Kostas Ušpalis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kostas Ušpalis
Kostas Ušpalis 1985.jpg
Kostas Ušpalis 1985 m.

Gimė 1925 m. vasario 3 d.
Beržoras, Platelių valsčius
Mirė 2013 m. birželio 30 d.
Vilnius

Veikla
mokslinė, pedagoginė, mokslo organizavimas
Sritis fizika, atomo teorija
Pareigos
  • 1944-1945 Alksnėnų pradžios mokyklos mokytojas

  • 1946-1950 Vilniaus universitetas, Fizikos ir matematikos fakultetas, laborantas



  • 1957-1989 MA Fizikos ir matematikos instituto (nuo 1977 Fizikos institutas) Teorinės fizikos

sektoriaus (skyriaus) vedėjas


  • 1989-1993 Fizikos instituto (nuo 1990 Teorinės fizikos ir astronomijos institutas) vyresnysis

mokslinis bendradarbis


Išsilavinimas
  • 1934-1938 Platelių pradžios mokykla, moksleivis

  • 1938-1944 Plungės gimnazija, moksleivis

  • 1945-1950 Vilniaus universitetas Fizikos ir matematikos fakultetas, studentas
Kvalifikacija
  • 1955 fizikos ir matematikos mokslų kandidatas (1993 nostrifikuotas fizinių mokslų daktaro

laipsnis)



Kostas Ušpalis (1925 m. vasario 3 d. Beržoras, Platelių valsčius – 2013 m. birželio 30 d. Vilnius) – fizikas teoretikas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras, docentas.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvas – Kostantinas Užpalis, Petro (1898 m. rugsėjo 24 d. Pamedinčiai, Platelių valsčius – 1962 m. birželio mėn. Vilnius). Amatininkas (klumpdirbys) ir švenčių muzikantas (grojo dažniausiai klarnetu); žemės turėjo tik du hektarus. Keletą metų užsiėmė prekyba – Beržore buvo įsteigęs ūkinių prekių ir tabako parduotuvę, paskui vėl meistravo, daugiausia dirbo klumpes.

Motina – Stanislava Birškutė-Užpalienė, Juozapo (1902 m. rugpjūčio 17 d. Beržoras, Platelių valsčius –1991 m. rugsėjo mėn. Vilnius). Ji buvo Sofijos Tyzenhauzaitės (1790–1878), pirmosios Lietuvos moters rašytojos, proanūkė. Mokėsi rusiškoje pradžios, vėliau „Saulės“ mokykloje. Jaunystėje važinėjo po kaimus siūdama rūbus, pamokydavo vaikus rašto. Organizuodavo jaunimo vakarus, pastatė „Birutę“ ir kitas pjeses.

Broliai – Vytautas Ušpalis, g. 1926 m. rugpjūčio 20 d. Pamedinčiuose, Platelių vlsč., skulptorius. Baigė Vilniaus dailės institutą, Skulptūros fakultetą. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1961 m. Sukūrė daug skulptūrų, bareljefų, antkapinių paminklų, tarp jų – Oginskių rūmų ansamblio skulptūrą „Lyra“, kartu su kitais skulptoriais – Kauno IX forto ir Kryžkalnio memorialus. Dalyvavo parodose užsienio šalyse. Rašo eiles.
Donatas Užpalis, g. 1930 m. vasario 3 d. Pamedinčiuose, Platelių vlsč., geologas. Baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. 1967–1987 m. vadovavo Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijai. Parašė knygą „Laiko tėkmės šviesa: prisiminimai“.
Rimantas Užpalis, g. 1941 m. balandžio 27 d. Beržore, Platelių vlsč., energetikas. Baigė Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Ėjo atsakingas pareigas Vilniaus elektros tinkluose, Lietuvos elektros tinklų statybos valdyboje, Lietuvos vyriausioje energetikos ir elektrifikavimo valdyboje, vėliau dirboVilniaus Naujamiesčio ir Viršuliškių seniūnu.
Sesuo – Valerija Užpalytė-Starkauskienė (1928 m. sausio 25 d. Pamedinčiai, Platelių vlsč. – 2011 m. Vilnius), finansininkė. Baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Dirbo Šakių ir Kapsuko rajonų finansų skyriuose, vėliau – Finansų ministerijoje ekonomiste.

Žmona – Eugenija Glušauskaitė-Ušpalienė (1930 m. kovo 22 d. Arminai, Krokialaukio vlsč. – 2013 m. rugpjūčio 26 d. Vilnius), matematikė. Baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Dirbo Vilniaus universiteto ir KPI instituto Vilniaus filialo (vėliau – Vilniaus inžinerinis statybos institutas) matematikos katedrose.
Duktė – Regina Ušpalytė-Ušpalienė, g. 1952 m. rugpjūčio 31 d. Vilniuje, inžinierė statybininkė. Baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Dirbo vadovaujančia konstruktore Kolūkių statybos projektavimo institute (dabar – UAB „Krašto projektai ir partneriai“).
Sūnus - Saulius (g. 1975 m.), inžinierius konstruktorius ir duktė Rasa Ušpalytė-Vitkūnienė (g. 1978 m.), urbanistė. Sūnus – Vidimantas Ušpalis, g. 1955 m. lapkričio 24 d. Vilniuje, inžinierius ekonomistas. Baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir įgijo automobilių transporto ekonomikos ir organizavimo specialybę. Beveik dvidešimt metų dirbo Kelių policijoje, vėliau – ekspedicijos vadybininku, organizuoja krovinių gabenimą kelių transportu. Sūnus Darius (g. 1975 m.), inžinierius ekonomistas.

Užpalių šeima 1946 m. Sėdi – Stanislova ir Konstantinas Užpaliai, ant tėvo kelių Rimantas. Stovi – iš kairės: įKostas, Donatas, Valerija ir Vytautas

Moksleivis ir studentas

Beržoras, įsikūręs prie dviejų ežerų – Platelių ir Beržoro, – viena gražiausių Žemaitijos vietų. Čia 1925 m. vasario 3 d. gimė Kostantino ir Stanislavos Užpalių pirmagimis sūnus. Bažnyčios metrikų knygoje jis buvo užrašytas Kostantinu; tačiau vėliau dokumentuose rašėsi Kostu, ir, kitaip nei tėvai bei du broliai, – Ušpaliu.

Pirmoji Kostuko mokytoja buvo motina, kuri išmokė jį „skaityti, skaičiuoti ir rašyti grifeliu ant marmurinės lentelės“. Tad jis buvo priimtas į Platelių pradžios mokyklos antrą skyrių; mokyklon reikėdavo eiti apie porą kilometrų. Vasaromis, deja, tekdavo piemenauti pas ūkininkus, ganyti karves ar avis. Mokslas Kostui gerai sekėsi, tad baigęs pradžios mokyklos šešis skyrius, jis labai norėjo toliau mokytis Plungės gimnazijoje. Jo norui pritarė ir motina, bet tėvas nesutiko mokėti nemažų pinigų už mokslą ir pragyvenimą mieste. Jis nusileido tik pažadėjus Plungėje gyvenusiai žmonos giminaitei padėti Kostui – priimti gyventi pas save.

Gimnazijoje Kostas buvo vienas geriausių klasės mokinių, labiausiai jam patiko istorija ir geografija, bet mėgo ir matematiką. Jis papildomai užsidirbdavo privačiai mokydamas turtingesniųjų vaikus, ypač matematikos. Pagarsėjo kaip geras korepetitorius, tad nuolat turėdavo du tris mokinius.

1944 m. pavasarį Kostas baigė Plungės gimnaziją, bet frontas jau artėjo prie Lietuvos, spalio mėnesį jis persirito per Beržorą. Tų metų pabaigoje Kostas ir jo brolis Vytautas gavo šaukimus į sovietinę kariuomenę. Vežami kartu su kitais naujokais į Salantus, juodu pabėgo, savaitę slapstėsi. Netrukus Kostui pavyko Alksnėnų kaime (Plungės vlsč.) įsidarbinti pradžios mokyklos mokytoju; kadangi mokytojų trūko, jų į kariuomenę neėmė.

1945 m. rudenį Kostas Ušpalis, nepaisydamas pokario sunkumų, nutarė siekti aukštojo mokslo. Švietimo skyriaus vedėjas nesutiko atleisti reikalingo mokytojo, bet jis savavališkai išvyko stoti į Kauno universiteto Technologijos fakultetą. Deja, ten jo dokumentų nepriėmė, nes trūko atleidimo iš mokytojo pareigų. Ta pati istorija pasikartojo ir pamėginus stoti į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Tačiau Ušpalis sužinojo, kad daug laisviau priima Fizikos ir matematikos fakultetas, nes ten trūksta studentų; ir tikrai jam pavyko įstoti.

Pirmaisiais metais fizikai ir matematikai klausė tų pačių kursų, ir Ušpalis laikė save matematiku. Tačiau iš tikrųjų jis buvo užrašytas vieninteliu kurso astronomu. Vis dėlto jo kurso draugė fizikė panoro tapti astronome, tad jie susikeitė specializacijomis. Taigi susidėjus ir aplinkybėms, ir paties K. Ušpalio potraukiui, jis tapo fiziku.

Pokariu studijuoti nebuvo lengva. Tekdavo gyventi pusbadžiu, nes stipendijos neužteko, o nuvažiuoti į tėviškę atsivežti maisto buvo sunkiai įmanoma. Kai kurie studentai susirasdavo pašalinio darbo. K. Ušpaliui pasisekė: jis, kaip gabus studentas, nuo antro kurso buvo priimtas dirbti laborantu eksperimentinėje Bendrosios fizikos katedroje. Vis dėlto jis, mėgęs matematiką, labiau linko į teorinę fiziką. Tad, atsilaisvinus laboranto vietai Teorinės fizikos katedroje, Ušpalis nuo ketvirto kurso perėjo dirbti ten. Šios katedros vedėjas Adolfas Jucys tuo metu, konsultuodamasis Leningrade pas akad. Vladimirą Foką, rengė savo antrąją – daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją, kurioje plėtojo patikslintus atomo teorijos metodus. K. Ušpaliui buvo pavesta atlikti kai kuriuos skaičiavimus taikant nepilno kintamųjų atskyrimo metodą. Tai temai buvo skirtas ir jo diplominis darbas „Anglies atomo energijos išraiška nepilno kintamųjų atskyrimo atveju“ (vadovas A. Jucys).

Studijų metais K. Ušpalis atkakliai atsisakinėjo stoti į komjaunimą. Tačiau jam bebaigiant universitetą, katedros vedėjas pasakė: „Jeigu visi gabūs lietuviai taip elgsis, dėstytojų vietas universitete užims partiniai kadrai iš Rusijos.“ Tad K. Ušpalis, suprasdamas, kad tik tokiu būdu galės tapti asistentu ir tęsti mokslinį darbą, pasvyravęs parašė pareiškimą.

Pedagoginė ir mokslinė veikla Teorinės fizikos katedroje

Katedros vedėjas buvo labai užsiėmęs disertacijos rašymu, o katedroje dirbo tik darvienas dėstytojas, tad K. Ušpaliui teko iš karto imtis pedagoginio darbo. A. Jucys buvo parengęs nespausdintus įvairių teorinių kursų konspektus, ir K. Ušpalis, iš pradžių jais naudodamasis, skaitė elektrodinamiką ir kvantinę mechaniką. Dėstymas jam patiko, turėjo neblogą iškalbą, tad kruopščiai ruošdamasis paskaitoms, gilindamas savo žinias, tapo studentų mėgstamu dėstytoju. O po Stalino mirties, mažiau bevaržant mokslą, K. Ušpalis pirmasis fakultete pradėjo skaityti reliatyvumo teoriją, nors ji buvo kritikuojama sovietinių filosofų.

Teoretikų pasitarimas 1972 m. Iš kairės: A. Savukynas, V. Vanagas, K. Ušpalis ir A. Jucys.

Pirmasis K. Ušpalio mokslinis straipsnis buvo parengtas su A. Juciu ir dviem bendradarbiais; jis skirtas šiai teorijai svarbių sferinių funkcijų sandaugų integralų skaičiavimui.

1953 m. pabaigoje K. Ušpalis buvo priimtas į aspirantūrą. Mokslinis vadovas A. Jucys pasiūlė jam tęsti diplominio darbo temą – plėtoti nepilną kintamųjų atskyrimą. Jo pagrindai daugiaelektroniams atomams buvo suformuluoti dviejuose profesoriaus straipsniuose ir kartu su mokiniais pradėti taikyti helio tipo atomams. K. Ušpalis turėjo tuos darbus pratęsti atomams su atviru valentinių elektronų sluoksniu. Taikant nepilno kintamųjų atskyrimo metodą, atsisakoma plačiai atomo teorijoje naudojamo supaprastinimo – atomo banginę funkciją užrašyti kaip atskirų elektronų banginių funkcijų sandaugą. Tad tikslinant banginę funkciją, joje yra atsižvelgiama į elektronų tarpusavio atstumus. K. Ušpalis tai darydavo įvesdamas analizinį daugiklį, kurio parametrai buvo nustatomi naudojantis energijos minimumo principu. Tyrimai vykdyti kartu su vadovu ir kitais bendradarbiais (tas buvo įprasta Jucio grupėje), bet spausdintuose straipsniuose K. Ušpalis buvo rašomas pirmuoju autoriumi, tai liudijo apie pagrindinį jo indėlį. Atlikus kruopščius skaičiavimus atomams su atviru 2p sluoksniu, buvo įvertintas metodo tikslumas didėjant ekvivalentinių elektronų skaičiui sluoksnyje bei jono branduolio krūviui, nustatyti ir paaiškinti kai kurie dėsningumai.

Tačiau tuo metu straipsniai lietuviškuose mokslo žurnaluose išeidavo labai vėluodami, tad K. Ušpalis, dar nesulaukęs savo darbų išspausdinimo, 1955 m. kovo 29 d. Vilniaus universitete, Fizikos ir matematikos fakulteto taryboje apgynė mokslų kandidato disertaciją „Nepilnas kintamųjų atskyrimas ekvivalentinių elektronų atveju“. Tiek lietuviškai parašytoje disertacijoje, tiek rusiškame jos autoreferate rezultatai išdėstyti labai nuosekliai ir sklandžiai.

O kitais metais vienas po kito pasirodė net penki K. Ušpalio moksliniai straipsniai. Viename iš jų kartu su aspirantu Vladislovu Vanagu, irgi rengusiu disertaciją iš nepilno kintamųjų atskyrimo, buvo nagrinėti radialiųjų integralų, reikalingų ne tik naudojantis šiuo metodu, bet ir kitais atomo teorijos metodais, bendri integravimo klausimai. Jie kartu tęsė skaičiavimus ir nepilno kintamųjų atskyrimo metodu.

Teorinių skyrių ataskaitinis seminaras 1972 m. Iš kairės pirmoje eilėje: direkcijos atstovas B. Styra, K. Ušpalis, V. Vanagas ir A. Jucys.

K. Ušpalio ir V. Vanago darbai parodė nepilno kintamųjų atskyrimo metodo taikymo sudėtingiems atomams galimybes. Tuo pačiu metu A. Jucio grupėje buvo plėtojami ir kiti patikslintieji metodai – daugiakonfigūracinis, išplėstinis. Pasirodė, kad juos realizuojant susiduriama su mažesniais matematiniais sunkumais negu naudojant nepilną kintamųjų atskyrimą, tad darbai šiuo metodu Vilniuje nebuvo tęsiami. Tačiau jis taikytas užsienio mokslininkų darbuose lengviesiems atomams, siekiant labai didelio tikslumo.

Teorinės fizikos sektoriaus vadovas

1956 m. A. Jucio iniciatyva Lietuvos mokslų akademijoje buvo įkurtas Fizikos ir matematikos institutas, ir jis tapo direktoriumi. Turėdamas dar pareigų Mokslų akademijoje ir Vilniaus universitete, A. Jucys nesiėmė pats vadovauti to instituto Teorinės fizikos sektoriui (TFS) ir pasiūlė jo vedėju būti K. Ušpaliui. Antra vertus, šį traukė ir dėstymas, tais metais gavo docento vardą. Tačiau jis suprato, kad nesant komunistų partijos nariu jo veikla universitete bus varžoma, tuo tarpu Mokslų akademijoje ideologinė priežiūra buvo gerokai silpnesnė. Tad K. Ušpalis 1957 m. pasirinko institutą. Tiesa, jis dar dirbo katedroje puse etato bei valandininku, bet nuo 1960 m. atsidėjo vien veiklai institute. Universiteto studentai gailėjosi netekę gero dėstytojo.

Kiti A. Jucio mokiniai net pavydėjo glaudžių ir neformalių K. Ušpalio santykių su profesoriumi. Abu žemaičiai, kilę iš artimų vietovių, jie tarpusavyje mėgo kalbėti žemaitiškai. Su vieninteliu Ušpaliu profesorius aptardavo ne vien tik mokslo klausimus. Vis dėlto sektoriaus vadovas, net spręsdamas savo padalinio reikalus, buvo tik A. Jucio dešinioji ranka, turėjo visus svarbesnius sprendimus derinti su juo. Jei kas vykdavo ne pagal Jucio norą, šis būdavo nepatenkintas.

Pagrindinis per keletą metų atliktas K. Ušpalio mokslinis darbas buvo su V. Vanagu ir I. Glembockiu parengtos gana didelės apimties – 382 p. – „Atomų spektrų teorijos radialiųjų integralų lentelės“. Jos buvo reikalingos vykdant atomų charakteristikų skaičiavimus naudojantis analizinėmis radialiosiomis banginėmis funkcijomis. Tuo būdu buvo apibendrinti ankstesni K. Ušpalio ir V. Vanago gauti rezultatai nagrinėjant tokius integralus; o skaičiavimus kompiuteriu, tada vadintu elektronine skaičiavimo mašina, atliko Ivanas Glembockis TSRS mokslų akademijos Skaičiavimo centre. Šis centras 1960 m. ir išleido tas lenteles.

Sektorius, kaip ir institutas, greitai augo, tad nemažai laiko atimdavo administracinis darbas. Plėtėsi sektoriaus darbų tematika, nes A. Jucio raginami kai kurie jo mokiniai ėmėsi molekulių ir kietojo kūno tyrimų. 1962 m. A. Jucio grupė surengė Sąjunginį pasitarimą atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos klausimais Vilniuje bei vasaros mokyklą Trakuose; K. Ušpalis daug prisidėjo organizuojant tuos mokslinius renginius.

Tuo laikotarpiu, septintajame dešimtmetyje, formavosi ir sparčiai plėtėsi fizikos mokslas Lietuvoje. Sprendžiant aktualius fizikų bendruomenei kylančius klausimus, pradėtas leisti „Lietuvos fizikos žurnalas“, įkurta Lietuvos fizikų draugija, sudaryta Fizikos terminų komisija. Pagrindiniai tos veiklos iniciatoriai buvo akademikai Adolfas Jucys ir Povilas Brazdžiūnas, tačiau artimiausiu jų pagalbininku tapo K. Ušpalis. Apie tą svarbią jo organizacinę veiklą plačiau rašoma kitame skyrelyje.

1967 m. pradžioje grupė Teorinės fizikos sektoriaus darbuotojų perėjo į naujai sukurtą Puslaidininkių fizikos institutą; ten jie sudarė vėliau įsteigtos Kietojo kūno teorijos laboratorijos branduolį. O tų metų pabaigoje, A. Juciui atsisakius Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus pareigų, jam buvo įkurtas Kvantmechaninių skaičiavimų sektorius, perėmęs iš TFS keliolika atomo teorijos specialistų. Tuo tarpu K. Ušpalio vadovaujamas skyrius toliau pateisino savo bendrą pavadinimą, nes jame greta atomo teorijos buvo plėtojama ir atomo branduolio, molekulių, kietojo kūno teorija.

A. Jucio mokslinės mokyklos darbai iš atomo teorijos sulaukė tarptautinio pripažinimo. Tad 1969 m. Vilniuje nutarta organizuoti Tarptautinį simpoziumą atomų ir molekulių teorijos klausimais. K. Ušpalis tapo šio simpoziumo organizacinio komiteto pirmininko pavaduotoju (antrasis pavaduotojas buvo maskvietis). Simpoziume dalyvavo apie pustrečio šimto fizikų ne tik iš SSRS, bet ir iš užsienio šalių, tarp jų žymiausi atomo teorijos specialistai Ugo Fano, Brian Judd, Oktay Sinanoglu ir kiti.

Simpoziume K. Ušpalis skaitė pranešimą „Elektronų šuolių vieną kartą jonizuotuose geležies grupės atomuose teorinis tyrimas“, jis buvo parengtas kartu su jo aspirante Laima Kuzmickyte. Tuo metu Fizikos ir matematikos institute jau veikė A. Jucio rūpesčiu įkurtas Skaičiavimo centras, tad atomo banginių funkcijų skaičiavimai buvo atliekami kompiuteriu. Tuo pasinaudodami, K. Ušpalis ir L. Kuzmickytė tyrė draudžiamuosius ir leidžiamuosius elektronų šuolius chromo ir geležies atomuose net su dviem atvirais elektronų sluoksniais. Norint gauti patikimus duomenis, taikytas ne tik grynai teorinis metodas, bet ir pusempiris metodas, kai integralų vertės nustatomos iš eksperimentinių duomenų. Toks atomų energijos spektrų bei šuolių juose tyrimas, atsižvelgus net į kai kurių konfigūracijų sumaišymą, buvo atliktas ir kitiems elementams, ir 1970 m. L. Kuzmickytė apgynė mokslų kandidato disertaciją „Kai kurių vieną kartą jonizuotų geležies grupės atomų teorinis tyrimas“.

Vėliau atomų spektrų nagrinėjimas pusempiriu metodu buvo pratęstas bendradarbiaujant su TSRS MA Spektroskopijos institutu. Eksperimentatorius Aleksandras Riabcevas kreipėsi į K. Ušpalį siūlydamas tokiu metodu kartu tirti spektrus. K. Ušpalio aspirantas Alfonsas Ramonas sudarė specialią programą kompiuteriui, tad buvo sėkmingai atliekama naujų eksperimentinių spektrų interpretacija; A. Ramonas 1978 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją „Geležies grupės jonų pusempiris tyrimas“.

K. Ušpalis vadovavo Teorinės fizikos sektoriui (skyriui) Fizikos ir matematikos (vėliau Fizikos) institute net trisdešimt trejus metus. TFS pateisino savo pavadinimą: jis buvo bendras teorinės fizikos padalinys, kurio viduje susidarydavo grupės, vykdančios tyrimus įvairiomis kryptimis, ir tokiai grupei subrendus buvo kuriamas naujas padalinys.

K. Ušpalis skelbia instituto darbuotojų slidinėjimo varžybų rezultatus, 1976 m.

Taip 1973 m. atsirado V. Vanago vadovaujamas Branduolio teorijos sektorius. 1977 m. pasidalijus Fizikos ir matematikos institutui ir Fizikos institute kuriant Plazmos fizikos sektorių, kuriame būtų vykdomi ir eksperimentiniai, ir teoriniai darbai, į tą sektorių buvo pervesta grupė TFS darbuotojų. Devintajame dešimtmetyje TFS sėkmingai pradėti atomų smūgių, netgi biofizikinių sistemų tyrimai.

Fizikos mokslo organizacinė veikla

Per dviejų dešimtmečių tarpukario laikotarpį fizikos mokslas Lietuvoje žengė tik pirmuosius žingsnius, vienintelis jo centras buvo VDU Fizikos katedra. Tik pokario laikotarpiu, maždaug nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, sovietinėje Lietuvoje prasidėjo sparti tiksliųjų ir gamtos mokslų plėtra. To meto fizikos mokslo pagrindiniai organizatoriai A. Jucys ir P. Brazdžiūnas siekė ne tik inicijuoti perspektyvias mokslo kryptis, bet ir koordinuoti fizikų veiklą, formuoti autonomišką Lietuvos mokslą, kurti lietuvišką terminiją, leisti vadovėlius aukštosioms mokykloms.

1957 m. pabaigoje Mokslų akademijos Fizikos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademikas sekretorius A. Jucys pasiūlė steigti atskirų mokslo šakų žurnalus. Fizikų žurnalo leidimas buvo svarstytas A. Jucio grupėje, bet suabejojus, ar vien fizikų darbų užteks, prieita nuomonės pradžioje jungtis su matematikais. Tokį siūlymą po kelių mėnesių III respublikiniame fizikos mokslo darbuotojų pasitarime pateikė K. Ušpalis, ir tam buvo pritarta. Vis dėlto netrukus Fizikų ir matematikų aktyvo pasitarime po diskusijų nutarta leisti atskirus abiejų mokslų žurnalus. Juos siūlyta vadinti rinkiniais, nes tada nereikėtų sąjunginės žinybos leidimo. Tačiau naujo žurnalo organizavimas užtruko, tad „Lietuvos fizikos rinkinio“ 1961 m. dvigubas Nr. 1–2, pasirodė tik 1962 m. Spausdinta po keturis, o vėliau – po šešis numerius per metus. Žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi tapo P. Brazdžiūnas, o jo pavaduotoju – K. Ušpalis. Būtent jam teko didžioji organizacinių reikalų dalis – palaikyti ryšius su autoriais ir recenzentais, rūpintis spausdinimu.

Žurnalas gana greit įgijo gerą vardą: 1966 m. jis buvo pripažintas sąjunginiu, o nuo 1974 m. pradėtas versti į anglų kalbą pavadinimu „Soviet Physics – Collection“. Tik Nepriklausomybės metais jis pervadintas „Lietuvos fizikos žurnalu“ („Journal of Lithuanian Physics“) ir straipsniai pradėti spausdinti ne tik rusų, bet ir anglų kalba, o vėliau – tik angliškai. Vyriausiasis redaktorius ir jo pavaduotojas vadovavo žurnalui ilgus dešimtmečius: P. Brazdžiūnas – 25 metus, o K. Ušpalis – net 40 metų.

1962 m. V respublikinėje fizikų konferencijoje A. Jucys pasiūlė įsteigti „fizikų draugiją, kuri visuomeniniais pagrindais prisidėtų prie fizikų kolektyvų darnaus bendradarbiavimo, tolesnio fizikos suklestėjimo respublikoje“. Konferencijos dalyviai tam vieningai pritarė, tačiau, pagal to meto įstatymus, reikėjo parengti draugijos įstatus, gauti leidimą ją steigti, tad Lietuvos fizikų draugija (LFD) buvo įteisinta tik 1963 m. A. Jucys turėjo nemažai kitų pareigų, tad draugijos pirmininku buvo išrinktas P. Brazdžiūnas. O vienu iš trijų pavaduotojų jis pasirinko K. Ušpalį. Draugija iš tikrųjų veikė aktyviai: kasmet organizuodavo Lietuvos fizikų konferencijas, rūpinosi fizikinės literatūros leidyba, lietuviškais fizikos terminais, teikė metodinę pagalbą mokytojams, rengė jaunųjų fizikų olimpiadas, įkūrė jaunųjų fizikų mokyklą „Fotonas“ ir rėmė jos veiklą. Draugijos skyriai veikė aukštosiose mokyklos ir institutuose, kai kuriuose rajonuose. Lietuvos fizikų draugija buvo vienintelė atskiros respublikos fizikų draugija SSRS.

Tarp kelių LFD komisijų pati aktyviausia buvo Fizikos terminų komisija, Jai vadovavo P. Brazdžiūnas, o jo pavaduotojas buvo K. Ušpalis. Vyresnės kartos fizikai 1952 m. buvo išleidę nedidelės apimties fizikos terminų žodynėlį, bet jame beveik nebuvo šiuolaikinės fizikos terminų. Tad 1965 m. įkurta Fizikos terminų komisija rinkdavosi kartą per savaitę, vienodino žinomų terminų vartojimą, kūrė naujus lietuviškus terminus. Pastaraisiais buvo keičiami ir nemažai tarptautinių terminų, tą nuostatą fizikams įteigė komisijos darbe dalyvavęs lituanistas. Atlikusi didžiulį darbą, komisija sudarė 680 puslapių keturkalbį (lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbų) „Fizikos terminų žodyną“, kuris buvo išleistas 1979 m. Kalbininkai jį įvertino kaip pavyzdinį atskiro mokslo terminų žodyną.

Pranešimą skaito Teorinės fizikos skyriaus vadovas K. Ušpalis, 1980 m.

Terminų komisija veikė ir po žodyno išleidimo. Juk terminija turi būti plėtojama kartu su fizikos mokslu. Mirus P. Brazdžiūnui, 1986 m. komisijos pirmininku tapo K. Ušpalis, buvo rengiamas antrasis, papildytas ir pataisytas, žodyno leidimas. Be to, vadovas ėmėsi apibendrinti ilgametę komisijos veiklą – apžvelgti ir pagrįsti fizikos terminų darybos, jų vartosenos principus. Tad 1996 m. jis paskelbė nedidelės apimties (16 p.) knygelę „Fizikos terminai ir jų vartosena“. Joje po bendros įžangos apie mokslo kalbos ir terminijos padėtį Lietuvoje atskiruose skyreliuose aptariami svarbiausi gero termino principai – jo nevienareikšmiškumas, kalbinis taisyklingumas, tikslumas, skambumas bei trumpumas, – taip pat fizikinių dydžių ir fizikinių savybių terminų specifika, lietuviškų ir tarptautinių terminų vartosena, neteiktini terminai. Tai reikšmingas mokslo darbas, liudijantis, kad K. Ušpalis tapo tikru kalbotyros specialistu. Ta knygelė turėtų būti kiekvieno fiziko, kuriam rūpi vartojamų terminų taisyklingumas, parankinė priemonė. Gaila, kad ji buvo išleista mažu tiražu ir nesusilaukė pelnyto dėmesio. 2001–2004 m. K. Ušpalis, tęsdamas tą darbą, kartu su kitais komisijos nariais paskelbė „Fizikų žiniose“ seriją straipsnių, apibendrinančių svarbiausių fizikos terminų vartoseną: „Energija ir jos rūšys“, „Jėga ir jos rūšys“, „Darbas ir jo rūšys“ bei „Potencialas ir jo rūšys“.

K. Ušpalis neapleido ir pedagoginės veiklos. Jis parengė reliatyvumo teorijos kurso metodinius nurodymus; o siekdamas, kad studentai mokytųsi ne iš rusiškų vadovėlių, bet iš jų vertimų (lietuvių autorių originalūs vadovėliai nebebuvo leidžiami), išvertė iš rusų kalbos du A. Matvejevo vadovėlius „Molekulinė fizika“ ir „Elektra ir magnetizmas“; be to, mokiniams išvertė „Fizikos ir technikos žinyną“.

Dar reikia paminėti K. Ušpalio fizikos istorijos darbą, atliktą kartu su Laima Kuzmickyte ir istorike Ieva Šenavičiene „Fizikos mokslo raida Lietuvoje pokario metais (1944–1955)“. Deja, ta gera fizikos istorijos pokario laikotarpiu tyrinėjimo pradžia kol kas nesulaukė tęsinio.

K. Ušpalio šešiasdešimtmetis. Jį sveikina Fizikos instituto direktoriaus pavaduotojas Z. Rudzikas 1985 m.

O dar neparašytoje šiuolaikinės fizikos Lietuvoje istorijoje viena iš garbingų vietų priklauso K. Ušpaliui. Gaila, kad jo, fizikos plėtros aktyvaus dalyvio ir liudytojo, pradėti rašyti atsiminimai siekia tik studijų metus.

K. Ušpalis po sunkios ir ilgos ligos mirė 2013 m., palaidotas Vilniuje, Karveliškių kapinėse.

Literatūra

  1. Kostas Ušpalis, Ieva Šenavičienė, Aldona Laimutė Kuzmickytė. Fizikos mokslo raida Lietuvoje pokario metais (1944-1955). Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, Lietuvos istorijos institutas. MII spaustuvė. Vilnius. 1993. 48 psl. ISBN 9986-479-01-0
  2. Kostas Ušpalis. Fizikos terminai ir jų vartosena. Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutas. Recenzavo Angelė Kaulakienė, S. Urbonaitė. Vilnius. 1996. 16 psl.
  3. K. Ušpalis. Reliatyvumo teorijos pagrindai: metodiniai nurodymai. V.: LTSR švietimo ministerija, 1979, 51 p.
  4. K. Ušpalis. Kaip tapau fiziku. Fizikų žinios, 2000, Nr. 18, p. 4–5 (atsiminimų pradžia liko nespausdinta).
  5. D. Užpalis. Laiko tėkmės šviesa: prisiminimai. V.: Jusida, 2014, 294 p. ISBN 978-9955-690-55-

Šaltiniai


Autorius: Romualdas Karazija, 2018 m.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: