Konstantinas Šakenis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Konstantinas Šakenis
ŠakenisKostas.jpg

Gimė 1881 m. lapkričio 27 d.
Veleniškiai, Vabalninko valsčius
Mirė 1959 m. liepos 7 d. (77 m.)
Troškūnai

Veikla
Inžinierius, pedagogas, vertėjas, politikas, valstybės tarnautojas, politinis kalinys ir tremtinys
Pareigos Lietuvos Respublikos Seimo atstovas
Partija Lietuvių tautininkų sąjunga

Alma mater Peterburgo technologijos institutas

Vikiteka Konstantinas ŠakenisVikiteka

Turinys

Devynioliktasis Lietuvos ministrų kabinetas. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas.

Konstantinas Šakenis (1881 m. lapkričio 27 d. Veleniškiuose, Vabalninko valsčius, Biržų apskritis – 1959 m. liepos 7 d. Troškūnuose) – Inžinierius, pedagogas, vertėjas, politikas, valstybės tarnautojas, politinis kalinys ir tremtinys.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1881 m. lapkričio 27 d.

Tėvai: Pranciškus Šakenis ir Emilija Balsevičiūtė-Šakenienė – valstiečiai žemdirbiai. Brolis Julijonas Šakenis (18841962) – kunigas.

1881 m. lapkričio 23 d. Vabalninko bažnyčioje jį pakrikštijo kunigas Ignotas Lapinskas, jis pats kartu su Vincenta Tabalkevičiene buvo ir krikštatėvis.

1900 m. medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Šioje gimnazijoje įsitraukė į tautinį judėjimą, buvo slaptos gimnazistų organizacijos narys. 19001901 m. studijavo Sankt Peterburgo (Rusija) universiteto Fizikos-matematikos fakultete fiziką, dalyvavo nelegalios lietuvių studentų draugijos veikloje. 1901 m. iš šio universiteto jis buvo pašalintas, nes dalyvavo riaušėse. 19021905 m. studijavo Sankt Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultete.

1905 m. dėl politinių neramumų K. Šakenis buvo priverstas nutraukti studijas, grįžo į Lietuvą, 19051907 m. gyveno Vilniuje, dirbo "Vilijos" metalo fabrike ir "Vilniaus Žinių" redakcijoje, bendradarbiavo su "Viltimi", "Vairu", "Lietuvių balsu".

Vėl nuvykęs į Sankt Peterburgą ir 19071910 m. baigęs studijas Sankt Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultete, jis įgijo inžinieriaus išsilavinimą, bet nesusigundė karjeros perspektyvomis Rusijoje ir grįžo į tėvynę. 19101912 m. jis dirbo "Saulės" draugijos namų Kaune statybos inžinieriumi, 19121915 m. – Vilniaus Aleksandro I gimnazijoje fizikos mokytoju, buvo amatų kursų vadovas.

1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pavedimu jis steigė amatų dirbtuves ir mokyklas, buvo šios draugijos Revizijos komisijos narys.

19151918 m. K. Šakenis gyveno Voroneže (Rusija) ir dirbo Voronežo lietuvių gimnazijos inspektoriumi, direktoriumi.

1918 m. m. birželį grįžęs į Lietuvą, 19181919 m. jis dirbo Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje fizikos ir matematikos mokytoju. 1919 m. pradžioje jis persikėlė dirbti į Kauną.

19191920 m. K. Šakenis dirbo Geležinkelių valdyboje. 19201925 m. jis buvo Kauno aukštesniosios technikos mokyklos fizikos dėstytojas.

19221923 m. jis dirbo Susisiekimo ministerijos Važiuotės (transporto) tarnybos viršininko padėjėju, 19231925 m. buvo šios tarnybos viršininkas.

K. Šakenis buvo vienas iš Lietuvos technikų draugijos (19181919 m.) ir Kauno aukštųjų kursų (1919 m.) kūrėjų.

19181925 m. jis buvo aktyviai įsitraukęs į švietimo pertvarką, kuri reformavo ne tik mokyklų tinklą, bet ir ugdymo turinį. K. Šakenis skleidė naujas didaktines pažiūras ir europietiškas pedagogikos naujoves, paruošė lietuviškų fizikos terminų projektą.

Paskirtas 1925 m. liepos 1 d., K. Šakenis 19251927 m. buvo Panevėžio valstybinės gimnazijos direktorius, kartu ėjo ir Panevėžio savivaldybės gimnazijos direktoriaus pareigas bei buvo Panevėžio gimnazijos paralelių klasių rusų kalba administratorius. 1927 m. gegužės 3 d. jis paliko šias pareigas, kai buvo perkeltas į Kauną dirbti Lietuvos Respublikos Vyriausybėje.

K. Šakenis aktyviai dalyvavo ne tik kultūrinėje bei šviečiamojoje veikloje, bet ypač – politiniame gyvenime. 19201924 m. jis buvo Tautos pažangos partijos Centro komiteto narys, 19281933 m. – Lietuvių tautininkų sąjungos Centro valdybos narys. 1930 m. K. Šakenis buvo vienas iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų.

1926 m. jis dalyvavo III Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kaip 5-osios (Panevėžio) rinkimų apygardos kandidatas Lietuvos tautininkų sąjungos sąraše, bet nebuvo išrinktas. 1926 m. gruodį A. Smetonai tapus Respublikos Prezidentu, K. Šakenis užėmė likusią laisvą jo kaip buvusio Seimo nario vietą ir 1926 m. gruodžio 30 d. tapo III Seimo nariu, priklausė Lietuvos tautininkų sąjungos frakcijai.

Paskirtas nuo 1927 m. gegužės 3 d., Augustino Voldemaro (1926 m. gruodžio 17 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d.) Ministrų kabinete K. Šakenis buvo švietimo ministras. Baigęs kadenciją, ir Juozo Tūbelio (1929 m. rugsėjo 23 d. – 1934 m. birželio 12 d.) Ministrų kabinete jis ir toliau buvo švietimo ministras.

Dirbdamas ministru, 1927 m. Kaune K. Šakenis įsteigė Lietuvos aklųjų institutą, rūpinosi jo veikla. Lietuvoje jis įgyvendino privalomąjį pradinį mokymą, Kauno muzikos mokyklą pertvarkė į Konservatoriją.

1928 m. spalio 31 d. jis išleido taisykles mokinių šaulių ir skautų veiklai, taip suteikdamas laisvę šioms organizacijoms veikti visose Lietuvos mokyklose. 19301934 m. jis buvo pirmasis švietimo ministras – Lietuvos skautų sąjungos globėjas. 1930 m. jis uždraudė ateitininkų veiklą gimnazijose ir aukštesniosiose mokyklose.

19341940 m. K. Šakenis dirbo valstybės kontrolieriumi, buvo aštuntas ir paskutinis šias pareigas Nepriklausomoje Lietuvoje ėjęs pareigūnas, kol pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. liepos 19 d. iš šių pareigų buvo atleistas ir liko gyventi Kaune kaip privatus asmuo.

1936 m. birželį 5-ojoje (Panevėžio, Biržų ir Rokiškio) rinkimų apygardoje K. Šakenis kaip Biržų apskrities tarybos kandidatas buvo išrinktas IV Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Išrinktas 1936 m. rugsėjo 1 d., 19361940 m. jis buvo IV Seimo Prezidiumo pirmininkas, kol 1940 m. birželį pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje šis Seimas buvo paleistas. K. Šakenis pirmininkavo beveik visiems šio Seimo plenariniams posėdžiams, pasižymėjo lojalumu Prezidentui Antanui Smetonai.

19301939 m. K. Šakenis buvo Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas, 19341940 m. – Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininkas. 1935 m. jis buvo paskirtas Lietuvos skautų sąjungos tarybos nariu, buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys, Lietuvių studentų tautininkų "Neo Lituania" korporacijos mecenatas. 19381940 m. jis buvo Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos pirmininkas.

Jis rūpinosi vadovėlių leidyba, dar 1918 m. parengė trijų dalių vadovėlį "Fizika" gimnazijoms. Iki 1940 m. išėjo 5 jo leidimai, kuriuos autorius vis taisė ir tobulino: 19201921 m., 19221923 m., 19241926 m., 19291939 m. ir 19391940 m.

K. Šakenis parašė knygą "Auszra" ir jos gadynė : penkių dešimtų metų "Auszros" sukaktuvėms paminėt" (1933 m.), išleido monografiją "Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo" (1935 m.).

Jis taip pat domėjosi grožine literatūra ir istorija. Dar 1909 m. K. Šakenis vertė iš lenkų į lietuvių kalbą ir "Viltyje" leido kai kuriuos Adomo Mickevičiaus raštus, o 1924 m. išvertė ir išleido poemą "Ponas Tadas".

Nepriklausomoje Lietuvoje K. Šakenis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1930 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu (1938 m.), Šaulių Žvaigždės ordinu (1938 m.), Šaulių Žvaigždės ordino medaliu (1939 m.), jaunalietuvių Trijų Liepsnų 1-ojo laipsnio ordinu (1935 m.), Lietuvos skautų sąjungos Geležinio Vilko ordinu (1934 m.), Latvijos Trijų Žvaigždžių 1-ojo laipsnio ordinu (1932 m.).

1941 m. birželio 14 d. okupacinės sovietų valdžios K. Šakenis su šeima Velėniškių kaime (Biržų raj.) buvo suimtas ir ištremtas, paskui atskirtas nuo šeimos ir kalintas Rešiotų lageryje (Žemutinio Ingašo raj., Krasnojarsko kr., Rusija). 1951 m. gegužę K. Šakenis buvo ištremtas į Kazačinskojės rajoną (Krasnojarsko kr., Rusija), o 1953 m. perkeltas į tremtį Komarovkoje (Parbigo raj., Tomsko sr., Rusija), kur gyveno ištremta jo šeima.

Buvo vedęs, žmona Stanislava Giedraitytė-Šakenienė (19001982) – gydytoja, pirmoji Lietuvoje moteris chirurgė, 19411956 m. tremtinė Tomsko srityje. Vaikai: Rita Šakenytė (19291990) ir Romualdas Šakenis (19322000).

K. Šakenio šeima 1941 m. birželį iš Velėniškių buvo ištremta į Komarovką (Parbigo raj., Tomsko sr., Rusija), bet 1947 m. žmona su vaikais pabėgo į Lietuvą. S. Šakenienė vėl buvo suimta 1948 m., kalinta Šiaulių, Pravieniškių, Šilutės kalėjimuose, 1953 m. ištremta į Tomsko sritį. Vaikai suimti 1952 m. ir taip pat grąžinti į tremtį.

Šeima į Lietuvą be oficialaus leidimo grįžo tik 1956 m. ir įsikūrė Troškūnuose, Anykščių raj.. K. Šakenis po tremties išgyvenimų tuo metu buvo jau palaužtos sveikatos.

Mirė 1959 m. liepos 7 d. Troškūnuose, Anykščių raj.. Palaidotas Vabalninko (Biržų raj.) kapinėse.

2000 m. K. Šakenis buvo įtrauktas į Tikėjimo liudytojų – XX a. kankinių sąrašą tarp 12 tūkst. pasaulio krikščionių.

Išleisti K. Šakenio eiliuoti tremties prisiminimai "Vaizdai ir mintys nelaisvėje" (1 tomas – 1992 m., 2 tomas – 1995 m.), taip pat prisiminimų rinkinys "Iki "Vaizdų ir minčių nelaisvėje" (2 tomai, 1997 m.).

K. Šakenio atminimas saugomas Vabalninke: čia jam atidengta atminimo lenta, jo vardu pavadinta gatvė Vabalninke ir Vabalninko mokykla, veikia muziejus, prižiūrimas ir lankomas K. Šakenio kapas. Gimtasis K. Šakenio namas pokaryje iškeltas į Vabalninką. Sūnaus Romualdo Šakenio iniciatyva atstatyta sodybos klėtelė Velėniškiuose, joje veikia memorialinis muziejus.

1998 m. Kaune, Dainavos mikrorajone, K. Šakenio vardu buvo pavadinta viena gatvė. 2006 m. Kaune, ant namo Vytauto pr. 89/Laisvės al. 9, kuriame 19301940 m. gyveno žymus valstybės veikėjas, buvo atidengta K. Šakenio atminimo lenta su įrašu: "Šiame name 19301940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, Švietimo ministras (19271934 m.), valstybės kontrolierius (19341940 m.), Seimo pirmininkas (19361940), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis".

K. Šakenio gyvenimas ir politinė veikla pristatyta "Didžiojo Lietuvos parlamentarų biografinio žodyno" tome "Lietuvos Respublikos Seimų I (19221923), II (19231926), III (19261927), IV (19361940) narių biografinis žodynas" (2007 m.).

Biografija

1899 m. baigė Šiaulių vyrų gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. 1901 m. už dalyvavimą studentų riaušėse iš universiteto pašalintas. Vėliau priimtas į Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultetą, bet 1905 m. prasidėjus revoliucijai, studijas teko nutraukti.

Grįžęs į Lietuvą, Vilniuje vienerius metus dirbo laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje, bendradarbiavo laikraščiuose „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvių balsas“. 1910 m. baigęs mokslus Peterburgo technologijos institute nesusigundė karjeros perspektyvomis Rusijoje, grįžo tėvynėn, nuo 1912 m. dėstė fiziką Vilniaus Aleksandro gimnazijoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pavedimu steigė amatų dirbtuves ir mokyklas, vėliau Voronežo lietuvių gimnazijos inspektorius, direktorius. Nuo 1918 m. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas.[1]

1918–1919 m. vienas Lietuvos technikų draugijos ir Aukštųjų kursų steigėjų. Aktyviai įsitraukė į švietimo pertvarką, skleidė naujas didaktines pažiūras ir europietiškas pedagogikos naujoves. Rūpinosi vadovėlių leidyba, parašė ir 1918 m. išspausdino trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms, paruošė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį. 1925 m. paskirtas Panevėžio valstybinės gimnazijos direktoriumi, tais pačiais metais pradėjo dirbti Švietimo ministerijoje.

1926 m. po valstybės perversmo Antanui Smetonai tapus Respublikos Prezidentu, pagal tautininkų sąrašą tapo Trečiojo Seimo nariu. 1927 m. gegužės 3 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d. Augustino Voldemaro XIV Ministrų kabinete ir vėliau iki 1934 m. birželio 12 d. Juozo Tūbelio XV Ministrų kabinete – švietimo ministras. 1934–1940 m. valstybės kontrolierius. 1936 m. Ketvirtojo Seimo pirmininkas.

Aktyviai dalyvavo ne tik kultūrinėje bei šviečiamojoje veikloje, bet ypač – politiniame gyvenime. Buvo Tautos pažangos partijos valdybos Centro komiteto narys, Lietuvių tautininkų sąjungos veikėjas. 1930 m. – vienas Lietuvių tautininkų fondo steigėjų.

1930 m. Vytauto Didžiojo jubiliejinio komiteto pirmininkas, nuo 1934 m. Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininkas. 1937 m. Lietuvos inžinierių draugijos pirmininkas.

1941 m. birželio 14 d. okupacinės sovietų valdžios suimtas ir po tardymo ištremtas į Angarlagą Sibire. Po 10 metų perkeltas į Krasnojarsko kraštą. 1956 m. jau palaužtos sveikatos grįžo į Lietuvą.[2]

Literatūrinė veikla

Domėjosi grožine literatūra ir istorija. 1909 m. vertė į lietuvių kalbą ir laikraštyje „Viltis“ leido kai kuriuos Adomo Mickevičiaus raštus, 1924 m. išvertė „Poną Tadą“. 1933 m. parašė knygą „Aušra ir jos gadynė“. 1935 m. išleido monografiją „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje ligi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo“.

Šaltiniai

  1. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. p. 400.
  2. Lietuvos Respublikos Seimas: Konstantinas Šakenis


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: