Klasikinė muzika

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Žymiausi klasikinės muzikos kompozitoriai
Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:
Barokinis orkestras
Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:
Choras atlieka Carmina burana

Klasikinė muzika – meninės muzikos žanras, kilęs iš Vakarų liturginės ir sekuliariosios muzikos maždaug XI a. ir populiarus iki šių dienų. Klasikinės muzikos standartai susiformavo tarp 15501900 m.

Terminologija

Paprastai terminu klasikinė muzika apibrėžiama profesionalioji Europos muzika, kuri nuo indų, japonų klasikinės muzikos skiriasi savo griežta muzikine notacija (nurodomas muzikos tonas, tempas, metras, ritmai), paliekama mažai laisvės improvizacijai, garsų ornamentacijai.

Platesne prasme, klasikinė muzika yra viena iš trijų muzikos krypčių drauge su populiariąja muzika ir folklorine muzika. Nuo šių klasikinė muzika skiriasi tuo, jog atliekama tik profesionalų, nėra komercinė ar orientuota į paklausą, remiasi griežtais muzikiniais kanonais. Tiesa, yra įvairių tarpinių muzikos formų. Pavyzdžiui, džiazas yra itin artimas klasikinei muzikai, tačiau jai nepriskiriamas dėl didelės improvizacijos laisvės. Taip pat klasikinė muzika nebūtinai atliekama dėl akademinių paskatų: seniau klasikinė muzika dažnai grota pobūviuose, šventėse, yra sukurta daugybė įvairias emocijas atspindinčių, įvairioms situacijoms tinkančių klasikinių kūrinių. Dabar klasikinė muzika dažnai naudojama renginių metu, filmų garso takeliuose, reklamose ir kt.

Terminas klasikinė muzika pradėtas naudoti tik XIX a. apibrėžiant etalonu laikytą muzikos aukso amžių nuo Bacho iki Bethoveno.

Skirstymas

Klasikinė muzika gali būti bažyntinė ir pasaulietinė. Bažnytinė kilo iš bažnytinių giesmių, psalmių, o pasaulietinė – iš harmonizuotų šokių, liaudies melodijų. Tačiau dažnas kompozitorius kurdavo abiejų tipų muziką.

Klasikinė muzika būna instrumentinė ir vokalinė. Instrumentinę klasikinės muzikos dalį paprastai atlieka simfoninis orkestras. Pagrindiniai naudojami instrumentai yra styginiai (smuikas, altas, violončelė, kontrabosas), mediniai pučiamieji (fleita, obojus, klarnetas, fagotas), variniai pučiamieji (trimitas, trombonas, tūba, valtorna), mušamieji (dažniausiai timpanas). Elektroninių instrumentų panaudojimas paprastai nelaikomas klasikine muzika. Vokalinę dalį atlieka operos solistas arba choras.

Jei populiariosios muzikos pagrindinė forma yra daina, tai klasikinė muzika turi įvairias atlikimo formas: simfoniją, koncertą, oratoriją, operą, sonatą, fugą, siuitą. Ilgose kompozicijose muzikinė dermė, nuotaika keičiasi.

Istorija

Viduramžiais bažnyčiose naudota tik vokalinė muzika (grigališkosios giesmės), o instrumentinė muzika laikyta nešventa. XII a. Prancūzijoje pradėta kurti ir užrašinėti klasikinė polifoninė muzika. Jos pradininkais laikomi Leoninas, Perotinas ir Gijemas de Mišo.

Renesanso laikotarpiu (XV–XVII a.) klasikinė muzika (tiek bažnytinė, tiek pasaulietinė) išpopuliarėjo. Pradėtos statyti didelės katedros, iškilo kompozitorių poreikis jų chorams. Populiarios tapo dainos ir madrigalai, dažnai akompanuojami ir instrumentinės muzikos. Žymiausi renesanso atlikėjai yra Džiovanis da Palestrina, Orlandas di Lasas, Tomas Talis, Viljamas Berdas.

Klasikinės muzikos aukso amžius prasidėjo baroko laikotarpyje (XVII–XVIII a. vid.). Susiformavo orkestrai, sukurta opera. Greta bažnyčios, svarbiu klasikinės muzikos užsakovu tapo karaliai, didikai, dažnai turėdavę nuosavus orkestrus, mėgę prabangią, iškilmingą muziką. Barokui būdinga pompastika, rafinuotumas, didingumas. Žymiausi baroko atlikėjai yra Klaudijus Monteverdis, Henrikas Šiucas, Henris Perselis, Antonijus Vivaldis, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Domenikas Skarlatis, Georgas Filipas Telemanas.

Klasicizmo laikotarpiu (XVIII a. vid. – XIX a. pr.) pradėtos groti simfonijos, susiformavo kamerinė muzika, populiarus tapo styginių kvartetas. Su klasicizmu baigėsi klasikinės muzikos aukso amžius. Žymiausi atlikėjai: Jozefas Haidnas, Volfgangas Amadėjus Mocartas ir Liudvikas van Bethovenas.

Nuo 1820 iki 1910 m. tęsėsi romantizmo muzikos laikotarpis. Jam būdingas didelis jausmingumas, sentimentalizmas, klasikinė muzika tapo labiau individuali, asmeniška. Susiformavo programinė muzika, kuria siekta atvaizduoti įvykius, istorijas, perteikti muziką kaip pasakojimą. Be to, romantizmo laikotarpiu smarkiai išaugo nacionalizmas, todėl kompozitoriai grojo savitą, tik tai šaliai, kultūrai būdingą muziką. Žymiausi romantizmo atstovai: Liudvikas van Bethovenas, Francas Šubertas, Hektoras Berliozas, Frederikas Šopenas, Robertas Šumanas, Feliksas Mendelsonas, Antonas Brukneris, Johanesas Bramsas, Piotras Čaikovskis, Edvardas Elgaras, Gustavas Maleris, Ričardas Štrausas.

XX a. prasidėjo moderniosios klasikinės muzikos laikotarpis. Jis pasižymi muzikiniais eksperimentais, stilių įvairove. Klasikinė muzika jungiama su džiazu, elektronika ir kita populiariąja muzika, kiti atlikėjai ja derina su folklorine muzika. Žymesni atstovai: Klodas Debiusi, Jonas Sibelijus, Morisas Ravelis, Arnoldas Šionbergas, Igoris Stravinskis, Bela Bartokas, Aronas Koplandas, Bendžaminas Britenas, Dmitrijus Šostakovičius, Leonardas Bernšteinas, Filipas Glasas, Dmitrijus Kabalevskis, Karlas Orfas ir kt.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+9263-0=9263 wiki spaudos ženklai).