Kėdainiai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kėdainiai
   Coat of arms of Kedainiai (Lithuania).svg   
Kedainiai14. 2007-05-06.jpg

Kėdainiai
55°17′10″N 23°58′41″E / 55.286°N 23.978°E / 55.286; 23.978 (Kėdainiai)Koordinatės:55°17′10″N 23°58′41″E / 55.286°N 23.978°E / 55.286; 23.978 (Kėdainiai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė: Vėliava Kėdainių rajono savivaldybė
Seniūnija: Kėdainių miesto seniūnija
Gyventojų: 26 648 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Kėdáiniai
Kilmininkas: Kėdáinių
Naudininkas: Kėdáiniams
Galininkas: Kėdáinius
Įnagininkas: Kėdáiniais
Vietininkas: Kėdáiniuose
Istoriniai pavadinimai
Pašto kodas: centrinis LT-57001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: KėdainiaiVikiteka

Turinys

Kėdainiai – miestas vidurio Lietuvoje, Kauno apskrityje, abipus Nevėžio, 51 km į šiaurę nuo Kauno. Kėdainių rajono savivaldybės ir seniūnijos centras. Svarbus pramonės (daugiausia chemijos ir maisto perdirbimo) ir susisiekimo centras. Miesto gimtadienis švenčiamas rugpjūčio 24 dieną. Urbanistikos paminklas.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Senamiestyje stovi 4 bažnyčios: katalikų – Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia ir Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčia, taip pat Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvė (stačiatikių).
Legenda cmentarz.svg Kapinės:
Legenda pomnik.svg Kėdainių minaretas
Kėdainių senamiestis (86 ha) įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas.
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Mokyklos:
Japanese Map symbol (Library).svg Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png 2 pašto skyriai (centrinis LT-57001)
Kėdainių rotušė
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Map symbol museum 02.png Kėdainių krašto muziejus
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS
Sport balls.svg FK Nevėžis Kėdainiai



Geografija

Miestas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumos centre. Kėdainiuose į Nevėžį įteka Dotnuvėlė ir Smilga (iš vakarų pusės) bei Obelis (iš rytų pusės). Pagrindiniai žalieji plotai:

Miesto dalys

„Danisco Sugar“ – cukraus fabrikas

Pagrindinės Kėdainių miesto dalys yra Babėnai (šiaurėje), Jonušava (vakaruose) ir Kėdainių senamiestis centre. Kitos miesto dalys yra faktiškai nedideli mikrorajonai, susiformavę iš buvusių kaimų arba pramoninių plotų.

  • Justinava – kolektyvinių sodų rajonas Kėdainių šiaurėje.
  • Vilainiai – Kėdainių miesto dalis kairiajame Nevėžio krante, į pietus nuo Vilainių gyvenvietės ir kelio į Aristavą. Svarbiausia gatvė – Šėtos. Vyrauja nuosavi ikitarybinio ir tarybinio laikotarpio pastatai. Yra keli daugiabučiai. Įsikūrusios smulkios įmonės. Yra Kėdainių profesinio rengimo centro politechnikos skyrius.
  • Pramonės rajonas (Zabieliškis) – pietrytinė Kėdainių dalis, tarp Jonavos-Šeduvos ir Kėdainių-Babtų kelių, prie Obelies upės. Čia įsikūrusios išskirtinai gamybos pramonės įmonės: AB Lifosa, UAB „Kemira Lifosa“, AB „Kėdainių grūdai“, cukraus fabrikas, AB „Progresas“, UAB „Medžio plokštė“, UAB „JGB“. Taip pat yra UAB „Norfos mažmena“ sandėliai (buvusioje Kėdainių elektros aparatūros gamykloje), autobusų parkas, duonos kepykla, nauji UAB “Natūrali oda„ pastatai. Palei pramonės rajoną išsidėstęs naujasis Zabieliškio sąvartynas ir AB “Lifosa" fosfogipso kalnai. Svarbiausios gatvės: Pramonės, Metalistų, Biochemikų.
  • Skongalis – senas rajonas, minimas dar XVI a.



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Kėdainiai OpenLayers žemėlapyje
Kėdainiai „WikiMapia“ žemėlapyje[4]
Kėdainiai TSRS topografiniame žemėlapyje[5][6].


Istorija

Nežinoma, kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai. Kad jų būta, liudija pavieniai ir dažniausiai atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus dirbiniai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo įrankiai.

Prekybininkų miestas

Švedų žygis į Kėdainius. (Dailininko Jozefo Brandto paveikslas)
Radvilų dvaro rūmai XIX a.

Miestas yra žemaičių genties gyventoje žemėje. 1372 m. Kėdainiai pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose (H. Vartbergės kronikoje). Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas Radvila Astikaitis apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą. Žemiau dvaro kūrėsi miestas (kurį XV a. mini Janas Dlugošas), per kurį nuo XV a. vidurio ėjo prekybos vieškeliai iš Vilniaus į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius ir iš Kauno į Rygą ir Šiaulius. Šio vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado turgaus aikštė, dabar vadinama Senąja rinka. 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai.


1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Kėdainių ūkinę ir prekybinę veiklą pagyvino 1568 m. Gardino seime suteikta teisė plėtoti laivinę prekybą Nevėžio upe, 1581 m. Varšuvos seime įteisintas laisvas uostas besikuriančiame Skongalio priemiestyje ir 1585 m. patvirtinti nuostatai miesto amatininkams. Nuo 1574 m. valdant Jonui Kiškai, Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai. Jo rūpesčiu 1590 m. balandžio 15 d. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises, o kartu ir teisę rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Taip pat patvirtintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais; pasagos viduryje – dvi lašišos, nukreiptos į priešingas puses. XVI a. pabaigoje buvo pastatyta pirmoji mūrinė gotikinio stiliaus miesto rotušė.

Per 1598 m. gaisrą sudegė 196 gyvenamieji namai, o per 1600 m. gaisrą – 59. Tačiau jau 1604 m. Kėdainiuose buvo 348 gyvenamieji namai ir apie 2 800 gyventojų. Tuo laiku mieste veikė net 104 smuklės: 82 alaus, 21 degtinės ir viena midaus. Nuo 1614 m. Kėdainiai vėl priklausė kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovams. Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, kuriame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.


Dvimiestis

Didžioji gatvė

1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių. Naujame miesto rajone, pavadintame Jonušava, apsigyveno apie 80 atvykėlių šeimų. 1648 m. balandžio 28 d. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Jį sudarė žydrame lauke inicialas I ir virš inicialo geltoname lauke raudona kunigaikščio kepurė. Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, arba Naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai antras atvejis po Trakų, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės. Be to, 1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje prie Knypavos turgavietės įsikūrė rusų stačiatikiai, nes Jonušo Radvilos žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Jonušas Radvila 1652 m. pietinėje Knypavos dalyje pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė, kuri čia veikė viešai iki 1658 m., kai visi arijonai Seimo sprendimu buvo išvaryti iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės. 1655 m. Kėdainiuose buvo apie 500 gyvenamųjų namų, per 4 tūkst. gyventojų. 1667 m. Kėdainių dvaras priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai (su 534 valstiečių dūmais).



Valdymas

Šv. Juozapo bažnyčia
Evangelikų reformatų bažnyčia
Kėdainių senamiestis, vaizdas į sinagogą
Pagrindinė senamiesčio gatvė

Miestas buvo valdomas ir tvarkomas miestiečių renkamo Magistrato, kurį sudarė 18 asmenų: vaitas, 3 burmistrai, 4 teismo tarėjai, raštininkas, 5 šuolininkai, iždininkas, iždo raštininkas, antstolis ir cechų dekanas. Magistrato nariai galėjo būti visų tikybų ir tautybių miestiečiai, kuriais Kėdainiuose buvo tampama tik prisiekus kunigaikščiui ir Magistratui.

Prie pagrindinių kelių į Kėdainius stovėjo miesto vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenose. Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, todėl 1629 m. vargingiems gyventojams buvo pastatytos 3 špitolės, našlaičių namai ir ligoninė. Mieste įkurta viena iš pirmųjų vaistinių Lietuvoje. Žinoma, kad 1636 m. čia dirbo vaistininkas Elijus.

Skirtingų religinių konfesijų miestiečius saugojo 1627 m. pasirašytas taikaus sambūvio susitarimas. Jį pasirašę Kristupas Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą.

Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654-1660 m. karas su Rusija ir Švedija. Rusijos kariuomenei okupavus beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1655 m. rugpjūtį mieste prasidėjo derybos su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais dėl LDK pasidavimo Švedijai. Derybos baigėsi 1655 m. spalio 20 d. pasirašytu aktu, kuriuo LDK nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė naują uniją su Švedija. Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila.

Krizės metai

Nuo 1659 m. Kėdainius pradėjo valdyti Jonušo Radvilos pusbrolis ir žentas, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila (1620-1669). Jis bandė atgaivinti karo nusiaubtą miestą: suteikė naujų prekybos bei laivininkystės lengvatų, patvirtino naujus miesto valdymo ir tvarkymo nuostatus. Tačiau miesto prekyba merdėjo, o dauguma miestiečių pasitraukė svetur. 1663 m. Kėdainiuose buvo tik 40 apgyventų sklypų ir penktadalis čia anksčiau gyvenusių amatininkų. XVII a. pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras: sudegė apie 100 gyvenamųjų namų, gimnazija ir biblioteka. 1701 m. ir 1704 m. miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės.1709-1711 m. mieste siautėjo maras. Per jį išmirė daug kėdainiškių ir apylinkių gyventojų. Tik nuo XVIII a. vidurio Kėdainiai pradėjo atsigauti: gausėjo gyventojų, daugėjo pirklių ir amatininkų. 1765 m. Kėdainiuose buvo apie 300 namų, per 2150 gyventojų, veikė 16 cechų.

XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei visi LDK miestai neteko savivaldos, tarp jų ir Kėdainiai. 1795 m. rusų armijos generolo A. Tormasovo nurodymu buvo panaikintas miesto Magistratas. Vietoj jo Kėdainiams paskirtas teisėjas ir asesorius, kurie turėjo spręsti visų tikybų ir tautybių gyventojų bylas. Tačiau miesto savininkas Dominykas Jeronimas Radvila (1786-1813) iš dalies atkūrė ir savivaldą. Jo nurodymu miestiečiams buvo leista išsirinkti 5 asmenis, kurie privalėjo vykdyti kunigaikščio administracijos funkcijas.

1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Jo nurodymu miestui buvo palikta savivalda. Tačiau 1817 m. Raseinių apskrities teismo sprendimu Kėdainių savivalda buvo panaikinta, o miestas tapo valsčiaus centru. 1831 m. sukilimo metu sukilėliai užėmė miestą ir įvyko Kėdainių mūšis, kurio metu daugiatūkstantinė carinės Rusijos armija nesugebėjo įveikti sukilėlių. Numalšinus 1863 m. sukilimą Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. Jo savininkas M. Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui (1818–1884). 1871 m. per šiaurinę miesto pusę nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Juo Kėdainiai buvo sujungti su kitais Rusijos imperijos miestais. 1886 m. dvaras buvo atskirtas nuo miesto, Kėdainiai vėl atgavo savivaldą.

XIX a. pabaigoje Kėdainiuose buvo 674 namai, 6113 gyventojų. Daugiau nei pusė gyventojų buvo žydai. Mieste veikė 50 įvairių dirbtuvių, 140 parduotuvių. Tuo laiku Kėdainiai garsėjo arklių turgumis. Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus, ir nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.

Atgimimas

Kėdainių rotušė ir paminklas Radviloms

1919 m. vasario 7-11 d. prie Kėdainių vyko pirmosios nepriklausomybės kovų kautynės, kuriose žuvo kraštietis Povilas Lukšys – pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris. Kautynės sustabdė bolševikų puolimą laikinosios sostinės Kauno link.

Nepriklausomybės metais Kėdainiai tapo apskrities centru ir buvo priskirti pirmos eilės miestų kategorijai. Miestas augo ir plėtėsi: 1923 m. Kėdainiuose buvo 7 415, o 1939 m. – 8 622 gyventojai. Tačiau 1941 m. birželio 14 d. daugelis miesto ir apylinkių gyventojų buvo ištremta į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai, sušaudę 2 076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią jų bendruomenę. 1944 m. liepą traukdamiesi naciai susprogdino buvusius grafo E. Totlebeno rūmus, gimnaziją, apskrities ligoninę ir banką, tiltus. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono pavaldumo. Po Antrojo pasaulinio karo Kėdainiai vystėsi kaip pramonės, ypač – chemijos pramonės (1963 m. ėmė veikti chemijos kombinatas) centras, pastatytas cukraus fabrikas, grūdų produktų kombinatas, elektros aparatūros gamykla. Sparčiai augo gyventojų skaičius: 1959 m. mieste buvo 10,6 tūkst. gyventojų, o 1972 m. – 23,6 tūkst. gyventojų.

1988 metų vasarą Kėdainiuose, atvykus dviratininkų žygio kolonai, vedamai kovo 11-os akto signataro Rimanto Astrausko, įvyko Lietuvos sąjūdžio mitingas, kuriame buvo pareikalauta panaikinti Molotovo-Ribentropo paktą ir žmonės raginti siekti nepriklausomybės. Netrukus Lietuvos žalieji vedami Sauliaus Griciaus surengė protesto – valandos tylėjimo akciją SSRS karinių oro pajėgų aerodrome. 1988 metų rudenį Kėdainiuose, chemijos gamykloje įvyko pirmasis Lietuvos žaliųjų suvažiavimas. Jų pastangomis gamykloje buvo uždaryta senoji sieros rūgšties gamybos linija. Netrukus Kėdainiai buvę Lietuvos plaučių vėžio centru prarado šį statusą[7].

Vietos savivaldos pagrindų įstatymu, priimtu 1990 m. vasario 12 d., Kėdainių rajonui priskirtas aukštesniosios pakopos savivaldybės statusas. Nuo 1990 m. kovo 24 d. vėl renkama Kėdainių rajono savivaldybės taryba. 1991 m. patvirtintas naujasis Kėdainių herbas.

2009 m. Kėdainių miestas padalintas į 11 seniūnaitijų (Babėnų, Liaudės, Naujoji, Parko, Pergalės, Radvilų, Senamiesčio, Smilgos, Statybininkų, Taikos, Žemaitės).

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1535 m. – XVI a. pabaiga  ?  ? Žemaitijos seniūnijos centras
19151919 m.  ? Kėdainių apskrities centras
19191950 m. Kėdainių valsčiaus centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Kėdainių apylinkės centras Kėdainių rajono centras Kauno sritis
19531995 m.
19952001 m. Kėdainių miesto seniūnija, Kėdainių kaimiškosios seniūnijos centras Kėdainių rajono savivaldybės centras Kauno apskritis
nuo 2001 m. Kėdainių miesto seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė

H. Vartbergės kronikoje minima Gaydine gyvenvietė, Janas Dlugošas mini Kieidany. Vėlesni šaltiniai miestą vadina irgi įvariai – Keidaini, Keidany, Keidony ir kt. XVII a. minima miesto lytis Kėdainys, XX a. tarpukariu – Kedainiai.

Manoma, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Kėdainis daugiskaitos.[8] Legenda byloja, kad pavadinimas kilęs nuo iš Kuršo atvykusio pirklio Keidangeno, neva įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį.[9]


Ekonomika

AB „Lifosa“
AB „Kėdainių grūdai“

Kėdainiai – svarbus šalyje chemijos pramonės centras. AB „Lifosa“ gaminamos mineralinės trąšos, produkcija eksportuojama į Vakarų Europos ir NVS šalis[10].

Kėdainiuose išvystyta ir maisto pramonė. Konservų, mėsos, duonos, ledų, grūdų, cukraus įmonės dirba pelningai, jų produkcija patiekiama visos Lietuvos ir užsienio vartotojams. Taip pat yra metalo apdirbimo, odų, medienos apdirbimo pramonės bendrovių. Kėdainiuose Nepriklausomybės metais buvo įkurtas stambus UAB „Lukoil Baltija“ naftos produktų terminalas.

Kėdainių rajone sėkmingai veikia kelios žemės ūkio bendrovės. Miestas garsėja agurkų auginimo tradicijomis. Užimtumo lygis Kėdainiuose aukštas – bedarbystės lygis procentais nesiekia natūralaus lygio (2006 m. buvo apie 4 proc.).


Svarbiausios pramonės įmonės yra šios:

  • AB „Lifosa“ – mineralinės trąšos
  • UAB „Vesiga“ – padažai ir majonezai
  • UAB „Progresas“ – metalo konstrukcijos
  • UAB „Kemira Lifosa“ – cheminė produkcija
  • AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ – cukraus pramonė
  • UAB „Natūrali oda“ – odos gaminiai
  • UAB „Kėdainių duona“ – duonos gaminiai
  • UAB „Medžio plokštė“ – medienos pramonė
  • UAB „JGB“ – baldų gamyba
  • Koncernas Vikonda:
  1. UAB „Vikeda“ – ledai
  2. AB „Kėdainių grūdai“ – pašarai, maisto produktai
  3. kitos įmonės.

Be to, netoli miesto, Mantvilonių ir Šingalių kaimuose įsikūrusi AB „Krekenavos agrofirma“ (mėsos gaminiai) ir UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ (konservuotos daržovės).

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2011 m.
1823 m. 1833 m. 1865 m.*[3] 1895 m.*[2] 1897 m.sur. 1923 m.sur.
3 000 2 597 3 455 4 368 6 113 7 415
1931 m. 1939 m. 1959 m.sur. 1966 m.[11] 1970 m.sur. 1974 m.[12]
7 761 8 662 10 580 15 900 19 795 24 500
1976 m.[13] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
26 600 27 886 33 840 32 048 26 648 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Kėdainiuose gimė:

Patarlės


Švietimas ir ugdymas

Atžalyno gimnazija

Kėdainiuose yra 2 gimnazijos, 2 vidurinės mokyklos, 2 pagrindinės mokyklos, jaunimo mokykla, Kėdainių suaugusiųjų mokymo centras, specialioji internatinė mokykla, 3 mokyklos-darželiai („Aviliukas“, „Puriena“ ir „Vaikystė“). Yra Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centras, kuriame įgijamas aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas, kalbų, dailės ir muzikos mokyklos.

  • Yra 4 vaikų darželiai.

Mieste yra Daukšos viešoji biblioteka[16].

Sportas

Kėdainių šiaurinės dalies vaizdas

Kėdainių mieste yra profesionalus krepšinio klubas „Nevėžis BC“, žaidžiantis aukščiausioje šalies lygoje – LKL. Klubo arena įsikūrusi Kėdainių priemiestyje Vilainuose.

Miestas turi taip pat vieną profesionalią futbolo komandą „Nevėžį“, kuri žaidžia LFF I Lygoje. Rungtyniauja Kėdainių stadione, kuris 2008–2009 m. buvo kapitališkai renovuotas.

Dar žiūrėkite: Futbolo klubai Kėdainiuose

Žiniasklaida

Leidžiami trys laikraščiai – „Kėdainių Mugė“ (trečiadieniais ir šeštadieniais)[17], „Kėdainių Garsas“ (1945-2013), „Rinkos Aikštė“. Veikia Kėdainių Krašto Televizija (KKTV). Veikia naujienų portalas kėdainiečiams[18], kuriame publikuojama didžiausia Kėdainių fotogalerija. Per radiją transliuojami savivaldybės tarybos posėdžiai.

Susisiekimas

Per Kėdainius eina Šiaulių – Vilniaus geležinkelis. Į rytus nuo miesto praeina „Via Baltica“ kelias. Taip pat keliai į Jonavą, Ukmergę, Šeduvą, Krekenavą. Miesto pakraštyje yra Daukšių buv. karinis aerodromas.

Viešasis transportas

  • Kėdainiai turi neblogai išvystytą miesto viešojo transporto sistemą. Už miesto viešąjį susisiekimą atsakinga bendrovė „Kėdbusas“. Autobusai pasiekia visas pagrindines miesto dalis. Autobusų parkas atnaujintas. Nebėra vengriškų Ikarus markės autobusų, baigiami nurašyti ir seno modelio Daf autobusai. Mieste kursuoja specialiai miestui pritaikyti Neoplan, Volvo autobusai. Svarbiausi maršrutai: 1 (į Babėnus ir naftos bazę, užsuka į Justinavos sodus), 4 (į Vilainius), 7 (į ligoninę), 2 (į AB „Lifosa“). 3, 5, 6, 9, 10 ir 11 maršruto autobusai kursuoja rečiau. Taip pat 7 ir 4 maršrutais kursuoja privatūs maršrutiniai taksi.
  • Dėl menkų kelelivių srautų užmiestinių maršrutų tinklas išvystytas menkai. Autobusai vyksta tik į svarbiausias gyvenvietes, dažnai tik kartą per dieną ir nekasdien. Iš dalies retą užmiestinių autobusų tinklą lemia ir tai, kad rajoną kerta respublikiniai keliai, kuriais vykstantys tarpmiestiniai autobusai aptarnauja prie jų esančias gyvenvietes. Iš Kėdainių autobusų stoties išvyksta šie maršrutai (svarbesni): į Miegėnus (per Surviliškį), į Pašušvį (per Lipliūnus, Krakes), į Krakes (per Josvainius, Pajieslį), į Šventybrastį (per Tiskūnus), į Labūnavą, į Pagirius (per Šėtą), į Čekiškę (per Pernaravą), į Skaistgirus (per Kunionius), į Šlapaberžę (per Dotnuvą), į Anciškį (per Lančiūnavą), į Vandžiogalą, į Ažytėnus (per Krakes). Vasarą leidžiami papildomi maršrutai į Pašilius, Daumantus, Apytalaukį.
  • Kadangi rajoną kerta keli svarbūs respublikiniai keliai, todėl nemažai tarpmiestinių autobusų užsuka į Kėdainių autobusų stotį. Tiesa, dalis autobusų nebevažiuoja per Kėdainius, nutiesus Via Baltica aplinkkelį. Nors SP UAB „Kėdbuso“ autobusai ir nevyksta į tarpmiestinius reisus, miestą aptarnauja UAB „Kautra“, UAB „Busturas“, UAB „Panevėžio autobusai“ ir kitų bendrovių autobusai. Daugiausia maršrutų vyksta į Kauną (yra 2 aikštelės, autobusai vyksta kas valandą ar dažniau, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro). Dažni reisai į Šiaulius, Panevėžį. Kartą ar kelis kartus per dieną autobusai išvyksta į Vilnių, Ukmergę, Jonavą, Panemunę, Biržus, Rygą, Žagarę, Alytų, Druskininkus, Pakruojį.
  • Kėdainiai įsikūrę prie magistralinio Vilniaus-Šiaulių geležinkelio. Todėl keleiviniais traukiniais nesunku pasiekti Vilnių, Šiaulius, Klaipėdą, Kauną, Jonavą.

Architektūra ir kultūra

Kėdainių folkloro kolektyvas „Jorija

Mieste yra kultūros centras, Kėdainių krašto muziejus, veikiantis nuo 1921 m., vienas seniausių Lietuvoje. Nuo 2000 m. rugsėjo mėnesio persikėlė į restauruotas buvusio Kėdainių karmelitų vienuolyno (XVIII–XIX a.) patalpas. Svarbiausieji muziejaus eksponatai: XVII a. dokumentai, kunigaikščio Jonušo Radvilos (1612–1655 m.) įkapinis rūbas, XVII a. drabužių detalės iš Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčios kriptų, ragų baldai iš Apytalaukio dvaro, gotikinė XV a. šv. Jono Krikštytojo skulptūra, dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai. Muziejui priklauso:

  • Juozo Paukštelio memorialinis muziejus. Muziejus įkurtas 1988 m. rašytojo Juozo Paukštelio name. Čia jis gyveno 1938 m. Ekspozicija pasakoja apie rašytoją Juozą Paukštelį (1899–1981 m.), kitus Kėdainių krašto rašytojus, literatus. Muziejuje rengiamos literatūrinės ir meno parodos, vyksta literatūrinės popietės ir vakarai, organizuojamos ekskursijos, vykdoma edukacinė veikla.
  • Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus reformatų bažnyčioje, kur saugomi XVII a. valstybinės reikšmės dailės paminklai – sarkofagai.
  • Daugiakultūris centras, įkurtas mažojoje sinagogoje. Galima susipažinti su Kėdainiuose gyvenusių tautų kultūra, vyksta parodos, įvairūs renginiai, muzikos koncertai, edukacinė veikla. Centre Kėdainių krašto autentišką liaudies kūrybą pristato gyvuojantys folkloro ansambliai „Temela“, „Jorija“.
  • V. Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus, kuriame galima susipažinti su Krakėse gyvenančio drožėjo darbais.

Istorinis Kėdainių senamiestis

Pagrindinis straipsnis – Kėdainių senamiestis.

Dabartinis Kėdainių senamiestis užima 86 ha ploto. Nuo reformacijos laikų išlikęs unikalus išplanavimas, gatvių ir aikščių tinklas, pastatai, archeologinis sluoksnis. Urbanistiniu požiūriu senamiestis yra ketvirtas Lietuvoje, išlaikęs savita XVII–XVIII a. suformuotą vaizdą. Jame surastos XIV–XV a. medinės gyvenvietės (trečias atvejis po Vilniaus ir Kernavės, kai randamos medinių gyvenviečių liekanos). 1969 m. Kėdainių senamiestis paskelbtas respublikinės svarbos urbanistikos paminklu, taip pat archeologijos, architektūros ir istorijos paminklu.

XVII a. valdant įtakingiems didikams Radviloms, miestas buvo planuojamas ir tvarkomas Europos miestų pavyzdžiu. Tai buvo kultūrinis ir religinis protestantizmo centras – veikė kelioos bažnyčios, gimnazija, spaustuvė, aktyvūs intelektualai. Kėdainiai tapo ypatingu urbanistiniu-ekonominiu reiškiniu, kadangi jame susiformavo 6 prekybinės aikštės (atskiruose konfesiniuose kvartaluose). XVII ir XVIII a. veikė 10–16 amatininkų cechų.

Mieste vyravo tolerantiška politika kitataučių ir kitatikių atžvilgiu – 6 religinės bendruomenės turėjo įvairių laisvių, privilegijų ir nuolaidų. Čia buvo ne tik katalikai, protestantai ir stačiatikiai, bet sugyveno ir žydai, vokiečiai, net škotai (didžiausia bendruomenė Baltijos jūros regione).

Kulto pastatai

  • Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia (kalvinų) ir varpinė. 1631 m. Kristupo Radvilos iniciatyva ir lėšomis pradėta statyti, o baigta 1653 m. jo sūnaus Jonušo. Bažnyčia yra renesanso stiliaus, vienanavė, stačiakampė, labai erdvi, turinti keturis nedidelius bokštus. Bažnyčios vidų puošia išlikusi renesansinių formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, o šoninėse nišose ąžuolo paneliai. Bažnyčios rūsyje įkurtas kunigaikščių Radvilų šeimos mauzoliejus. Mauzoliejuje saugomi unikalūs XVII a. nacionalinės reikšmės dailės paminklai – kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai.
  • Šv. Juozapo katalikų bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia medinė, liaudies baroko stiliaus su varpine. 1703 m. vienuoliai karmelitai pradėjo statyti bažnyčią. Po visų trukdymų, bylinėjimosi pastatytas vienuolynas ir bažnyčia 1766 m. pašventinta Šv. Mergelės Marijos Aukojimo vardu. Prie bažnyčios veikė labdaros draugijos, šelpusios varginguosius, pradžios mokykla, prieglauda. XIX a. pabaigoje pavadinta Šv. Juozapo vardu.
  • Šv. Jurgio bažnyčia. Gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta tarp 14451460 m. iš torūnietiškų plytų vienas pirmųjų mūrinių pastatų Kėdainiuose, primenanti tvirtovę. XVI a. prie priekinio fasado buvo pastatyta neaukšta renesansinio stiliaus varpinė. Rekonstruota XVIII ir XIX amžiuje. Bažnyčios viduje yra daug vertingų dailės kūrinių.
  • Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia ir koplytėlės. 1629 m. pastatyta ant kalno, aptarnavo tuo metų gausią vokiečių bendruomenę.
  • XVII–XIX a. sinagogų kompleksas. Viena sinagoga yra baroko stiliaus (Lietuvoje yra tik dvi). Ši sinagoga mena žydų bendruomenę kahalą, vieną iš didžiausių ir garsiausių Žemaitijoje, žymų žydų religinį mąstytoją Vilniaus Gaoną Elihaju. XIX a. pastatyta dar viena sinagoga, kuri atliko ir mokyklos funkcijas. Šalia jos stovi ritualinis skerdėjo namelis (nerestauruotas), kurį su sinagoga jungė arka su saulės laikrodžiu (1828 m.).
  • Kėdainių Viešpaties Atsimainymo cerkvė. 1854 m. Kėdainių savininkas grafas Marijonas Čapskis dovanojo mūrinį pastatą stačiatikiams, kuris pagal architekto S. Ikonikovo projektą perstatytas į cerkvę. Po 1893 m. rekonstrukcijos cerkvė įgavo bizantinį vaizdą, kuris išlikęs iki mūsų dienų. Viduje yra XX a. sienų tapyba, kelios vertingos ikonos.
  • Senosios regulos karmelitų vienuolyno kompleksas (XVIII–XIX a.).

Kiti statiniai

Senoji gatvė
  • Rotušė. Pastatyta 1653 m. (statyta nuo 1624 metų), viena iš trijų Lietuvoje išlikusių rotušių, XVII a. renesanso stiliaus. Rekonstruota XIX amžiuje. Čia vyksta parodos, įvairūs reprezentaciniai ir kultūriniai renginiai, koncertai. Rotušės skulptūrų kiemelyje eksponuojami lietuvių skulptorių darbai.
  • Rektorių namai. Įkurti XVII a., juose gyveno Kėdainių mokyklos vadovai.
  • Turgaus aikštės. Keturios išlikusios turgaus aikštės (Senoji rinka, Didžiosios Rinkos aikštė, Janušavos aikštė, Knypavos rinka).
  • Jurgio Anderseno namas. XVII a. škotiško stiliaus, burmistro Jurgio Anderseno namas.
  • Didžioji gatvė. Istorinė Didžioji gatvė, su XVII–XVIII a. architektūra: gimnazija, senąja vaistine, kalvinų bažnyčia, muziejumi, daugeliu kitų pastatų. Tai svarbiausia kultūrinė miesto arterija – joje įsikūrusios kavinės, restoranai, įvairios įstaigos.
  • Šviesioji gimnazija. Įkurta dar 1647 m. Kristupo Radvilos, buvo licėjus.

Kitos lankytinos vietos

Fosfogipso kalnai – „Kėdainių Alpės“
Babėnų karjeras
  • Kėdainių minaretas. Prie geležinkelio stoties 1880 m. pastatytas minaretas. Norėdamas pažymėti Rusijos-Turkijos karo atminimą, vokiečių kilmės rusų generolas Eduardas Totlebenas sumanė Kėdainių parke pastatyti turkišką minaretą. Pagal padavimus, toks bokštas neva stovėjęs šalia Pleveno mečetės, ties kuria per karą E. Totlebenas dažnai buvodavęs. Tikriausiai minareto projekto autorius buvo pats E. Totlebenas, kuris 1880–1882 metais pastatė jį parke. Iš minareto tuometinis Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Šiuo metu apleistas.
  • Janinos Monkutės–Marks muziejus-galerija. Lietuvos išeivės menininkės Janinos Monkutės-Marks, nuo 1953 m. gyvenančios JAV, įkurtas muziejus-galerija. Jame yra eksponuojamos autorės tapybos drobės, gobelenai. Rengiamos Lietuvos ir užsienio menininkų asmeninės bei grupinės parodos.
  • Dotnuvos gatvės kapinės. Pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio Povilo Lukšio kapas, savanorių kapai, kapinių koplyčia.
  • Kauno gatvės kapinės. Sausio 13-osios aukų: Alvydo Kanapinsko ir Vytauto Koncevičiaus, Kėdainių krašto Garbės pilietės – gydytojos Teklės Bružaitės, pulkininko Justino Kibirkščio, rašytojo Justo Pyliponio kapai, Tremtinių kryžius.
  • Babėnų miškas – parkas. Svarbiausias miesto parkas (miškas).
  • Babėnų karjeras. Dirbtinis ežeras, iškastas XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Populiari kėdainiečių poilsiavietė.
  • Kėdainių centrinis parkas. Įsikūręs prie Dotnuvėlės upės tvenkinio. Seniau buvo Radvilų rūmai. Dabar čia rengiamos miesto šventės, koncertai.
  • Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Yra Babėnuose (Kėdainių šiaurinė dalis). Tai seniausias Kėdainių miesto ąžuolas (skersmuo – 1,70 m, aukštis – 23 m). Yra pasakojama, kad jį pasodino pats Mikalojus Daukša, lietuvių raštijos pradininkas, nes jis auga netoli jo buvusios gimtosios sodybos.
  • AB „Lifosa“ fosfogipso „kalnai“. Įspūdingi fospogipso atliekų kalnai (~ 21 mln. tonų) prie Zabieliškio kaimo pakraščio.

Pramogos

  • kasmetinė Ledų šventė,
  • kasmetinė Agurkų šventė,
  • pramogų centras „Vikonda“,
  • naktinis klubas „Activity Zone“,
  • vandens pramogos „Smilga“.
  • pirčių kompleksas Viešbutyje „Grėjaus namas“[19]

Apgyvendinimas

  • Viešbutis „Grėjaus namas“[20]
  • Viešbutis „Smilga“[21]

Miestų partnerystė

Miestų partnerių herbai prie savivaldybės pastato

Miestai, su kuriais Kėdainiai yra užmezgę partnerystės ryšius:

Galerija


Šaltiniai

  1. Kėdainiai. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. 2,0 2,1 Кейданы. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 891 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Кейданы. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 560 psl. (rus.)
  4. Kėdainiai wikimapia.org
  5. Kėdainiai maps.vlasenko.net
  6. Kėdainiai loadmap.net
  7. Kėdainiai. Tėvų žemė.
  8. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 90–91 psl.
  9. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 34 psl.
  10. Apie bendrovę. LIFOSA.
  11. Kėdainiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 112 psl.
  12. Kėdainiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai. - 420 psl.
  13. Kėdainiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 280 psl.
  14. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt.
  15. Kėdainiai.
  16. M. Daukšos viešoji biblioteka
  17. Svetainė „Kėdainių Mugė“.
  18. www.kedainietis.lt
  19. pirčių kompleksas Viešbutyje „Grėjaus namas“
  20. Viešbutis „Grėjaus namas“
  21. Viešbutis „Smilga“
  • 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 62–65 psl.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Kėdainiai“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
  • VP-bot – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • Vpovilaitis – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • KS – KS
  • Vitas Povilaitis – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.