Kauno tvirtovė

Kauno tvirtovės generalinis planas

Kauno tvirtovė – poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta 1882–1915 m. Kauno mieste ir jo apylinkėse. Iš viso baigti statyti 9 fortai:

Pirmasis – Kazliškiuose (dab. Ringaudų seniūnija)
Antrasis – Julijanavoje
Trečiasis – Seniavoje (dab. Garliavos apylinkių seniūnija)
Ketvirtasis – Rokuose
Penktasis – Zuikinėje
Šeštasis – Gričiupyje
Septintasis – Eiguliuose
Aštuntasis – Milikonyse
Devintasis – piečiau Giraitės (nuo 1958 m. muziejus)

Pradėti statyti, tačiau nebaigti fortai:

Istorija

1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės vadovybės pasiūlymą statyti I klasės tvirtovę Kaune. Kaunas pasirinktas dėl Nemuno ir Neries upių santakos kaip kliūties priešo kariuomenei, dėl strateginės reikšmės geležinkelio tilto, tunelio, strateginių kelių ir kt.

Pirminį tvirtovės generalinį planą sudarė Vyriausiojo štabo generolas adjutantas Nikolajus Obručevas (rus. Николай Николаевич Обручев) kartu su generolais Konstantinu Zverevu (rus. Константин Яковлевич Зверев) ir Ivanu Volbergu (rus. Иван Иванович Волберг). Po trejų metų, 1882 m. balandžio mėn., buvo pradėtas pirmasis statybos etapas, kuris tęsėsi iki 1887 m.

Pirmajame generaliniame plane (kuris vėliau buvo koreguojamas) numatyta miestą apjuosti 7 fortų ir 12 baterijų žiedu, įrengti centrinį įtvirtinimą, kairiajame Nemuno krante (Fredoje) pastatyti karinę geležinkelio stotį, dirbtuves, laboratorijas, sandėlius, tvirtovės vandentiekio stotį, nutiesti kelius ir kt.

Mūriniai tvirtovės fortai ir baterijos buvo išdėstyti apylygiais atstumais (kas 2-2,5 km), beveik teisingu ovalu, 0,5-2 km atstumu nuo miesto ribos. Tarp fortų, vienoje linijoje su jais, buvo statomi betoniniai bunkeriai, saugyklos ir artilerijos baterijos. Baterijos statytos ant stataus šlaito kalvų, nuo kurių buvo nesunku apžvelgti aplinkines teritorijas. Baterijos buvo ginkluotos sunkiosiomis haubicomis. Kasmet prie gynybinių įtvirtinimų statybos dirbo apie 4000 darbininkų. Iki 1891 m. tvirtovės teritorijoje buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai, tvirtovės statybai išleista 11 milijonų rublių.

I fortas

1881–1889 m. pastatyti I-VIII fortai. VIII fortas tada dar buvo vadinamas Linkuvos įtvirtinimu ir tik vėliau gavo forto vardą. 1910–1913 m. – IX ir pradėta X ir XI fortų statyba. Tvirtovės įgulai apgyvendinti 1886–1896 m. Žemuosiuose Šančiuose ir 1895–1899 m. Panemunėje pastatyti kareivinių miesteliai. Karininkams buvo skirti mūriniai dviejų aukštų pastatai su atskirais butais, puskarininkiams – mediniai vieno aukšto pastatai, kareiviams – mūriniai trijų aukštų pastatai su bendromis patalpomis. Panemunėje 1912 m. įrengtas aerodromas (pirmas Kaune), Šančiuose – arklidės, grūdų sandėliai, gaisrinė, Aleksote – dujinis malūnas, maisto sandėliai. Nemažai kareivinių ir įvairių karinių sandėlių buvo pastatyta Žaliakalnyje ir Vilijampolėje.

Kelis kartus didesnėje nei miesto teritorija išsidėstę gynybiniai objektai bei kitos paskirties pastatų kompleksai sąlygojo kelių tinklo susiformavimą. Prieš pradedant statybos darbus, pirmiausiai buvo tiesiami kapitaliniai, dažniausiai akmenimis grįsti keliai. Keliai jungė svarbius karinius objektus vieną su kitu ir su miestu. Tai turėjo labai didelę įtaką plečiantis miestui ir augant priemiesčiams.

1891–1895 m. pagal karo inžinieriaus Konstantino Limarenkos (rus. Константин Христофорович Лимаренко) projektą pastatytas Įgulos soboras, Šančiuose ir Fredoje pastatytos kariuomenei skirtos cerkvės, Aukštuosiuose Šančiuose įrengtos karių kapinės. Kauno Naujamiestyje įsikūrus svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius soborą, faktiškai buvo užbaigtas formuoti naujas Kauno, kaip karinės tvirtovės miesto, centras.

Kadangi tuometinės statybos sparta neprilygo technikos ir statybos pramonės vystimosi spartai, senieji 8 fortai (išskyrus VII, kuris visą laiką laikytas pačiu silpniausiu ir mažiausiu) buvo vis tobulinami ir net keliskart perstatomi. Vos tik baigus tvirtovės statybos darbus, buvo nuspręsta tvirtovę žymiai patobulinti, iš dalies rekonstruoti seniau pastatytus fortus bei įtvirtinimus.

1911 m. buvo paruoštas, o 1912 m. patvirtintas naujas detalus tvirtovės išplėtimo ir perstatymo planas, pagal kurį kelių kilometrų atstumu nuo pirmojo gynybos žiedo buvo numatyta pastatyti dar 12 naujų betoninių fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, slėptuves. Tvirtovė privalėjo išlaikyti ilgalaikę (iki 180 parų) priešo apgulą.

1913 m. Centrinis gynybos pylimas sutvirtintas trijų eilių metaline tvora. 1914 m. dirižabliams laikyti ir remontuoti įrengtas elingas. XIX a. pab. Kauno tvirtovė užėmė daugiau kaip 25 km², o iki 1914 m. jos plotas padidėjo iki 65 km². 1915 m. daugiausia darbų atlikta Domeikavos, Marvos ir Romainių fortuose. Arčiau miesto centro pastatyta slėptuvių tvirtovės vadovybei, štabo pastatų, kareivinių, betoninių sandėlių ir slėptuvių kariams.

Kauno II forto citadelės vaizdas po 42 cm sviedinio pataikymo

Prie Kauno soboro susirinkę kariniai kaizerinės Vokietijos vežimai

Paul von Hindenburg

Pirmojo pasaulinio karo metu, priartėjus frontui, tvirtovės plėtimo darbai nutraukti. Kauno tvirtovės puolimui vadovavęs vokiečių generolas Karlas Licmanas (Karl Litzmann) atakai pasirinko ruožą tarp Nemuno ir Jiesios upelio, nes čia stovėjo labiausiai pasenę pirmieji trys fortai. Tvirtovei šturmuoti kaizerinės kariuomenės 40-asis rezervinis korpusas, turėjęs apie 40 000 gerai parengtų karių, atsigabeno galingas mortyras – 420 mm kalibro „Bertas“ [1].

Karo metu tvirtovėje buvo laikoma apie 60 000 Rusijos kariuomenės karių įgula (daugiausia netarnavę šauktiniai ir vyresnio amžiaus atsarginiai). Iš Kauno tvirtovės statytojų suformuoti Kauno ir Vilkmergės pulkai. Tvirtovė turėjo apie 1500 artilerijos pabūklų (daugiausia vidutinio kalibro), taip pat lėktuvų, aerostatų, inžinerinių, automobilių transporto, prožektorių, sanitarijos dalinių.

1915 m. rugpjūčio 7 d. pietinių fortų prieigose prasidėjo kautynės. Atskiri tvirtovės daliniai atkakliai grūmėsi su vokiečių kariuomene. Sprogus 420 mm sviediniams kariai trokšdavo nuo betono ir plytų dulkių sūkurių. Trūko maisto, ginklų. Gynėjų dalinių nuostoliai siekė iki 75 %, kariai stichiškai ėmė trauktis iš pozicijų. Rugpjūčio 15 d. apšaudytas Kauno senamiestis, mieste prasidėjo gaisrai.

Rugpjūčio 16 d. Vokietijos kariuomenė užėmė 3 stacionariąją bateriją, netrukus – II fortą, šiek tiek vėliau – I ir III fortus, kai kuriuos Centrinio gynybos pylimo redutus. Kiek ilgiau carinė kariuomenė laikėsi VIII ir IX fortuose. Papildomai iš Vakarų fronto atsiųstas apie 30 000 vokiečių karių pastiprinimas. Rugpjūčio 18 d., po 11 dienų trukusių kautynių, įtvirtinimų zona buvo pralaužta. Vokiečiai užėmė miestą ir paėmė į nelaisvę apie 20 000 Rusijos karių, taip pat apie 1350 artilerijos pabūklų. Gynybai vadovavęs tvirtovės komendantas generolas Vladimiras Grigorjevas (rus. Владимир Николаевич Григорьев) skubiai pasitraukė.

Po karo tvirtovė prarado karinę paskirtį, fortai stovėjo tušti. Vėliau kai kuriuose įrengti butai varguomenei, VI forte – karinis kalėjimas, VII – Centrinis valstybinis archyvas, V – dirbtuvės, I – dujų kamera, IX – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius. Antrojo pasaulinio karo metais VI, VII ir IX fortai paversti koncentracijos stovyklomis. Pokario metais dauguma buvusių tvirtovės pastatų naudojosi sovietinė kariuomenė. 1958 m. IX forte įrengtas muziejus. Nuo 2005 m. Šančių kareivinės pradėtos rekonstruoti į gyvenamuosius namus.

Tvirtovė

Tvirtovė buvo viena iš keturių stipriausių (pirmosios klasės) karinių tvirtovių Rusijos imperijoje: 1896 m. iš 25 Rusijos imperijos teritorijoje pastatytų karinių tvirtovių, pirmos klasės tvirtovėms priklausė tik Varšuvos, Modlino (Novogeorgijevsko, ties Bugo intaku į Vyslą), Bresto (Brest-Litovsko) ir moderniausia – Kauno tvirtovė.

Mieste išlikusios didelės kareivinių, maisto produktų, drabužių, ginklų, sprogmenų sandėlių teritorijos, karinė geležinkelio stotis, telefono-telegrafo stotis, inžinerinės dirbtuvės, tvirtovės valdymo įstaigų pastatai miesto centre, atskiri įvairios paskirties pastatai: soboras, dvi cerkvės, elevatorius, malūnas, šaldytuvas, vandens bokštas, vandens nubėgimo įrenginiai. Mieste yra daug gatvių, kurios buvusios tvirtovės gynybinius įrenginius jungė tarpusavyje bei su miestu.

Kauno tvirtovė atspindi to meto inžinerijos meną bei statybos galimybes. Jos gynybiniai įrenginiai dar ir dabar stebina kraštovaizdžio pertvarkymo mąstais, požeminiais statiniais, puikiai sutvarkyta vandens sistema.

Literatūra

Kauno tvirtovės istorija, 1882-1915 (Vladimir Orlov). - K.: Arx Baltica, 2007. - 176 p. - ISBN 978-9955-638-97-1
Kauno tvirtovė: atlasas (Vladimir Orlov, Jonas Lukšė). - K.: Arx Baltica, 2007. - 44 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-755-12-8
XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje (sud. Vladimir Orlov). - K.: Arx Baltica, 2008. - 216 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-39-024-4