Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Coat of Arms of Lithuania.svg
Lietuvos Respublikos
įstaiga ar institucija
Pavadinimas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Įkurta 1990
Vadovas Algimanta Pabedinskienė
Adresas A.Vivulskio g. 11, Vilnius

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija - vykdomosios valdžios institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką. Įsikūrusi A. Vivulskio g. 11, Vilniuje. Ministerijai vadovauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Turinys

Istorija

1918 m. Vilniuje susikūrus pirmajai Lietuvos vyriausybei, buvo įsteigta atskira Lietuvos Respublikos viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su socialinės apsaugos, maitinimo ir darbo departamentais. 1919 m. pr. vyriausybės buveinę perkėlus į laikinąją sostinę Kauną, viešųjų darbų ir maitinimo ministerija buvo pertvarkyta į Lietuvos Respublikos darbo ir socialinės apsaugos bei Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministerijas. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. spalio 29 d. įstatymu buvo panaikinta, o jos veiklos sfera pavesta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują darbo ir socialinės apsaugos departamentą su trimis skyriais: Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo.

Nuo 1924 m. pradžios Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir socialinės apsaugos inspekciją, kuri 1937 m. vėl pavadinta Darbo ir socialinės apsaugos departamentu. Apie dvidešimt metų čia buvo koncentruojamas valstybinio socialinės apsaugos darbo vykdymas ir tvarkymas. Socialine apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs iki galo, kaip reikiant aprūpinti ar sudaryti tinkamas sau gyvenimo sąlygas greta kitų, šiuo požiūriu pajėgių gyventojų sluoksnių. Tuomet socialinė apsauga skirstyta į šias pagrindines sritis: darbo apsaugą, socialinį draudimą ir socialinę globą. [1]

TSRS okupavus Lietuvą įsteigti Darbo liaudies komisariatas ir Socialinio aprūpinimo liaudies komisariatas. 1946 m. kovo 25 d. įsteigta Socialinio aprūpinimo ministerija, perėmusi visas darbo ir socialinės apsaugos funkcijas. 1988 m. ji pavadinta LTSR darbo ir socialinio aprūpinimo ministerija.[2]

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. kovo mėn. įstaiga pavadinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerija, nuo 1994 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Veikla 1919–1940 m.

Pirmasis darbo apsaugos įstatymas buvo 1919 m. liepos 5 d. [3] Laikinosios Lietuvos vyriausybės išleistas Įstatymas apie darbininkų ordinarininkų iš dvarų dėl darbų sumažėjimo pašalinimą. Šis įstatymas vėliau okupacinės karo valdžios ištuštintuose ir apleistuose dvaruose apsaugojo tūkstančius darbininkų šeimų nuo gresiančio jiems bado ir pašalinimo iš užimamų dvaruose butų.

Buvęs Rusijos imperijos Pramonės darbo įstatymas geriau nei kitų darbo sričių įstatymai apsaugojo dirbančiuosius pramonėje. Šis įstatymas Lietuvoje vykdytas iki 1933 m., daugelis jo nuostatų buvo paimta pagrindu tais metais išleistam Pramonės darbininkų samdos įstatymui. Pirmasis Lietuvoje pramonės darbo apsaugos įstatymas buvo 1919 m. gruodžio 17 d. (V. Ž. 1919 m. Nr. 17) išleistasis Darbo dienos ilgumo įstatymas, kuris su nežymiais pakeitimais vėliau veikė ne vieną dešimtmetį. Įstatymas nustatė 8 valandų darbo dienos trukmę visoms dirbtuvėms ir fabrikams, kur buvo naudojamas samdomasis darbas, o prekybos įmonėms ir krautuvėms - 10 val. per parą.

1925 m. sausio 17 d. [4] paskelbtas Darbo inspekcijos įstatymas, kuris nustatė šios darbo apsaugos įstatymų vykdymo institucijos tikslą, uždavinius ir organizaciją. 1925 m. vasario 2 d. [5] paskelbtas Švenčių ir poilsio įstatymas, kuris su vėliau išleistais papildymais nustatė įvairių sričių darbininkams bei tarnautojams privalomą poilsį. 1926 m. balandžio 10 d. [6] paskelbtas Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymas, pagal kurį šie tarnautojai, ištarnavę įstatymo nustatytą laiką arba tarnaudami netekę sveikatos ir darbingumo, iš pensijų ir pašalpų fondo gavo atitinkamą pensiją. 1931 m. birželio 19 d. [7] Lietuva ratifikavo penkias tarptautines darbo konvencijas: dėl moterų nakties darbo, dėl vaikų nakties darbo pramonėje, dėl 8 val. darbo dienai ir 48 val. darbo savaitės nustatymo pramonės įmonėse, dėl savaitinio poilsio pramonės įmonėse, dėl pramonės, prekybos ir namų ruošos darbininkų draudimo ligos atveju. Siekiant kovoti su nedarbu, 1933 m. gruodžio 22 d. [8] išleistas Viešųjų darbų fondo įstatymas. Šio fondo lėšos sudarytos iš darbdavių, rangovų ir iš valstybės bei savivaldybių įnašų. Fondo lėšomis prie miestų ir apskričių savivaldybių organizuoti viešieji darbai bedarbiams. Pagal 1935 m. spalio 24 d. [9] išleistą Darbo rūmų įstatymą buvo įsteigta nuolatinė darbininkų atstovybė, kurios tikslas, įstatymo žodžiais tariant, „rūpinti kultūrinius, ekonominius ir socialinius pramonės, prekybos, statybos, transporto ir kitų sričių samdomųjų darbininkų ir tarnautojų reikalus“.

Socialinio draudimo reikalams tvarkyti atskiru įstatymu, paskelbtu 1926 m. gegužės 18 d.[10], įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba. Ji, atlikusi paruošiamąjį organizacinį darbą, 1928 m. įsteigė pirmąsias 7 ligonių kasas tuose rajonuose, kur buvo didesnis draudžiamųjų žmonių skaičius. 1931 m. įvestas privalomas draudimas nuo ligų visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. 1937 m. spalio 1 d. buvo apdrausti 60 777 kasos nariai ir 46 786 šeimos nariai. Šių kasų pajamų sąmatos 1937 m. siekė 5 127 928 Lt.

1937 m. sausio 1 d. įsigaliojo Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas [11]. Privalomasis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų taikytas fabrikų įmonėms, kitoms prilygintoms fabrikams pramonės įmonėms, miško eksploatacijos ir plukdymo darbavietėms, statybos, geležinkelių, uostų, plentų ir vandens kelių, telegrafo, telefono ir radijo, gatvių tvarkymo, vandentiekio ir kanalizacijos darbavietėms. Nukentėję nuo nelaimingų atsitikimų žmonės iki tol, kol sugrįš jų darbingumas ar iki kol bus paskirta jiems pensija, gavo visokeriopą medicinos pagalbą ir piniginę pašalpą, lygią 2/3 jų faktinio uždarbio. Draudimo mokesčius darbdaviai mokėjo per vietos ligonių kasas.

Pokario laikotarpiu socialinę globą Lietuvoje tvarkė Vyriausybė per Vidaus reikalų ministeriją, vietos tarybos, savivaldybės bei privačios labdaringos organizacijos (įskaitant valstybės šelpiamas). Visos trys institucijos Lietuvoje išlaikė 57 vaikų prieglaudas su 3 360 globojamųjų, 174 senelių prieglaudas su 5 000 globojamųjų, 7 kūdikių lopšelius su 650 kūdikių, 102 vaikų darželius su 3 660 vaikų ir kitas uždaras socialinės globos įstaigas.

Struktūra

Ministerija suskirstyta į 9 departamentus[12]:

Ministrai

Socialinės apsaugos ministrai (1990-1994)

Vardas, Pavardė Laikotarpis
1 Algis Dobravolskas 1992.07.23 – 1992.07.21
2 Teodoras Medaiskis 1992.12.02 – 1993.10.20
3 Laurynas Mindaugas Stankevičius 1993.10.20 – 1994.07.12

Socialinės apsaugos ir darbo ministrai

Vardas, Pavardė Laikotarpis
1 Mindaugas Mikaila 1994.07.12 – 1996.12.04
2 Irena Degutienė 1996.12.04 – 2000.10.27
3 Vilija Blinkevičiūtė 2000.10.27 – 2008.12.09
4 Rimantas Jonas Dagys 2008.12.09 – 2009.07.22
5 Donatas Jankauskas 2009.07.22 – 2012.12.13
6 Algimanta Pabedinskienė nuo 2012.12.13

Šaltiniai

  1. Istorija
  2. Lietuvos TSRS Ministrų Taryba. . Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 512–513 psl.
  3. Valstybės Žinios 1919 m. Nr. 9
  4. V. Ž. 1925 m. Nr. 179
  5. V. Ž. 1925 m. Nr. 181
  6. V. Ž. 1926 m. Nr. 221
  7. V. Ž. 1931 m. Nr. 359
  8. V. Ž. 1933 m. Nr. 431
  9. V. Ž. 1935 m. Nr. 505
  10. V. Ž. 1926 m. Nr. 225
  11. V. Ž. 1936 m. Nr. 531
  12. Struktūra

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: