Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Kinijos Liaudies Respublika

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
中华人民共和国
Zhōnghuá Rénmín Gònghéguó
Flag of the People's Republic of China.svg National Emblem of the People's Republic of China.svg
(Detaliau) (Detaliau)
Kinija žemėlapyje
Valstybinė kalba kinų
Sostinė Pekinas
Didžiausias miestas Šanchajus
Valstybės vadovai Hu Dzintao Wen Jiabao
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
9 596 9609,596,960 km²
959,696,000 ha
3,705,386.256 mi²
km² (4)
2,8 %
Gyventojų
 - 2012 m. [1]
 - Tankis
 
1 357 832 866 (1)
141.49141.49 žm./km²
1.415 žm./ha
366.459 žm./mi²
žm./km² (53)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
10000,00 mlrd. $ (2)
7600 $ (83)
Valiuta juanis (CNY)
Laiko juosta UTC+8
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pilietinis karas
1949 m. spalio 1 d.
Valstybinis himnas Kinijos himnas
ISO kodas CN
ISO3 kodas CHN
ISO skaitmeninis kodas 156
FIPS kodas CH
GeoName kodas 1814991
Interneto kodas .cn
Šalies tel. kodas 86
Commons-logo.svg Vikiteka: KinijaVikiteka

Kinijos Liaudies Respublika (Kinija) – valstybė rytų Azijoje, ketvirta pagal teritoriją valstybė pasaulyje ir didžiausia pagal gyventojų skaičių. Ribojasi su Afganistanu, Butanu, Mianmaru, Indija, Kazachstanu, Kirgizstanu, Laosu, Mongolija, Nepalu, Šiaurės Korėja, Pakistanu, Rusija, Tadžikistanu ir Vietnamu.

KLR turi nuolatinę vietą JTO Saugumo Taryboje, taip pat yra APEC, East Asia Summit ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos narė. Kinija taip pat yra branduolinė valstybė, turinti didžiausią kariuomenę pasaulyje ir yra antra pagal ginklavimuisi skirtas lėšas[2].

Turinys

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Kinijos Liaudies Respublikos istorija.

Kinijos istorija ypatinga tuo, kad yra gausu ir įvairių rašytinių šaltinių, kurie, kartu su archeologiniais duomenimis, leidžia rekonstruoti politinį Kinijos gyvenimą ir socialius procesus pradedant gilia senove. Kanonizuoti senovės kinų religinio-filosofinio ir istorinio turinio tekstai, ypač tie, kuriuose perteikiamas Konfucijaus mokymas, savo ruožtu veikė tolimesnį kinų civilizacijos vystymąsi, kinų pasaulėžiūrą.

Kinų civilizacijai nuo Konfucijaus laikų būdingas aukštas socialinis – politinis kiekvieno žmogaus aktyvumas, nukreiptas laimės ir gerovės siekimui žemiškajame gyvenime, o likimas priklausė ne nuo dieviškosios lemties, o nuo asmeninių pastangų. Dėl to Kinijos istorijoje gausu masinių judėjimų ir nuo seno būdingas aukštas socialinis mobilumas.

Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Politiškai Kinija per keletą tūkstantmečių keletą kartų perėjo per besikartojančius politinės vienybės ir susiskaidymo ciklus. Kinijos teritoriją reguliariai užkariaudavo ateiviai iš išorės, tačiau daugelis jų anksčiau ar vėliau buvo asimiliuojami į kinų etnosą.

Mao Dzedunas skelbia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą (1949 m.)

Po Antrojo pasaulinio karo Kinijoje kilo pilietinis karas, kuriame kovojo Kinijos komunistų partija ir Guomindanas. Pilietinis karas baigėsi 1949 m., kai komunistai perėmė visos žemyninės Kinijos ir Hainanio salos kontrolę, o Guomindanas įsitvirtino Taivane. 1949 m. spalio 1 d. Mao Dzedunas Pekine, Tiananmenio aikštėje, paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą.

Pirmajam Kinijos Liaudies Respublikos istorijos periodui būdingas Mao Dzeduno totalitarinis valdymas, pasižymėjęs tokiomis kontroversijomis kaip inteligentijos ir kultūros persekiojimas (Šimto gėlių kampanija, Kultūrinė revoliucija), didelėmis ekonominėmis klaidomis (pasak kai kurių šaltinių dėl Didžiojo Šuolio programos sukelto bado mirė 20-30 milijonų žmonių).

Po Mao mirties į valdžią atėjo Deng Siaopinas, laikytas reformatorių lyderiu. Jis pradėjo šalies ekonomikos pertvarkas, planinę ekonomiką pamažu pakeitusias mišria. Šių reformų ekonominę naudą jaučia daugiausia vidutinė kinų miestiečių klasė, o valstiečių gyvenimo sąlygos išlieka sunkios.

Politinė sistema

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos paskelbimo 1949 m. valdančioji partija yra Kinijos komunistų partija. Kinijoje egzistuoja dar aštuonios partijos, esančios pavaldžios valdančiajai.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Kinijos administracinis suskirstymas.

Kinijos Liaudies Respublika suskirstyta į provincijas, autonominius regionus, specialiuosius administracinius regionus ir išskirtuosius miestus.

Provincijos (省)

Autonominiai regionai (自治区)

  • Guǎngxī (广西壮族自治区) (Guangsi džuangų autonominis regionas)
  • Vidinė Mongolija (Nèi Měnggǔ) (内蒙古自治区) (Vidinės Mongolijos autonominis regionas)
  • Níngxià (宁夏回族自治区) (Ningsia hui autonominis regionas)
  • Xīnjiāng (新疆维吾尔自治区) (Sindziango uigūrų autonominis regionas)
  • Tibetas (Xīzàng) (西藏自治区) (Sidzangas)

Išskirtieji miestai (直辖市)

Specialieji administraciniai regionai (特别行政区)

  • Honkongas (Siangangas) (Xiānggǎng) (香港特别行政区)
  • Makao (Aomenas) (Àomén) (澳门特别行政区)

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Kinijos geografija.
Lidziango upė Kinijos pietuose.

Atskirų KLR regionų geografinės ir klimatinės charakteristikos labai skiriasi. Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų pakrančių aliūvinės lygumos gausiai apgyvendintos, o Vidinės Mongolijos kraštovaizdyje dominuoja stepės. Pietų Kinijoje daug kalnų. Centro rytuose išsidėsčiusios dviejų didžiausių Kinijos upių – Huanghe ir Jangdzės – deltos. Kitos didelės upės – Sidziangas, Mekongas, Brahmaputra ir Amūras. Vakaruose iškilę dideli kalnų masyvai, visų pirma Himalajai, taip pat aukštos plokštikalnės, dykumos (Gobio dykuma). Nuo kaimyninių valstybių Kiniją skiria įvairios gamtinės kliūtys: rytuose ir pietryčiuose jūros (Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra), pietuose, pietvakariuose, vakaruose ir šiaurės vakaruose - aukšti kalnų masyvai, šiaurėje - stepės ir dykumos, o šiaurės rytuose - upės (Amūras ir Usūris).

Viena pagrindinių ekologinių problemų yra dykumų plėtimasis. Smėlio audros kiekvieną pavasarį siaubia šiaurės Kiniją, paskui pereina į Taivaną, Korėją, Japoniją.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Kinijos ekonomika.
Šanchajaus birža.

Nors Kinija oficialiai skelbia kurianti socialistinę rinkos ekonomiką, tačiau faktiškai ekonomika remiasi rinka, o per pastaruosius tris dešimtmečius didžioji dalis valstybinių įmonių buvo privatizuotos.

Nuo 1978 m. Kinijos ekonomika iš komandinės (sovietinio modelio), pradėta perorientuoti į rinkos ekonomiką. Nepaisant to, kad Kiniją oficialiai valdo komunistinis režimas, vis didesnę įtaką ekonomikai daro nevyriausybinės organizacijos, bei atskiri šalies piliečiai. Valdžia persiorientavo į sistemą, kurioje vyrauja privatūs namų ūkiai, žemės sklypai, fabrikai, vietoje anksčiau buvusios kolektyvizacijos, suteikė daugiau galių vietiniams valdininkams ir įmonių vadovams pramonėje, sudarė tinkamas sąlygas plėtoti smulkųjį ir vidutinįjį verslą, padarė šalies ekonomiką atvirą prekybai bei užsienio investicijoms. To rezultatas buvo tas, kad Kinijos ekonomika nuo 1978 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Skaičiuojant pagal realųjį BVP, Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje po JAV, nepaisant to, BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiuo metu dar yra palyginti mažas (€4480).

Žemės ūkis ir pramonė geriausiai išplėtoti teritorijose, esančiose arčiausiai Honkongo bei tarp Taivano ir Šanchajaus, kuriose sutelkta daugiausiai užsienio investicijų. Kinijos ekonomika yra tarpinio tipo – tarp socialistinės ir rinkos ekonomikos, todėl susiduria su daugeliu problemų: nuo biurokratijos, kurią sukelia socializmas, iki nedarbo, kurio priežastis – rinkos ekonomika. Vyriausybė turi kovoti su nedarbu, kurį sukelia valstybinės bendrovės, atleidinėdamos milijonus darbininkų; sumažinti korupcijos ir kitokių ekonominių nusikaltimų lygį, ir išlaikyti didžiules valstybines įmones, remiamas subsidijomis.

Nuo 1990 stiprėja ne pelno siekiančių organizacijų veikla – jų skaičius 1980 m. buvo 0, 1999 m. – 6000, 2005 m. – 150000 (pagal Kinijos Liaudies Respublikos socialinių reikalų ministeriją). Jų pagrindinė veikla koncentruojasi į skurdo mažinimą (smulkių ūkių mikrofinansavimas), taip pat pradinio švietimo bei gydymo įstaigų kūrimą – taip siekiant sukurti efektyviau veikiančią socialinę-ekonominę sistemą, galinčią išsilaikyti ir nešti papildomą naudą. Nepaisant to, kad finansavimas teikiamas (2004 m. – apie 60 000 000 JAV dolerių iš tarptautinių organizacijų), dėl kvalifikacijos trūkumo stinga efektyvumo panaudojant gautas lėšas. Problemas kelia ir itin greitas Kinijos augimas, bei spartūs ekonominiai pokyčiai.

Gyventojai

Pagrindiniai straipsniai: Kinijos demografija, Kinijos tautos

Gyventojų tankumo žemėlapis. Rytinės provincijos yra daug tankiau apgyvendintos nei vakarinės.

2009 m. liepą Kinijoje gyveno maždaug 1 338 612 968 žmonės, kas sudaro apie 20 % visų pasaulio gyventojų. 19,8 % kiniečių buvo jaunesni nei 14 metų, 8,1 % - vyresni nei 65 metai. Gyventojų prieaugis 2009-taisiais metais buvo 0,655 % [3].

Siekiant pristabdyti gyventojų skaičiaus augimą, 8-ajame dešimtmetyje Kinijoje pradėta įgyvendinti šeimos planavimo politika, leidžianti turėti tik vieną vaiką miesto, ir du vaikus provincijų šeimoms, taikant baudas didesniam vaikų skaičiui. Taip pat konstitucija leidžia tuoktis ne anksčiau nei 22 ir 20 metų atitinkamai sulaukusiems vyrams bei moterims. Pasak ekspertų, tokia strategija nelabai veiksminga, nes turtingos šeimos linkusios turėti daugiau vaikų bei mokėti baudas, tuo tarpu provincijų šeimos linkę tuoktis anksčiau, dėl prioriteto sūnums linkę nuslėpti dukrų gimimus, daugėja moteriškos lyties kūdikių abortų ir žmogžudysčių atvejų.

KLR oficialiai pripažįstamos 56 etninės grupės. Haniai (han) sudaro apie 91,9 % visų gyventojų. Didžiausios etninės mažumos – džuangai (zhuang, 16 mln.), mandžiūrai (10 mln.), hujai (hui, 9 mln.), miao (8 mln.), uigūrai (7 mln.), i (yi, 7 mln.), tudzia (tujia 5,75 mln.), mongolai (5 mln.), tibetiečiai (5 mln.), bujai (buyi, 3 mln.), korėjiečiai (2 mln.).[4]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1982 m. ir 2012 m.
1982 m. 2000 m. 2005 m. 2010 m. 2012 m.
1 008 233 135 1 249 749 961 1 289 560 000 1 340 417 813 1 357 832 866

Religija

Anot apklausų, kas trečias šalies gyventojas (arba daugiau nei 300 mln. žmonių) įvardina save kaip religingą. Iš jų, du trečdaliai save priskiria prie daoistų ir/arba budistų, o tarp likusiųjų didžiąją dalį sudaro krikščionys ir musulmonai.[5] Taip pat yra pastebimos tendencijos, jog tikinčiųjų (ypač krikščionių) skaičius Kinijoje palaipsniui didėja.[6]

Kultūra

Rankų darbo kiniška vaza.
Pagrindinis straipsnis – Kinijos kultūra.

Kinijos kultūros pasiekimai:

  1. Kinų raštas – specifiniai hieroglifai.
  2. Irigacinė žemdirbystė.
  3. Gebėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.
  4. Šilkas, popierius, kompasas, parakas, seismografas, porcelianas.
  5. Rašalas.
  6. Presas.
  7. Konfucijaus mokymas

Kita informacija

Šaltiniai



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: