Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis
Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Šia sutartimi Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.
Situacija iki sutarties
1919 m. pabaigoje po sėkmingos karinės kampanijos, kurios metu Lietuvos kariuomenė išvijo Raudonają armiją iš rytų Lietuvos – atkovojo Ukmergę, Panevėžį, Uteną, Zarasus ir nustūmė priešą už Dauguvos, prasidėjo Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos derybos. Geopolitinė situacija Lietuvai buvo susiklosčiusi gan palankiai – Rusijos valdžiai reikėjo žūtbūt trumpinti fronto liniją ir užsitikrinti, kad per Lietuvą negalėtų keliauti jokia kitos valstybės (Lenkijos, Vokietijos…) kariuomenė, tačiau situaciją komplikavo, bet ir kartu skubino iš vienos pusės prasidėjusi lenkų, o iš kitos pusės – latvių kariuomenių invazija į Vilniaus kraštą. Taigi, Rusija tuo metu buvo suinteresuota taikos sutartimi ir gera kaimynyste. 1919 m. rugsėjo 11 d. Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaras G. Čičerinas atsiuntė Lietuvos vyriausybei notą, siūlydamas pradėti taikos derybas ir pripažindamas Lietuvą de facto. Lietuvos vyriausybė laukė progos pradėti taikos derybas tada, kai Sovietų Rusija dėl susidariusios karinės-politinės padėties labiausiai tuo bus suinteresuota. Todėl Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras tik 1920 m. kovo 31 d. atsakė į G. Čičerino notą, nustatydamas išankstines sąlygas taikos deryboms, būtent: Sovietų Rusija turi pripažinti Lietuvos nepriklausomybę etnografinėse sienose – Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose. 1920 m. balandžio 3 d. Sovietų Rusijos atsakymas į A. Voldemaro notą užtikrino, kad Sovietų Rusija yra ištikima tautų apsisprendimo principui, todėl ir Lietuvos sienoms nustatyti taikys etnografinį principą. Sovietų Rusija siūlė nedelsiant, jau balandžio 15 d. pradėti derybas Maskvoje. Lietuvos vyriausybė antroje notoje dar patikslino, ar Maskva pripažįsta Vilnių ir Gardiną Lietuvai. Gavusi teigiamą atsakymą, Lietuvos delegacija sutiko taikos derybas pradėti 1920 m. gegužės 7 dieną. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos truko du su viršum mėnesių ir nebuvo lengvos. Reikėjo sureguliuoti daug painių turtinių, finansinių, piliečių teisių, sienų ir kitų klausimų.[1]
Sutartis
Derybas vedė abiejų šalių įgaliotieji atstovai. Lietuvos delegaciją sudarė: pirmininkas Tomas Naruševičius, nariai Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis ir Vytautas Račkauskas. Sovietų Rusijai atstovavo delegacijos pirmininkas A. Joffe, nariai – J. Marchlevskij ir L. Obolenskij. Šių atstovų parašais ir sutvirtinta taikos sutartis. Vladimiro Lenino plunksnai priklauso pirmasis taikos derybų sutarties punktas, kurį Lietuvos delegacija gavo Kremliaus antspaudu pažymėtame voke. Šiuo punktu Sovietų Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir visiems laikams atsisakė Rusijos suverenių teisių į Lietuvos teritoriją ir jos gyventojus. Derybų metu 1920 m. birželio 30 d. buvo pasirašyta Lietuvos piliečių grąžinimo sutartis.
Lietuvos piliečiai (išskyrus caro valdininkus, tarnavusius Lietuvoje) galėjo grįždami parsigabenti savo turtą, bet Sovietų Rusijos delegacija pasiekė, kad į susitarimą tarp draudžiamų išvežti daiktų būtų įtraukti automobiliai, rogės ir karietos, tad daugelis pabėgėlių grįžo tik su turtu, kurį galėjo panešti. Sunkiausiai sekėsi susitarti dėl sienų ir turtinių santykių. Lietuvos delegacija, svarstant sienų klausimą, rėmėsi istoriniais, etnografiniais bei religiniais motyvais. Įklimpus diskusijoje dėl sienų, Lietuvos užsienio reikalų ministerija net svarstė klausimą dėl Lietuvos delegacijos atšaukimo iš Maskvos, siekiant pajudinti derybas iš mirties taško. Deja, įvykiai Rusijos-Lenkijos fronte vertė skubiai ieškoti susitarimo ypač Vilniaus klausimu. Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos sienų, Lietuvos delegacija sutiko su Sovietų Rusijos delegacijos pasiūlytąja sienos linija, kuri pakankamai atitiko lietuvių tautos interesus.
Derybų metu buvo sudaryta speciali komisija, kuri visus Rusijos valdžios nuostolius Lietuvai įvertino 1224 mln. litų. Lietuvos delegacija reikalavo proporcingos jos teritorijai Rusijos aukso dalies, prekybos ir karo laivyno, atitinkamo skaičiaus geležinkelio vagonų ir garvežių, taip pat sugrąžinti iš Lietuvos išvežtą turtą – Rusijos bankuose esančius Lietuvos piliečių indėlius (13 mln. aukso rublių), išpirkti Lietuvos gyventojų turimus rublius ir apginkluoti vieną armijos korpusą. Maskva pripažino, kad nuo 1914 m. rugpjūčio 1 d. išvežtas turtas, archyvai, Lietuvos metrika, brangenybės ir kt. priklauso Lietuvos valstybei ir įsipareigojo tuos turtus sugrąžinti. Sovietų Rusija atpalaidavo Lietuvą nuo Rusijos imperijos valstybinių skolų, o karo nuostoliams atlyginti paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių. Antra sutarties dalimi buvo numatyta, kad konkrečios Lietuvos ir Lenkijos sienos demarkacija − tik jų abiejų reikalas.
Pasirašytos sutarties realus turinys ir ratifikacija priklausė nuo išorinių faktorių, turėjusių lemiamą įtaką formuluojant sutarties punktus. Raudonajai armija sėkmingai puolant vakarų fronte, V. Leninas liepos 10 d. gavo delegacijos nario J. Marchlevskio pranešimą, kad taikos sutartis su Lietuva jau prarado prasmę. Tačiau V. Leninas tos minties nepalaikė ir liepos 12 d. sutartis buvo pasirašyta (o po dviejų dienų Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. Rugpjūčio 6 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos atstovai pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Sovietų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius. Šį žingsnį paskatino pralaimėtas Raudonosios armijos mūšis prie Vyslos, po kurio Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Tad ir Sovietų Rusijai nebeliko nieko kito kaip vykdyti rugpjūčio 6 d. susitarimą. Raudosios armijos daliniai iš Vilniaus pasitraukė tik 1920 m. rugsėjo 26 dieną. Deja, jau spalio 9 d. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenės daliniai.
Praėjus trims dienoms po sutarties pasirašymo – liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė įžygiavo į Vilnių, kurį jau buvo apleidusi eilinį kartą ten įsibrovusi lenkų kariuomenė. Ji, beje, vykdė Antantės valstybių sprendimą iki liepos 10 d. grąžinti Vilnių ir rytines žemes Lietuvai, atsitraukiant už taip vadinamosios Kerzono linijos. Mūsų daliniai Vilniuje rado Raudonąją armiją, kuri pasikeitus karo sėkmei vijosi lenkus. Diplomatiniais kanalais buvo susitarta, kad Raudonoji armija trimis etapais perleis Vilniaus kraštą.
1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį, tačiau per keletą sunkių tik ką po 200 okupacijos metų atgavusiai valstybingumą Lietuvai nepavyko įsitvirtinti Rytų Lietuvoje ne tik de jure, bet ir de facto. Vilniuje tebuvo 3 Lietuvos armijos batalionai.
Valstybės sienos linija
Valstybės sienų linija nebuvo iki galo nubrėžta nuo pat Veimaro respublikos iki Latvijos ir sutartis nurodė kad Lietuva ir Lenkija pačios turi nustatyti savo valstybinę sieną ruože nuo Veimaro respublikos iki sutartyje nubrėžtosios linijos, kuri prasidėjo nuo ten kur Gorodniankos upė įteka į Bebro upę. Lietuvos valstybės siūlyta linija Lenkijai buvo siena, kuri prasideda nuo Veimaro respublikos sienos ir eina buvusia Suvalkų gubernijos ir Lomžos gubernijos sienos riba, kuri prasideda ties Pžepiorkos ežero rytine pakrante tada eina į rytus pro Tobylkos kaimo pietų šoną, tada pro Barščių kaimo šiaurinį šoną, toliau pro Krošuvkos kaimo šiaurinį šoną, Bargluvkos kaimo pietinį šoną ir tada sienos linija eina į rytus iki Augustavo kanalo. Toliau siena eina į pietus Augustavo kanalu iki šio susijungimo su Mėtos upe. Toliau į pietus Mėtos upe iki šios santakos su Bebro upe. Toliau sienos linija eina Bebro upe į šiaurės rytus iki tos vietos, kur Gorodniankos upė įteka į Bebro upę, tolumo apie 2 varstus (2,1 km) į rytus nuo Čarnaliaso kaimo. Tik nuo šios vietos iki Latvijos sienos buvo nubrėžta valstybinė sienos linija tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Toliau siena eina Gorodniankos upe tarp Chmelnikų ir Chmeluvkos kaimų, tada tarp Levkų ir Olšos kaimų. Nuo ten sausuma į Veselavo kaimo pietų šoną, nuo ten bevardžiu Kamenos upės intaku iki tos vietos, kur tasis intakas įteka į minėtąją Kamenos upę tolumo apie varstą nuo Veselavo kaimo. Toliau Kamenos upės tėkme aukštyn tolumo apie varstą. Nuo ten sausuma link Nerastnaja kaimo ligi pat bevardžio Sidros upės intako versmių, toliau tuo intaku iki jo santakos su Sidros upe, tolumo apie varstą nuo Siderkos kaimo. Nuo ten Sidros upės tėkme tarp Šeštakų ir Siderkos kaimų, pro Sidros miestelį. Toliau tarp Jurašių ir Ogorodnikų kaimų, pro Beniašių ir Litvinkų kaimus. Toliau tarp Zveranų ir Timanių kaimų iki Lovčikų kaimo, nuo ten sausuma į Valkušių kaimo pietų šoną, nuo ten į Čupranavo kaimo šiaurės šoną. Toliau į aukštumą, kurioje stovi trigonometrinis punktas (108,0), tolumo apie varstą į pietus nuo Navodielių kaimo. Toliau į Tolčių sodybų šiaurės šoną tolumo maždaug varstas į šiaurę nuo jų. Ties šiuo tašku siena pasiekia dabartinę Lenkijos ir Gudijos valstybinę sieną.
Nuo ten į Dubavosios kaimo pietų šoną, toliau Induros upe, pro Luškių kaimą, pro Induros miestelį, pro Prokapavičių kaimą, pro Bieliavo kaimą. Toliau Lašos upe pro Bebrauninkų kaimą ir toliau šita upe iki jos santakos su Svisločim. Toliau Svisločies upe iki jos santakos su Nemunu, nuo ten Nemunu ligi Berezinos (Beržūnos) upės žiočių. Toliau Beržūnos, Isločies ir Voložinkos upėmis, Voložino miesto vakarų šonu, Brilkų, Burlokų (Burmokų) ir Polikščiauščiznos kaimų šiaurės šonu. Nuo ten į šiaurės rytus Mielašių ir Gintauščiznos (Menžikauščiznos) kaimų rytų šonu tolumo apie varstą nuo jų. Toliau į šiaurės rytus į Cholchlo miesto vakarų šoną tolumo apie varstą nuo jo. Toliau Suchanarovščiznos kaimo vakarų šonu tolumo apie varstą nuo jo. Nuo ten siena pasuka į šiaurės rytus į Berezovcų kaimo vakarų šoną tolumo nuo jo apie vieną varstą. Toliau į šiaurės rytus Vaskaučių kaimo vakarų šonu, nuo ten Lialkovščiznos kaimo vakarų šonu tolumo apie vieną varstą nuo jo. Nuo ten pasuka į šiaurę, į Kuliauščiznos kaimo vakarų šoną ir nuo ten į šiaurę tarp Drenių ir Žerlokų kaimų. Nuo ten į šiaurės vakarus Garavinos kaimo rytų šonu ir Adomavičių kaimo vakarų šonu. Toliau į Mislevičių kaimo rytų šoną, toliau Buchovščiznos kaimo rytų šonu į Molodečnos stotį, kurią perkerta taip, kad geležinkelio Vilniaus-Molodečnos-Lydos linija lieka Lietuvos teritorijoje, o geležinkelio Vileikos-Molodečnos-Minsko linija Sovietų Rusijos teritorijoje. Nuo ten Buchovkos upe iki jos santakos su Uša, ta upe iki Ušos kaimo. Nuo ten pasuka į šiaurės rytus ir eina sausuma Slobodkos, Dolgosios, Prentos kaimų vakarų šonu. Nuo ten Naročies upe ir prie Čeremščicos kaimo tolumo apie varstą nuo jo pasuka į šiaurę ir eina Bliados ežero rytų šonu, tolumo apie varstą nuo jo eina į šiaurę per Miastros ežerą ir išėjusi iš šio ežero sausuma tarp Pikolčių kaimo iš vakarų šono ir Minčiakių kaimo iš rytų šono. Toliau į šiaurę ir Voločako kaimo vakarų šonu tolumo apie varstą nuo jo. Nuo ten į šiaurę per Medžiolo ežerą į Pšegrodo kaimo vakarų šoną tolumo maždaug vienas varstas nuo jo. Nuo ten į Medžiolos upės versmes ir ta upele iki jos santakos su Dysna. Nuo ten siena eina sausuma į šiaurės rytus į Baravosios kaimo vakarų šoną tolumo maždaug varstas nuo jo. Toliau į šiaurės rytus per Mykoliškių ežerą. Toliau Niščiankos upe iki Oziraičių ežero paralelės, į Repiščios vienasėdžio vakarų šoną, į Zamošies vakarų šoną, Žalvos ežerą, Žalvos upe per Drivėtų ežerą į Ceno (Cno) ir Nespižos ežerą. Toliau į šiaurę per Niedriavo ežerą ir nuo šio ežero Drujos upe ligi ji perkerta Kauno gubernijos ir Vilniaus gubernijos sieną ir toliau į Dauguvos upę ties Šafranavo palivarku ir pasiekia Latvijos sieną.[2]
Vilniaus krašto praradimas
1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai.
1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, grubiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.
██ Vilkaviškio regionas, pagal Ribentropo-Molotovo paktą atitekęs Trečiajam Reichui, nuo 1940 m. birželio kontroliavo TSRS, 1941 m. kovo mėnesį TSRS nupirko šią teritoriją iš Nacistinės Vokietijos už 7,5 mln. JAV dolerių
██ Suvalkų trikampis, buvusi Lenkijos teritorija, 1939-1945 m. priklausė Nacistinei Vokietijai, nuo 1945 m. Lenkijai
██ Pietinė Suvalkijos dalis, buvusi Lenkijos teritorija, 1939 m. įtraukta į Baltarusijos TSR, 1945 m. atitekusi Lenkijai ir Baltarusijos TSR
██ Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d.
██ Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1940 rugpjūčio 3 d.
██ Vilniaus krašto teritorija Baltarusios TSR sudėtyje nuo 1939 m.
Vilniaus krašto atgavimas
Tarybų Sąjunga 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos-TSRS sutartimi perdavė Vilniaus kraštą Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490.000 gyventojų. 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos 7-oji sesija nutarė Lietuvos TSR perduoti tą Baltarusijos TSR teritorijos dalį, kurioje gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Lapkričio 6 d. prie Lietuvos prijungta dar apie 2600 km², Vilniaus krašto teritorija padidėjo iki 9546 km² ir gyveno 565.400 gyv.
Šaltiniai
- A. Šapoka. Lietuvos istorija.
- Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija. // „Vyriausybės žinios“, 1920-11-30, nr. 53, psl. 1–11.
Literatūra
Nuorodos
- Sutarties tekstas Lietuvių, Rusų, Anglų ir Prancūzų kalbomis;
- Sutarties žemėlapiai 1 d.;
- Sutarties žemėlapiai 2 d.;
- Sutarties priedas.
| ||||||