Kraštotyra

Kraštotyra – išsamus ar teminis šalies, regiono ar gyvenvietės tyrimas, atliekamas laisvalaikiu neprofesionalios visuomenės jėgomis. Kraštotyra, kaip pagalbinė istorijos tyrimų šaka yra etnologijos bei kultūrinės antropologijos dalis ir daugiausia apima tam tikros vietovės, regiono gamtos (geologinė sandara, reljefas, dirvožemis, gyvūnija, augalija) ir socialinių reiškinių tyrimą. Kraštotyros veikla daugiausia plėtojama draugijose ir mokyklose. Kraštotyra svarbi mokslui, kultūrai, švietimui, vaikų ir jaunimo mokymui bei auklėjimui.

Veikla

Svarbiausia veiklos forma – ekspedicijos, kuriose renkami duomenys apie krašto gyventojus, ūkį, buitį, istoriją, kalbą, kaupiami materialiosios kultūros pavyzdžiai, užrašinėjama tautosaka. Per jas surinkta medžiaga perduodama kraštotyros muziejams, kur ji kaupiama, tvarkoma, apibendrinama, saugoma ir eksponuojama. Muziejai metodiškai vadovauja kraštotyros darbui. Kompleksinės kraštotyros ekspedicijos nagrinėja reiškinių tarpusavio ryšius, šakinės (geografinės, istorinės, etnografinės, lingvistinės, gamtosaugos, kultūros paminklų apsaugos) ekspedicijos - tam tikras reiškinių grupes. Reiškiniai tiriami daugiausia istoriniu požiūriu. Surinkti duomenys populiarinami: rengiamos ekspozicijos, skelbiami straipsniai, leidžiamos knygos, regioninės enciklopedijos.

Istorija

Kraštotyros pradžia laikomas XVIII a. antrojoje pusėje Europoje prasidėjęs šviesuomenės kraštotyrinis sąjūdis. Lietuvoje pavienių kraštotyros atvejų žinoma nuo viduramžių. Jau XVII a. Mažojoje Lietuvoje atsirado kraštotyros veiklos pradmenų. XIX a. pradžioje ja pradėta domėtis ir Didžiojoje Lietuvoje. Kraštotyros problemą kėlė Joakimas Lelevelis, ja domėjosi filomatai. 1812 m. Dionizas Poška įkūrė pirmąjį kraštotyros muziejų Baubliuose. 1816 m. iš Vilniaus universiteto profesorių sudaryta kraštotyros komisija kvietė studentus ir mokytojus rinkti medžiagą iš Lietuvos apskričių.

XIX a. pirmojoje pusėje paskelbta straipsnių apie valstiečių gyvenimo sąlygas, darbo įrankius, aprangą, maistą, papročius, kalbą, tautosaką. Ypač daug straipsnių spausdino žurnalas „Dziennik Wileński“. XIX a. antrojoje pusėje kraštotyros veiklos ėmėsi Vilniaus laikinoji archeologinė komisija, įkurta 1855 m., vėliau - 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija. 1845 m. įkurtos Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius surinko žinių apie Vilniaus ir Kauno gubernijų valstiečių gyvenimą, ūkį, kultūros paminklus. XIX a. pabaigoje kraštotyrinę medžiagą rinko kultūros draugijos „Atgaja“, „Sietynas“, „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“.

Lietuvos Respublikos laikotarpiu kraštotyros veikla suaktyvėjo, tapo organizuota. 1923 m. ir 1925 m. Kaune įsteigtos pirmosios kraštotyros draugijos, vėliau jos atsirado ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Buvo rengiamos ekspedicijos, renkama kraštotyros medžiaga, eksponatai, organizuotos parodos, skaitomos paskaitos, kuriami muziejai. 1928 m., 1933 m. ir 1935 m. P. Bugailiškio iniciatyva Šiaulių kraštotyros draugija organizavo Lietuvos kraštotyrininkų ir muziejininkų suvažiavimus. 1933 m. nutarta leisti kraštotyros žurnalą, 1935 m. priimta nutarimų ir memorandumų dėl kultūros paminklų apsaugos ir senienų išvežimo. Trečiojo suvažiavimo nutarimus įgyvendino Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dab. Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus). Jis koordinavo muziejų darbą, rengė muziejininkus. Iki 1940 m. susikūrė Lietuvos regioninių muziejų tinklas, susiklostė muziejininkystės tradicija, muziejai tapo etnokultūriniais židiniais. Jų rinkinius sudarė etnografiniai, archeologiniai ir istoriniai eksponatai.

Kraštotyros draugijų veikla nutrūko per Antrąjį pasaulinį karą. Sovietinės okupacijos metais 1961 m. įkurta LTSR kraštotyros draugija. 1965–1989 m. ji vadinosi Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, nuo 1989 m. Lietuvos kraštotyros draugija. Jos veikla buvo centralizuota, politizuota. Kraštotyrininkai raginti rinkti medžiagą apie sovietinius partizanus, apylinkėse žuvusius TSRS karius. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus krašte pradėtos rengti kompleksinės ekspedicijos (vadovas Norbertas Vėlius). Iki 1972 m. išleista 10 vietinių monografijų, tarp jų „Zervynos“ 1964 m., „Ignalinos kraštas“ 1966 m., „Dieveniškės“ 1968 m., „Raudondvaris“ 1969 m., „Eržvilkas“ 1970 m., „Dubingiai“ 1971 m.

Kraštotyrininkus būrė ir straipsnius rengė Česlovas Kudaba, Rimvydas Kunskas, Venantas Mačiekus, Vacys Milius, Antanas Stravinskas, Juozas Šliavas, Antanas Tyla, Aloyzas Vidugiris ir kiti. 1967 m. įsteigtas Paminklų apsaugos fondas, kurio lėšomis buvo konservuojami, restauruojami paminklai, tvarkomi memorialiniai muziejai, tiriami liaudies architektūros paminklai, kuriami filmai. Kraštotyrininkai padėjo suregistruoti paminklus, prižiūrėjo jų būkle, rengė paminklų tvarkymo mėnesius. Kraštotyros medžiaga ir aktualijos skelbtos leidinyje „Kraštotyra“ (išėjo 25 knygos). 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kraštotyros draugija priėmė naują įstatų ir programos redakciją. Kraštotyros veikla plėtojama universitetuose, bibliotekose, mokyklose, kultūros įstaigose.

Leidiniai

P. Jonušo ir V. Mačiekaus iniciatyva pradėta leisti knygų serija „Lietuvos valsčiai“: „Sintautai“, „Obeliai“, „Plateliai“, „Širvintos“, „Žiobiškis“, „Lygumai“, „Stačiūnai“, „Veliuona“, „Raguva“, „Seredžius“, „Kvėdarna“, „Papilė“, „Tauragnai“, „Musninkai“, „Kernavė“, „Čiobiškis“, „Laukuva“.

Pradėtos rašyti kaimų istorijos, renkami duomenys apie išnykusius kaimus, leidžiamos vietinės monografijos (išleistos 23 knygos). Nuo 1992 m. leidžiama serija „Etnografijos mokslo šaltiniai“, ketvirtinis žurnalas „Mūsų kraštas“.

Kompleksinės ekspedicijos rengiamos ir į lietuvių etnines žemes (Kaliningrado sritis, Baltarusija). Kraštotyros ekspedicijos skatina vietose kurti etnokultūrinius centrus. Nuo 1999 m. veikia Šaukėnų kraštotyros muziejus, 2000 m. įkurtas Kuršėnų tautodailės ir amatų centras bei Čekoniškių verbų ir buities seklyčia.