charizmatiškasis Juozas Tonkūnas – kviestinis profesorius Žemdirbystės katedroje, kai J. Petrulis dirbo asistentu ir mokėsi aspirantūroje.

Po aspirantūros Juvencijus Petrulis buvo paskirtas dirbti LŽŪA Augalininkystės katedroje, kur jis 19652000 m. kilo karjeros laiptais: asistentas, vyr. dėstytojas, docentas, vyr. mokslo darbuotojas, profesorius.

1970 m. jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas. 1990 m. – profesoriaus.

1968 m. J. Petrulis tobulinosi N. Vavilovo augalininkystės institute Leningrade, 1975 m. – K. Timiriazevo žemės ūkio akademijoje Maskvoje, 1993 m. – Ch. Vaicmano mokslo institute Rechovote (Izraelis) bei Jeruzalės žydų universiteto Žemės ūkio fakultete Rechevote. 1998 m. – Lietuvos Maisto institute.

Moksliniai tyrimai

Vienas iš Juvencijaus Petrulio pagrindinių mokslinių tyrimų objektų buvo kviečiai – svarbūs duoniniai augalai, kurių intensyvios auginimo technologijos leidžia iš hektaro gauti daugiau kaip 8 t grūdų.

1988 m. balandžio 14 d. Latvijos Žemdirbystės ir žemės ūkio ekonomikos instituto Mokslo taryboje Juvencijus Petrulis apgynė antrą disertaciją tema „Retardantų naudojimas intensyviai auginant javus“. J. Petrulis buvo pirmasis, kuris Baltijos šalyse apgynė šių mokslų habilituoto daktaro disertaciją ir labiau už bet kurį kitą žmogų prisidėjo, įtvirtinant kompleksinį retardantų naudojimo požiūrį.

Tvirtų ir ilgalaikių (19651984 m.) eksperimentų pagrindu įrodė, kokiais atvejais retardantų naudojimas mūsų klimato sąlygomis būna efektyvus, pagrindė kviečių pasėlių fotosintezės produktyvumą, įrodė retardantų efektyvumą naudojant kartu su herbicidais, fungicidais, mikroelementais arba azoto trašomis.

J. Petrulis yra 180 mokslinių darbų geobotanikos, žemdirbystės, augalininkystės ir cheminės augalų apsaugos klausimais autorius. Parengė rekomendacijas žemės ūkio gamybai intensyvinti ir apsaugoti javus nuo išgulimo (19811982 m.). Už darbų ciklą „Žieminių kviečių auginimo technologijos“ gavo leidinio „Ūkininko patarėjas“ premiją.

J. Petrulis skaitė pranešimus tarptautinėse mokslo konferencijose Berlyne, Halėje (Vokietija), Žodine, Minske (Baltarusija), Tartu (Estija), Jelgava (Latvija).

Jis palaikė mokslinius ryšius su akad. Nikolajaus Vavilovo bendražygiu, pasaulinio garso kviečių sistematiku M. Jakubcineriu (Leningradas), čeku floristu Zdeneku Kropaču (Botanikos institutas, Praha), vokiečių mokslininkais: Verneriu Kochu (Hohenheimo universitetas) ir Wolfgangu Merbachu (Hale), Lietuvos Mokslų akademijos akademiku Alfonsu Merkiu (Botanikos institutas, Vilnius).

Parašė mokomąją knygą „Retardantai“ (1978), monografiją „Kviečiai“ (1997), vadovėlį „Augalininkystė“ (su kt. 1985, 1995). 1998 m. tapo Universiteto mokslo darbų konkurso laureatu – už monografiją „Kviečiai“.

Turėdamas žurnalisto gabumų, gerą mokslinį pasirengimą jungdamas su praktine patirtimi, parašė 500 mokslo populiarinimo straipsnių, apžvalgų, studijų programų, atsiliepimų, recenzijų, reiškėsi kaip daktaro disertacijų vadovas ir oponentas, buvo habilitacinių disertacijų gynimo komitetų nariu.

19982007 m. J. Petrulis Žemės ūkio enciklopedijos antrojo ir trečiojo tomų mokslinis konsultantas ir per 100 publikacijų autorius.

Retardantai

Retardantai – tai didelio fiziologinio aktyvumo sinetinės cheminės medžiagos, reuliuojančios augalų augimą. Jie sulėtina stiebų augimą, veikia fotosintezę, augalų žydėjimą, krūmijimąsi, žiemkentiškumą ir kitus augimo procesus. Augalininkystėje dažniausiai naudojami etefono (cerone, kampozanas) ir chormekvatchlorido (cykocelis, CCC} dariniai.

Retardantai keičia augalo vystymasi – sutrumpina ir storina stiebą, gerina krūmijimąsi, didina šaknų sistemą, daro augalus atsparesnius išgulimui, padidėja žiemkenčių žiemkentiškumas. Vienas svarbesnių reikalavimų juos vartojant – labai aukšta žemdirbystės kutūra, – švarūs, nepiktžolėti pasėliai. Negalima viršyti nustatytų puškimo dozių. Laiku purkšti.

Yra daug kitų dalykų – retardantai mažina baltymų kiekį kviečių grūduose (0,5 ir daugiau proc.), o prolino – apsauginės medžiagos augaluose padidėja. Tuo tarpu lizino – sumažėja. Lietingais, vėjuotais metais retardantų naudojimas labai pasiteisina, sausringais – nevisada, nes susmulkėja grūdai.

Švietėjiška ir visuomeninė veikla

19651966 m. redagavo savaitraštį „Žemės ūkio specialistas“ (vėliau – „Žemyna“). 1976 m. rugsėjo 17 d. buvęs redaktorius ryšium su 1000-jo numerio išleidimu apdovanotas Garbės raštu.

Rengė Agronomijos fakulteto dėstytojų mokslinių konferencijų darbus, rašė tikslią ir efektingą informaciją ne tik mokslo darbuose, bet ir populiarino periodinėje spaudoje („Mokslo Lietuva“, „XXI amžius“, „Žemės ūkis“, „Žemės ūkio mokslai“, „Valstiečių laikraštis“, „Ūkininko patarėjas“, „Gimtasis Rokiškis“ ir kt.).

1978 m. sėkmingai dirbo studentų statybinio būrio „Versmė“ vadu. Universiteto mokymo centro fermos Karkiškėse yra pastatytos šio būrio jėgomis. Už nuoširdų darbą apdovanotas LŽŪA, Lietuvos TSR kaimo statybos ministerijos, Kauno teritorinio statybos tresto Garbės raštais. Išliko aktyviu visuomeninių ir kūrybinių draugijų nariu – mokslininkų, agronomų, augalų fiziologų, kraštiečių. 19791980 mokslo metų socialistinio lenktyniavimo nugalėtojas. Už nuopelnus atkuriant ir plėtojant Lietuvos agronomų sąjungos veiklą jam pareikšta padėka.

Aukšti vidiniai interesai gimtinei paskatino parašyti jos istoriją „Gimtasis kaimas“ (2001). Kaip novelistas pasireiškė prisiminimų leidinyje apie iškilius profesorius – „Profesoriai iš arti“ (2002). „Dialogas su auditorija“ (2003) – autobiografinė knyga, profesinės tematikos kūrinys, kuriame apibendrintas daugiametis kruopštus darbas tiriant kultūrinių augalų derlingumo pokyčius bei priežastis. „Mintys iš dienoraščio“ (2010) – eilėraščių ir apybraižų knyga apie istorinę tikrovę, kurioje profesoriui teko gyventi.

Aukštaitijoje, kur gimė ir augo, pažintį su pasauliu lydėjo graži gamta, įvykiai, žmonės – jie turėjo įtakos visam gyvenimui. O štai žmonių likimai klostėsi įvairiai: žmonės rado būdus, kaip susitaikyti su likimu. Šias vertybes J. Petrulis aprašė apybraižose: Lemtingi likimai, Keistas dangus, Akistata su vilkais, Gerumo ir meilės niekada nebūna per daug, Žodžiai gimtinei.

1999 m. spalio 15 d., minint Universiteto 75-metų Jubiliejų, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus savo knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ užrašė: „p. J. Petruliui su geriausiais linkėjimais“. Prezidentas prisiminė savo dėdę generolą Eduardą Adamkevičių, jo likimą, o profesorius – vaikystėje iš generolo rankų gautą dovanėlę jam svečiuojantis Raudondvaryje pas motinos seserį Eleną Svirskienę.


Pomėgiai

Mėgo tylą ir vienatvę. Dokumentinę literatūrą ir istoriją.

Gyvenimo moto: laikas prabėga, o išmintis pasilieka.

Bibliografija

  1. Petrulis J. Kviečiai: monografija / Lietuvos žemės ir miškų ūkio m – ja. LŽŪU . – V.: Informacijos ir leidybos centras, 1997. – 227 p. [158 ]. Santrauka anglų ir vokiečių kalba.
  2. Petrulis J. Retardantų naudojimas intensyviai auginant javus: habil. dr. disertacija / LŽŪU. – Kaunas, 1987. – 374 p. [505] rusų kalba.
  3. Petrulis J. Retardantų naudojimas intensyviai auginant javus: 06.01.09 – augalininkystė / habil. dr. disertacijos autoreferatas / Skriveris., Latvija, 1987. – 38 p. [ 44 ] rusų kalba.
  4. Integruota augalų apsauga: pasiekimai ir problemos / Mokslinės konferencijos, skirtos augalų apsaugos mokslo Lietuvoje 70 – mečiui, pranešimai. Dotnuva – Akademija, 1997.- 234–238 p.
  5. Conference on Sustainable Agriculture in Baltic States / Proceedings of the International Conference. Tartru, June 28–30, 2001. – 172–177 p. anglų kalba.
  6. Problems of field crop husbandry and soil management in Baltic States / Agronomy. – Kaunas, 1997. – 175–186 p.
  7. Dauerdungungsversuche als Grundlage fur nachhaltige Landnutzung und Quantifizierung von Stoffkreislaufen / Kurzfassungen der Vortrage und Poster, Internationales Symposium vom 3. bis 5. Juni 1999 in Halle (Saale). – Halle and der Saale, 1999.- 74 p. vokiečių kalba.
  8. Petrulis Juvencijus. Mažoji Lietuviškoji tarybinė enciklopedija / T. II , K – P . Vilnius: Mintis, 1968. – 836 p.
  9. Petrulis Juvencijus. Visuotinė Lietuvių enciklopedija T. XVIII (Perk – Pražvalgos). Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2010. – Pav., 120 p.
  10. Kas yra kas Lietuvoje 97/98 / UAB „ Neolitas“, Kaunas, 1998. – 524 p.
  11. Kas yra kas, serija „Lietuvos miestai“ I-oji knyga / Kauno apskritis, UAB „Neolitas“, 2003, – 459 p.
  12. Petrulis Juvencijus / Žemės ūkio enciklopedija. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, T. II, 751–752 p. Pav.
  13. Petrulis J. Kviečiai, ž. ū. augalai / Žemės ūkio enciklopedija. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, T. II, 257–259 p. Pav.
  14. Petrulis J. Linai, techniniai augalai / Žemės ūkio enciklopedija. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, T. II, 334–336 p. Pav.
  15. Petrulis J. Rapsai, vienmečiai(žieminiai arba vasariniai) ž. ū. augalai / Žemės ūkio enciklopedija. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, T. III, 111–112 p. Pav.
  16. Petrulis J. Šakniavaisiniai augalai / Žemės ūkio enciklopedija. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, T. III, 414–416 p.
  17. Petrulis J. Kviečiai, kultūriniai ž. ū. augalai / Visuotinė lietuvių enciklopedija. T.XI. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, 379–380 p.
  18. Petrulis J. Kvietrugiai, kviečių ir rugių hibridai / Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XI. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, 382 p.
  19. Petrulis J. Linai, ž. ū. augalai / Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XIII.Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2008, 394–395 p. Pav.
  20. Petrulis J. Miežiai, kultūriniai ž. ū. augalai / Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XV. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2009, 66 p.
  21. Petrulis J. Pašarininkystė / Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XVII. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2010, 596–596 p.
  22. Juvencijus Petrulis. Antalieptė žmonių širdyse. Zarasų kraštas. Nr. 56 (9430). 2014 m. liepos 22 d. antradienis.
  23. Juvencijus Petrulis. Mintys iš dienoraščio. Eilėraščiai ir apybraižos. Kaunas, Akademija, 2010. – 136 p. su iliustracijomis.

Šaltiniai

Parengė: Informaciją parengė Juvencijus Petrulis, ją perdavė Saulius Maskeliūnas.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: