Korėja

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rytų Azijos istorinis regionas:
Korėja 朝鮮 조선
Gyeongbok-gung palace-05 (xndr).jpg
Šalis Šiaurės Korėja, Pietų Korėja
Tautos korėjiečiai
Kalba korėjiečių kalba
Valstybingumas Korėjos istorija
Miestai Kiongdžiu, Seulas, Pchenjanas
Locator map of Korea.svg
Kultūrinės Rytų Azijos regionai:
Kinija, Korėja, Japonija, Junanas, Vietnamas, Mandžiūrija

Korėja – bendras įvardijimas Korėjos pusiasalyje egzistavusių istorinių valstybių ir kultūrinės visumos, dar žinomos kaip korėjiečių civilizacija. Šioje teritorijoje nuo 1945 (po Antrojo pasaulinio karo) susikūrė dvi atskiros valstybės: Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika šiaurėje ir Korėjos Respublika pietuose, siena eina 38-ta platuma. Šiaurės Korėjos sostinė yra Pchenjanas, o Pietų Korėjos sostinė – Seulas. Pagrindinė etninė grupė – korėjiečiai.

Turinys

Pavadinimo etimologija

Tolimuosiuose Rytuose ši šalis vadinama iš kinų kalbos kilusiu pavadinimu 朝鮮 (pinyin:chaoxian, kor.: 조선/choseon, jap.: chōsen). Šis pavadinimas reiškia „ryto gaiva“. Taip nuo XV a. buvo vadinta ir pati valstybė.

Vakaruose vartojamas žodis „Korėja“, spėjama, kilo iš čia 10-14 a. klestėjusios Koryo valstybės pavadinimo.

Korėjai pasidalinus, Šiaurės Korėjoje išliko senasis valstybės pavadinimas (t. y. Choseon), o Pietų Korėjoje priimtinesnis kitas pavadinimas – 韓國/한국 Hanguk, kas reiškia han (korėjiečių) tautos šalis.

Geografija

Pagrindinis straipsnis: Korėjos geografija

Korėja išsidėsčiusi Korėjos pusiasalyje, šiaurės rytų Azijoje. Nuo Kinijos Korėją skira Amnok upė šiaurėje ir Geltonoji jūra vakaruose. Nuo Japonijos skiria Japonijos jūra. Nedidelę sieną Korėja turi ir su Rusija.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis: Korėjos gyventojai

Iš viso virš 71 mln. gyventojų, 99 % iš jų yra korėjiečiai. Šiaurės Korėjoje yra apie 20 000 kinų mažuma, Pietų Korėjoje – nedidelės kinų ir japonų mažumos.

Istorija

Hanguksi.PNG
Korėjos istorija
Įvykių chronologija
Kodžioson
Ankstyvasis Samguk laikotarpis:
    Okčio, Tonge, Pujo
Samguk laikotarpis:
    Šilla, Pekčė, Kogurio
Suvienytosios Šillos laikotarpis:
    Šilla, Palhė
Vėlyvasis Samguk laikotarpis:
    Šilla, Vėlyvoji Pekčė, Vėlyvasis Kogurio
Korio
Čioson
Korėjos imperija
Japonijos okupacija Korėjoje
Korėjos padalijimas:
    Pietų Korėja, Šiaurės Korėja
    Korėjos karas

Pagrindinis straipsnis: Korėjos istorija

Per gana ilgą Korėjos istoriją pasikeitė nemaža įvairių valstybių ir dinastijų. Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų valstybėse, istorija čia dalinama tam tikrais laikotarpiais, sietinais su valdžiusiomis dinastijomis ir valstybių pavadinimais.

Senovė

Pekče valdovo diadema – karališkos valdžios simbolis

IV-V a. pr. m. e. susikūrė Kodžiosono valstybė. 109 m. pr. m. e. Han dinastijos imperatorius Vudi surengė karo žygį į Kodžiosoną, įsteigė čia kinų valdžios punktus, kurie ėmė kontroliuoti dalį Kodžiosono teritorijos. Likusiose srityse susikūrė daug smulkių valstybėlių.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais keletas jų sugebėjo iškilti ir pasidalinti Korėją į tris dalis. Taip prasidėjo Samguk laikotarpis. Kogurio (Goguryeo) viešpatavo šiaurėje ir galutinai išvijo kinus, Pekče (Baekje) užėmė Korėjos pietvakarius, o Šilla – pietryčius.

Nors Kogurio buvo didžiausia ir stipriausia, Šilla, pasikvietusi į pagalbą sąjungininkę Tangų Kiniją, 660 m užėmė Pekče, o 668 – Kogurio, tokiu būdu suvienydama Korėją. Visgi, kare padėjusi Tangų armija neskubėjo išeiti iš šalies. Po ilgų derybų Šilla liko valdyti Korėjos Pietus, o Kinams liko šiaurė (ten ilgainiui įsitvirtino Palhe valstybė). Tai buvo pirmasis Korėjos pasidalijimas į Šiaurę ir Pietus, kurį Korėja išgyvena ir dabar.

IX a. pab., didėjant trinčiai tarp aristokratijos ir valdovo, įvyko nemažai sukilimų, kurių metu Šilla vėl skilo į tris dalis: Šilla, Vėlyvąją Pekče ir Tebong (tai – Vėlyvasis Samguk laikotarpis). Maždaug tuo metu šaliai iš šiaurės grėsė kidanių liao valstybės antpuoliai, kurie sunaikino Palhe. Tebong, (Kogurio palikuonės) valdovas 918 įsteigė naują dinastiją – Korio, perkėlė sostinę į Kesongą, atmušė liao, atimdamas iš jų daug etninių korėjiečių sričių (anksčiau priklausiusių Palhei), o 936 užkariavęs Pietus, dar kartą suvienijo Korėją. Tai buvo paskutinis šalies suvienijimas. Nuo tada Korėja iki pat 1945 m buvo vieninga.

Viduramžiai

Skilimas

Po Korėjos karo pabaigos 1953 m. Šiaurės ir Pietų Korėja nepasirašė oficialaus taikos susitarimo. Nors abiejų šalių politikai dažnai pasisako už Korėjos suvienijimą, tačiau praktinių žingsnių nedaug – korėjiečių sportininkai kai kuriose rungtynėse dalyvauja su viena vėliava.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Korėjos kultūra

Didelį vaidmenį turi šeimyniniai ryšiai. Tradicinės religijos yra konfucianizmas, neokonfucianizmas, budizmas, pastaruoju metu populiarėja ir krikščionybė.

Korėja garsi ir savo kovos menais, iš kurių vakaruose žinomiausias yra tekvondo.

Nacionalinė korėjiečių religija - Šinkio

Nuorodos

Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: