Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Kanto prakalba Milkaus žodyne

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Milkaus žodynas

Kanto prakalba Milkaus žodyne  (1800) 

Kanto prakalba Milkaus žodyne – filosofijos klasiko Imanuelio Kanto (Immanuel Kant, 1724-1804) trumpa, bet didžiulės reikšmės pratarmė Kristijono Milkaus „Lietuvių - vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodynui“ (Littauisch - deutsches und Deutsch - littauisches Wörter - Buch), kurią Kantas pavadino „Draugo prierašas“ ir kurioje pabrėžė lietuvių būdo taurumą, aukštą lietuvių kalbos lygį ir jos svarbą visų indoeuropiečių kalbotyros mokslui, apskritai senovės istorijai perprasti. Prakalba kartu su Milkaus žinynu kaip ketvirtoji knygos pratarmė dviejuose puslapiuose „gotišku“ braižu išleista 1800 metais Hartungų spaustuvėje Karaliaučiuje (Königsberg, Dr. u. Verl. der Hartungschen Hofbuchdruckerey).

Čia Marijampolės marijonų bibliotekos knyga — jos atvaizdo kopija Epaveldas.lt.[1]

Lietuviškas tekstas dr. Liucijos Citavičiūtės vertimo pagrindu.[2]

„Draugo prierašas“ (išversta lietuviškai)

Iš anksčiau duoto lietuvių aprašymo matyti, kad prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo būdo savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia būdo ugdymo ir išlaikymo priemonė, tai — ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.

Aš dar prie to pridedu, kad jis, būdamas mažiau linkęs pataikauti, negu jo kaimyninės tautos, su savo vyresniaisiais yra pratęs kalbėti kaip su lygiais, nuoširdžiai ir atvirai; anie to nepriima už bloga ir nesididžiuodami paspaudžia ranką, nes be kita ko jie žino, kad jis mielai padarys viską, ką laikys reikalinga. Jo išdidumas yra visai kas kita, negu vienos kaimyninės tautos žmonių pasipūtimas, kai tarp jų yra kas nors kilmingesnis, nes tai greičiau savo vertės jutimas, reiškiantis drąsą ir laiduojantis jų ištikimybę.

Bet ir nepaisant naudos, kurią gali valstybei duoti tokio tvirto būdo tautos parama, nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu. Dėl to Biušingas[3] labai apgailestavo, kad anksti mirė eruditas Halės profesorius Tunmanas[4], kuris, visa tai tyrinėdamas, per daug įtemptai dirbo ir išsekino savo jėgas.

Apskritai, jei ir ne iš kiekvienos kalbos galima būtų tiek daug tikėtis, tai vis dėlto kiekvienos tautelės švietimui kokiame nors krašte, pavyzdžiui, Prūsų Lenkijoje[5], svarbu mokykloje ir bažnyčioje mokyti gryniausia vietinės tautos kalba, nors ja ir tebūtų kalbama tik už šio krašto ribų, ir pasiekti, kad tokia gryna kalba ilgainiui taptų plačiai vartojama, nes ji labiau atitiktų tautos savitumą, ir pačios tautos supratimas pasidarytų aiškesnis.

I. Kantas

Vertėjo paaiškinimai

  1. Epaveldas.lt — virtuali Lietuvos kultūros paveldo biblioteka.
  2. Regina Koženiauskienė: „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“ (ISBN 5-415-00464-5) — 1990 m. „Mokslas“.
  3. Antonas Frydrichas Biušingas (Būsching, 1724-1793) — vokiečių geografas, parašęs knygą „Lenkijos Karalystės ir LDK... geografija“ (1768), išleidęs Lenkijos ir Lietuvos žemėlapį (1770).
  4. Johanas Erichas Tunmanas (Thunmann; 1736-1778) — iš švedų kilęs vokiečių mokslininkas, istorikas, Halės universiteto profesorius, parašęs „Kai kurių Šiaurės tautų senovės istoriją“ (1772), taip pat „Rytinių Europos tautų istoriją“ (1774).
  5. Čia turimos galvoje sulenkintos prūsų žemės.

Originalo vaizdas (vokiečių kalba)

1 psl. (pradžia)
2 psl. (pabaiga)

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: