Kuršių nerija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Landsat palydovinė nuotrauka
Kopos ties Pervalka
Nidos gyvenvietės pakrantė
Smiltynės miškas po gaisro

Kur̃šių nerijà (rus. Куршская коса, vok. Kurische Nehrung) – pusiasalis su smėlio kopomis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Šiaurinė nerijos pusė priklauso Lietuvai (šiaurinis pakraštys – Klaipėdos miesto, o likusi dalis – Neringos miesto savivaldybėms). Kita dalis, kurioje yra Pilkopa, Rasytė, Šarkuva ir kai kurios kitos mažesnės gyvenvietės, priklauso Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai.

Kuršių nerija – saugoma teritorija, joje įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas.

Istorija

1786 m. Kuršių nerijoje buvo užpiltas Karvaičių kaimas, kuriame buvo koplyčia ir mokykla. Jame 1776 sausio 9 d. gimė Liudvikas Rėza. Iš viso nuo XVI a. Kuršių nerijoje užpustyta 14 kaimų: Kuncai (1569 m.), Senasis Latmiškis (1749 m.), Naujasis Latmiškis (1760 m.), Priedynas (1711 m.) ir kiti. Dėl pustomo smėlio Nidos ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė Juodkrantė, Smiltynė, Šarkuva.

1923 metais šiaurinė Kuršių nerijos dalis (52 kilometrų ilgio teritorija) atiteko Lietuvai. 19391945 m. visa nerija priklausė Vokietijai. Po Antrojo pasaulinio karo šiaurinė pusiasalio dalis vėl atiteko Lietuvai. Dabar Lietuvai priklausančios nerijos dalis (800 ha) administruojama Klaipėdos miesto savivaldybės, o likusioji dalis (apie 25,6 tūkstančiai ha) – Neringos savivaldybės.

1961 m. pagrindinės Kuršių nerijos lietuviškosios dalies gyvenvietės (Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida) sujungtos į Neringos miestą, kuriame nuolat gyvena apie 2,8 tūkstančio gyventojų.

2000 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

2006 m. gegužės 4 d. į šiaurę nuo Alksnynės kilo didelis gaisras, trukęs penkias dienas ir nusiaubęs 235 ha miško.

Pavadinimo kilmė

Manoma, kad žodis nerija yra prūsiškos kilmės. Iš pradžių nerijos terminas buvo naudotas tik prie Aistmarių esančiam ilgam pusiasaliui, bet vėliau prigijo ir prie Kuršmarių esančiam pusiasaliui. Šis žodis giminingas lietuviškajam nerija – „siaura ilga smėlio sekluma jūroje išilgai kranto“, nors toks žodis labiau žinomas iš raštų, negu iš šnekamosios kalbos. Žodžio šaknis ner- gali būti susijusi su žodžiu nerti – „staigiai lįsti į vandenį, grimzti, plaukti po vandeniu“...

„Kuršių“ pavadinime atsirado dėl to, kad čia, aptikę daug žuvies, kadaise šalia senųjų gyventojų prūsų apsigyveno kuršiai – žvejai nuo Kuršo.

Mitologija

Pasakojama, kad gilioje senovėje Karvaičio dukra Neringa užaugo didelė didelė, tikra milžinė. Ji buvo geros širdies ir daug padėdavo žmonėms – per audras brisdavo į jūrą ir parplukdydavo į krantą pasiklydusius laivus. Bet kartą Bangpūtys užsirūstino, sukėlė audras, kurios nesiliovė. Žmonių ginti stojo Neringa. Ji sėmė į prijuostę smėlį, nešė į jūrą ir pylė į vandenį. Tol nešė, kol neriją supylė. Ta nerija nuo jūros atitvėrė marias. Žmonės iš dėkingumo tą smėlio juostą ir pavadino Neringa.

Pagal kitas legendas, Kuršių neriją supylė prie jūros žaidžianti maža itin stipri mergytė Neringa. Juodkrantėje esančiame Raganų kalne esama Neringos gyvenimą ir jos žygius aprašančių skulptūrų.

Kuršių nerija
67,2 m Vecekrugo (Senosios smuklės) kalnas – aukščiausia Kuršių nerijos vieta

Geografija

Nerijos plotas – 180 km², ilgis – apie 97 km, paplūdimio plotis – apie 10–50 metrų. Plačiausia vieta yra ties Bulvikio ragu (4 kilometrai į šiaurės rytus nuo Nidos) – 3,8 km. Siauriausia vieta yra ties Šarkuvos gyvenviete, Karaliaučiaus srityje – 380 metrų. Nerijoje iš viso yra apie 2 km³ smėlio.

Miškai užima 6852 ha (70 % sausumos). Ariamą žemę sudaro 5 ha, ganyklos, pievos – 17 ha, vidaus vandenys – 1 ha, keliai – 232 ha, smėlynai – 2485 ha, užstatyti plotai – 152 ha, pelkės – 28 ha, sodai – 2 ha.

Literatūra

  • Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius (sud. Irena Jankevičiūtė). - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. - 66 p.: iliustr. - ISBN 9986-31-108-X
  • Nijolė Strakauskaitė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2001 (yra vertimas anglų kalba).
  • Vaclovas Straukas. Neringa, Klaipėda, 2004. - ISBN 978-9986-31-194-2
  • Klaipėda ir Kuršių nerija: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). - V.: R. Paknio leidykla, 2004. - 80 p.: iliustr. - ISBN 9986-830-84-2
  • Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas (sud. Nijolė Strakauskaitė). - V.: R. Paknio leidykla, 2004. - 216 p.: iliustr. - ISBN 9986-830-82-6
  • Kuršių Nerijos vietų vardai (sud. Dalia Kiseliūnaitė, Laima Simutytė). - Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005. - 180 p. - ISBN 9955-18-036-6

Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Kuršių nerija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka


UNESCO vėliava UNESCO pasaulio paveldas
Objekto nr. 994
(anglų k.)(prancūzų k.)



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 99% (+8046-97=7949 wiki spaudos ženklai).
  • Rimantas Lazdynas – redaktorius – 9% (+758-0=758 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 2% (+180-0=180 wiki spaudos ženklai).