Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Karl Marx

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Karlas Marksas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie miestą Rusijoje žr. Marksas (Rusija).
Karlas Marksas
vok. Karl Heinrich Marx
Karl Marx 001.jpg

Gimė 1818 m. gegužės 5 d.
Tryras, Vokietija
Mirė 1883 m. kovo 14 d. (64 m.)
Londonas, D. Britanija

Tautybė vokietis

Veikla
filosofas, politikos ekonomistas, politikos žurnalistas.

Vikiteka Karl MarxVikiteka
Parašas
Karl Marx Signature.svg

Karlas Marksas (vok. Karl Heinrich Marx; 1818 m. gegužės 5 d. Tryras, Vokietija1883 m. kovo 14 d. Londonas, D. Britanija) – filosofas, politikos ekonomistas, politikos žurnalistas. Jo publikacijos suformavo socialistinio ir komunistinio judėjimo pagrindą – marksizmą.

Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F. Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K. Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).

Turinys

Biografija

Karlas Marksas gimė Vokietijoje, Tryre, Brückergasse 664 (dabar Brückenstraße 10). Jo tėvas Herschel Mordechai-Marksas ir motina Henrieta Presburg buvo auklėjami judaizmo tradicijomis. Žydo advokato sūnus Marksas Bonoje ir Berlyne studijavo teisę, filosofiją, istoriją (18351841 m.). 18421843 m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus „Rheinischen Zeitung“ redaktoriumi, kuris leistas neilgai. 1843 metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Paryžių. Čia kartu su Arnoldu Ruge leido „Deutsch-französischen Jarhbücher“. Marksas bendravo su H. Heine bei prancūzų socialistais. Paryžiuje užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė su F. Engelsu. Daugiausiai domėjosi socializmu ir nusigręžė nuo idealistinės vokiečių filosofijos. 1845 m. Prūsijos vyriausybės reikalavimu buvo priverstas apleisti Prancūziją ir išvykti į Briuselį. Čia įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialinės ekonomikos teorijas. Kartu su F. Engelsu 1848 m. parašė „Komunistų partijos manifesto“ metmenis – pirmąjį radikalų veikalą, kritikuojantį biurgerišką kapitalistinę visuomenę, kartu ir atsišaukimą į proletariatą.

Tremtis Londone

Kilus vasario revoliucijai Marksas grįžo į Kelną, bet 1849 m. buvo vėl ištremtas. Jis apsigyveno Londone ir čia gyveno iki pat mirties. Nuo 1848 m. jis daugiausia laiko skyrė sociologinei visuomenės interpretacijai, nagrinėjo ekonominius visuomenės raidos dėsnius. Bendradarbiaudamas „New York Tribune“ Marksas rašė politinius komentarus ir kovingus straipsnius. 1864 m. dalyvavo kuriant Tarptautinę darbininkų asociaciją, iširusią 1872 m. Vėliau nebesiėme organizacinio darbo. Savo visuomeninėse teorijose teigė, kad proletarinė revoliucija būtina norint sukurti humanišką visuomenę.

Filosofinės idėjos

Karlo Markso kapas Londone.

K. Markso filosofijos pagrindas – valstybę reikia aiškinti remiantis ekonominiais, socialiniais santykiais. Valstybė neatsirado iš karto, ji atsirado tam tikrame periode, t. y. su darbo pasidalijimu ir įgijus privatinę nuosavybę. Idealiu atveju valstybė turi ginti visus piliečių interesus, tačiau ji gina valdančios klasės prioritetus. Valstybė tampa būtina, kai visuomenė suskyla į klases. Viena klasė gyvena kitos darbu, todėl atsiranda klasinis antagonizmas (gr. antagōnisma < antagōnisteō – esu priešiškas). Esant klasiniam prieštaravimui valstybė tampa ta jėga, kuri apsaugo valdančios klasės prioritetus. Valstybė neleidžia išnykti klasėms. Ji leidžia užtikrinti sąlyginę tvarką, kuri padeda išspręsti visus iškilusius konfliktus. Įstatymai turi skirtingą reikšmę valdančiai ir engiančiai klasei. Valstybės teisinės formos gina išnaudojimo santykius, todėl ir valstybė yra išnaudojimo įrankis. K. Marksas paneigia visuomenines sutartis ir tvirtina, jog valdžia atstovauja išnaudojimo klasei, o valstybės prigimtis – prievartinė. Valdžia yra viešoji, todėl atitrūkusi nuo tautos. K. Markso teigimu, susiformavusi valstybė perėjo vergų ir vergvaldžių klases. Vergai – tai engiamoji klasė, bet ji buvo progresyvi, nes siekė išsivaduoti. Atsiradus feodalizmui šie vergai išsikovojo teises, bet vėliau vergai vėl imti engti. Santvarka pakito į buržuaziją, o vėliau į demokratiją. Šioms valstybės formoms pagrindas buvo ekonominės sąlygos ir darbo pasidalijimas. Taigi, valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės įgyvendina savo interesus. K. Marksas ekonominius santykius vadino baze, o valstybės formą – antstatu.

Markso teorijos moksliškai pagrindė tarptautinį darbininkų judėjimą. Vargu ar buvo kitas toks filosofas, taip atkreipęs visuomenės dėmesį į joje egzistuojančių dalykų tarpusavio ryšius. Jo Dialektinis materializmas bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmas), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Leninas.

Veikalai

  • Apie Demokrito natūrfilosofijos ir Epikūro natūrfilosofijos skirtumą
  • Filosofijos skurdas (1843 m.)
  • Apie ekonomikos kritiką (1859 m.)
  • Kapitalas (I – tomas 1867 m., II ir III nebaigtas tomas išleisti Engelso 1885 m. bei 1894 m.)

Nuorodos



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: